Kultūra

2020.11.27 10:51

Švėkšna: didžiojo gaisro nesunaikintas miestelis ir Amerikos lietuvių pinigai

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.11.27 10:51

Tarpukariu Švėkšna kėlė tikrą galvos skausmą tuometei valdžiai. Tiesa, ši padėtį mėgino suvaldyti netradiciniais būdais. „Švėkšniškiai buvo prakeikę valdžią, nes ši kelių nestatė, bet jei tik nutiesi kelią, bus patogiau kontrabandininkams važinėti arba vokiečiams žygiuoti. Iš tiesų, čia buvo ne tik kontrabanda, bet ir masinė migracija“, – apie tuometę situaciją kalba VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis. 

Tarpukario modernizmo Švėkšnoje ieško LRT PLIUS laida „Stop juosta“:

Stop juosta. Maršrutas nr. 127 – Švėkšna. Didysis gaisras, Amerikos lietuvių pinigai ir prosenelio palikimas

Masinė migracija tarpukario Švėkšnoje

Švėkšna – buvęs Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos pasienio miestelis. „Tai pasienis tarp Rusijos imperijos ir Vokietijos. Čia vyko masinė migracija ir švėkšniškiai tiek važiavo į Ameriką, kad net kelios jų organizacijos ten buvo susikūrusios. Net ir vėliau tie ryšiai išliko“, – pasakoja istorikas K. Antanaitis.

Pirmasis aplankytas objektas – Švėkšnos neogotikinė bažnyčia. Įdomu tai, kad pirmoji Švėkšnos bažnyčia buvo medinė, funduota Švėkšnos dvaro šeimininko Mikalojaus Kęsgailos 16 amžiaus pradžioje. Tada pirmą kartą paminėtas ir Švėkšnos miestelis su 12 karčemų.

Po 300 metų Švėkšnoje iškilo nauja neogotikinė bažnyčia, kurios architektas – Karlas Eduardas Strandmannas. 1900 metais patvirtintas projektas pastatytas vos per penkerius metus. Didįjį altorių grafas Aleksandras Pliateris užsakė Tirolyje, Austrijoje. Kryžiaus kelio stotys buvo atvežtos iš Bavarijos.

Laidos komanda turėjo galimybę apsilankyti ir šios įspūdingos bažnyčios bokšte. Įdomu tai, kad čia esančio varpo tvirtinimo elementus pagamino dailidės Vaidoto Bliūdžiaus proprosenelis, apie kurį šis sužinojo visai atsitiktinai.

„1881 ar 1887 metais patį varpo tvirtinimo balną sukūrė mano proprosenelis Jokūbas Šertvytis. Bažnyčia pastatyta 1905 metais, o konstrukcija rodo, kad detalės sukurtos dar 19 amžiaus pabaigoje. Tai reiškia, kad jos yra perkeltos iš senosios bažnyčios“, – tikina pašnekovas.

Didžiojo gaisro nesunaikintas miestelis

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Švėkšnoje buvo įkurta privati progimnazija, kuri veikė caro laikų parapinės mokyklos patalpose, o nuo 1923 metų priklausė „Saulės“ draugijai. Per didįjį gaisrą ši mokykla sudegė.

„1925 metais faktiškai sudegė 80 procentų Švėkšnos. Gaisras kilo dėl paprasčiausių kriminalinių sumetimų. Nesudegė tik bažnyčia, dvaras ir prieglauda. Po sudegimo imta atstatinėti Švėkšną tokią, kokia ji yra dabar, stengiantis projektuoti dviejų aukštų namus be įtartinų šiaudinių stogų“, – pasakoja VDU istorikas doc. dr. K. Antanaitis.

Po gaisro ant grafo Jurgio Pliaterio dovanotos parko žemės prasidėjo naujos gimnazijos statybos. Plytos pirktos už siuvėjo Dominiko Endzelio palikimo lėšas. Didesnę dalį statybai reikalingų pinigų, per 14 tūkst. dolerių, surinko Amerikos lietuviai. Gimnazijos rūmai iškilmingai atidaryti 1928 metų vasarą. Ta proga Švėkšnoje apsilankė ir pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su palyda. Įdomu tai, kad šio renginio metu buvo susuktas netgi kino filmas.

„Tuo metu su krikdemais tautininkų santykiai buvo labai blogi, bet Smetona dar kurį laiką bandė išlaikyti gerus santykius su oficialia bažnyčia ir tai darė per Vatikaną. Turbūt net nustebti nereikėtų, kad mokyklos atidaryme buvo Vatikano pasiuntinys, kuris ir pamokslą sakė, ir šventinime dalyvavo. Iš esmės gimnazijos, o ne bažnyčios pašventinime toks didžiulis dvasininkų skaičius labai rimtai visus nustebino“, – teigia VDU istorikas doc. dr. K. Antanaitis.

Laidos „Stop juosta“ komanda aplankys „Saulės“ gimnaziją, primenančią mažus neoklasicistinius rūmus. Priešais mokyklą buvo pastatytas Laisvės paminklas, kurio autorius – švėkšniškis, skulptoriaus Vincento Jakševičiaus sūnus Adomas, kuriam tada buvo vos 20 metų. Sovietmečiu paminklas buvo sunaikintas, tačiau prieš 10-metį atstatytas.

Kaip „Anykščių šilelis“ skamba esperanto kalba?

1923 metais apie trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Švėkšnoje lietuvių, mokančių skaityti ir rašyti buvo beveik 33 proc., o vokiečių – 6 proc. daugiau. Tuo pat metu raštingų žydų buvo beveik dvigubai daugiau – net 64 procentai.

„Saulės“ gimnazijoje laidos komanda susitiks ir su buvusiu jos mokiniu, vėliau ir mokytoju – Petru Čeliausku. 91 metų Petras Čeliauskas – Švėkšnos gimnazijos mokinys, vėliau – geografijos mokytojas, esperantininkas, vertėjas. Tiesa, jis pasakoja ir apie visai kitokias mokyklos patirtis.

„Buvo atsitikimas, kai valėme parką ir pro šalį ėjo kunigas. Mes su juo nusifotografavome. Ta nuotrauka atsidūrė saugume“, – vartydamas nuotraukų albumą prisimena P. Čeliauskas. Tuo metu kaip tik prasidėjo gyventojų trėmimai. Dalis abiturientų taip ir neatėjo laikyti egzaminų. Įdomu tai, kad P. Čeliauskas į esperanto kalbą išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Kaip ši poema skamba esperanto kalba žiūrovai turės galimybę išgirsti laidoje.

Švėkšnos sinagogos likimas: čia veikė ir kultūros namai, ir sporto salė

Laidos komanda aplankys ir pagrindinę miestelio aikštę, kur stovėjo mūrinis 27 krautuvių pastatas, vadinamieji „kromai“. Šis pastatas po gaisro buvo atstatytas, o karo metais vėl nugriautas.

Švėkšnoje kitados gyveno gausi žydų bendruomenė, kurią šiandien primena tik miestelio pakraštyje išlikusi sinagoga. Tarpukariu jų čia buvo net dvi – vasarinė ir žieminė, bet abi sunaikino didysis gaisras. Po gaisro buvo atstatyta tik žieminė sinagoga. Sovietmečiu šiame pastate veikė kultūros namai, vėliau buvo įrengta net sporto salė. Kartu su Švėkšnoje gimusiu restauratoriumi Aldu Kliuku laidos komanda keliavo apžiūrėti sinagogos vidų. „Mūrinį pastatą projektavo architektas Prosinskis iš Tauragės. Šis pastatas yra labai kompaktiškas, paprastas ir funkcionalus. Visuose fasaduose taip pat buvo Dovydo žvaigždės, kurių išlikusi tik viena. Taip pat išliko kaminai, mūryti prieš šimtą metų“, – teigia restauratorius A. Kliukas.

Švėkšnos ligoninės istorija

Švėkšnos miestelis iki šiol tapatinasi su psichiatrine ligonine. Šio pastato projektą neatlygintinai parengė Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jeigu žmonėms reikėdavo rimtesnės medicininės pagalbos, šie turėjo vykti į Klaipėdą, Karaliaučių arba Šilutėje esančias ligonines. Bet tai buvo užsienis, sunkiai pasiekiamas paprastiems žmonėms. Taip pat trukdė vokiečių kalbos nemokėjimas, tad ligoninės poreikis Švėkšnoje visada buvo“, – pasakoja muziejininkė Agnė Duobinienė.

Mažai kam žinoma, bet su pastato atsiradimu susijusi ir Elžbietiečių kongregacija, pasižymėjusi gailestingumu vargšams ir ligoniams. Elžbietietės Švėkšnoje ir jos apylinkėje valdė 14,85 hektarų žemės su pastatais, turėjo 4 arklius ir vieną ožką. 1935 metais sesuo Bonita, kurios tikrasis vardas Antanina Žemgulytė, Švėkšnoje pradėjo rūpintis vienuolyno – senelių prieglaudos statyba.

„Būdavo dienų, kai ji numindavo su dviračiu ieškodama aukų net 100–150 kilometrų. Ir kaip ji pati rašė, nei blogas oras, nei lietus, nei blogi keliai – niekas jos nesustabdydavo nuo šios kelionės. Ji nuvykdavo, surinkdavo reikalingą sumą ir grįždavusi į Švėkšną apmokėti sąskaitų, o tada vėl keliaudavo“, – tikina A. Duobinienė.

Užėjus sovietams, 1940 metais Švėkšnos valsčiaus žemės komisija su kompartijos atstovu Moiša Šapiru priešakyje nacionalizavo vienuolyno valdomą turtą: žemę ir sklypą su nebaigta statyti prieglauda. Kaip šiltine sergančiųjų ligoninė, šis pastatas buvo atidarytas 1944 metų sausio mėnesį, tačiau vėliau, daugiau kaip 10 metų, jis stovėjo apleistas. Ir tik 1958 metais ligoninė pradėjo skelbtis turinti 200 lovų, kuriose buvo gydoma daugiau nei 300 pacientų.

„Švėkšnoje nebuvo nei vienos šeimos, kuri nebūtų susijusi su šia ligonine. 9 dešimtmetyje per šešis šimtus darbuotojų ir aptarnaujančio personalo čia buvo švėkšniškiai“, – pasakoja muziejininkė.

Išsamiau – laidos įraše:

Stop juosta. Maršrutas nr. 127 – Švėkšna. Didysis gaisras, Amerikos lietuvių pinigai ir prosenelio palikimas