Kultūra

2020.11.11 20:29

Prie Laptevų jūros pragarą kentusi Saulutė: kapstytis po prisiminimus yra skaudu, bet pasmerkti juos užmarščiai – nemandagu

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.11.11 20:29

Tremtinės Saulutės pasakojimai priverčia aikčioti ir ašarą braukti dažną Liaudies buities muziejaus lankytoją, kuris pabendrauja su guvia, optimizmo ir entuziazmo nestokojančia vyriausia šalyje dirbančia darbuotoja. Mano darbas yra liūdnai linksmas, sako ji. „Kapstytis po prisiminimus yra skaudu, tačiau pasmerkti juos užmarščiai – nemandagu“, – LRT RADIJUI sako Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė.

Žinią, kad lietuviai buvo tremiami į Sibirą, bene plačiausiai pasaulyje paskleidė rašytojos Rūtos Šepetys bestseleris „Tarp pilkų debesų“. Jo centre – su šeima 1941 metų birželio 14-ąją išvežtos herojės Linos istorija, kurią rašytoja sukūrė išklausiusi tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės pasakojimą apie savo gyvenimą.

Naujoje leidyklos „Alma littera“ knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ – tikra ponios Irenos Saulutės gyvenimo istorija. Vyriausiu dirbančiu žmogumi Lietuvoje vadinama I. S. Valaitytė-Špakauskienė jau eina 94-uosius. Iki šiol ji dirba Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje.

„Uždžiūvusią žaizdą“ krapštyti skaudu

Aš laimingai gyvenau iki mokyklos, savo pasakojimą pradeda I. S. Valaitytė-Špakauskienė. Moteris sako, kad vaikystėje jai itin patikęs Saulutės vardas, tačiau vėliau, anot jos, dėl tokio vardo sulaukdavusi patyčių. „Mano krikšto mamytė man tokį vardą parinko, – pasakoja ji. – Ji buvo mano mamytės jaunesnioji sesutė. Parinkdama tokį vardą, ji man kūrė sėkmės teorijas – neabejojo, kad džentelmenas, prašydamas mano rankos, pakvies būti jo saule.“

Aš ir troleibuse ar stotelėje galiu pasibendrauti. Net jei man ir nepatinka, kad kažkas saulėgrąžas spjaudo, užtenka tik su juo pajuokauti dėl tų saulėgrąžų ir, žiūrėk, jau visai draugais išsiskiriame.

Knygos autorė pripažįsta, kad kapstytis po savo praeitį ir prisiminti skaudžius išgyvenimus darbe nėra jau taip lengva ir malonu. „Labai sunku leistis į visokius savo gyvenimo reikaliukus. Vis tiek kažkas už liežuvio patraukia – paprovokuoja papasakoti“, – tikina laptevietė.


Didelių ožiukų, kaip pati pašnekovė sako, prireikė ir prisėsti rašyti knygos. „Labai nenorėjau, – neslepia ji. – Turbūt tėvelių įdiegtas jausmas, kur yra mandagumo riba. Visą laiką laužytis, kad čia niekam neįdomu, ir atsikalbinėti, man atrodė, yra labai nemandagu. Pati leidykla susirado, rodė didelį dėmesį ir norą susitarti, tad atsisakyti būtų buvę tikrai nemandagu. Tačiau ir dabar man nemalonu, kad įsileidau į asmeninį gyvenimą.“

Pašnekovė dar kartą patvirtina, kad „uždžiūvusią žaizdą“ krapštyti būdavo skaudu ir nemalonu, tačiau pirmuosius prisiminimus moteris vis tik išdrįso sudėlioti. Tai įvyko išgyvenant kitą sunkumą – vyrui atsigulus į ligoninę. Rašiau tai, kas tuo metu labiausiai į galvą atėjo, tvirtina Saulutė.

Kai mane iš tiesų sunkiai, graudžiai ir pavojingai gaudė, aš vis tiek su studentėmis draugėmis, nors pati buvau gaudomoji, ne studentė, eidavau, švilpaudavau po Laisvės alėją ir stengdavausi šiukšlių dėžes apversti. Būdavo labai didelis juokas mums dėl to.

„Visko juk neparašysi ir neprisiminsi. O ir nebūtina. Įvyko, kaip įvyko. Dabar belieka galvą kišti į smėlį ir užsikasti, – kuklumu spinduliuoja nežmoniškus sunkumus tremtyje iškentusi moteris. – Aš viską parašiau per vieną naktį, kai atsitraukdavau nuo vyro. Chirurgas, kuris jį operavo, pasakė, kad piktesnio auglio nebūna. Niekam nenorėčiau to linkėti.“

Nutrenkdavo ilgas kelnes ir į šortus lindo

Palaužta vyro ligos, moteris tą naktį gale palatos lovos pamatė staliuką. Pasiėmusi naktinę lempelę ji pirmą kartą palinko ir pradėjo užrašinėti atsiminimus. „Matyt, aš taip gelbėjausi nuo tos baisios žinios“, – tos nakties nelengvą jausmų dramą prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Pašnekovės istorija jau sklando po pasaulį – bestseleriu tapo pagal Saulutės pasakojimą parašyta R. Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“. Į Rumšiškes atvykstantys pašnekovės vadinamieji amerikoniukai, o ir lietuvaičiai sutartinai sako, kad Saulutė yra užsigrūdinusi moteris. Dauguma kalbinusiųjų abejoja, ar ištvertų tokius baisius gyvenimo iššūkius. Pati tremtinė atvykusiųjų nesibodi paklausti, kodėl šie manantys, kad anuomet vaikai ir suaugusieji buvo mažiau išlepę.

Aš buvau tik viena iš nežmoniškos daugybės grįžusiųjų. Grįžo ir iš lagerių, į kuriuos buvo daug jaunimo papuolę. O čia neregistruoja, čia gaudo, čia treji metai grėsė už tai, kad tu čia sugrįžai. Plaukiojo tokia nelegalų srovė!

„Lygiai toks pat jaunimas buvo anuomet, lygiai toks pat jis ir dabar. Keičiasi laikotarpiai, technologijos, mados, tačiau ar bent vienas jaunas žmogus turi kitokių norų? – retoriškai klausia I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Visais laikais vaikai buvo su savo ožiukais, norais, gabumais ir negabumais, su savo polinkiais. Tikrai nematau skirtumo.

Labai myliu dabartinį jaunimą – tai puikus ir nuostabus jaunimas, kurio tikrai nereikia spalvinti ne ta spalva. Su visais galima susikalbėti. Su jaunimu susiduriu bene kiekvieną mielą dienelę. Man be galo smagu su bet kokio amžiaus jaunimu bendrauti darbe. Aš ir troleibuse ar stotelėje galiu pasibendrauti. Net jei man ir nepatinka, kad kažkas saulėgrąžas spjaudo, užtenka tik su juo pajuokauti dėl tų saulėgrąžų ir, žiūrėk, jau visai draugais išsiskiriame.“

Gaudė ir milicija, gaudė ir KGB, ir kas tik nori – niekada nežinojai, su kuo tu čia susidursi. O juk nori valgyti, tau reikia nusiprausti – eilinė buitis, o tu nežinai, kur eiti, ar kur gausi pavalgyti, kur nakvosi.

Tremtinė sako pastebinti milžiniškų to meto ir dabartinio kaimo skirtumų. „Žinoma, anuomet buvo daugiau žmonių iš kaimo, dabar tokių jau mažiau, tačiau pats kaimas dabar prašmatniau gyvena nei kad (mano jaunystės laikais – LRT.lt). Aš pati daugiabutyje tupiu, o štai kaimas turi prašmatniausius namus. Praeini, pravažiuoji pro juos, Dieve mano... Seilė varva, kaip dabar kaimas gyvena. Galbūt ne visi, bet...“ – sako Kaune gyvenanti moteris.

Aš tik juokaudama galiu aiškinti, kaip ten mūsų laikais būdavo, šypsodamasi teigia ji. „Kažkas po 90-ųjų išdrįso šortus nešioti, tai jau labai mandras ir modernus vaizdavosi. O aš juokdavausi ir sakydavau: „Tik nesvajokit, mūsų broliukai gimnazistai, grįžę iš gimnazijos, nutrenkdavo ilgas kelnes ir į šortus lindo! – prisimena pašnekovė. – Ne jūs čia pirmieji tokie!“ Norai buvo tie patys: juoktis, krizenti, neužsičiaupti.

O ką valgyti? Ką vaikui paduoti? Mano brolis išvažiavo, kai aš raudodama su juo kalbėjausi kažkur ant rąsto. Jis man tada pasakė: „Aš negaliu nevažiuoti, nes negaliu aprūpinti savo šeimos maistu.“

Kai mane iš tiesų sunkiai, graudžiai ir pavojingai gaudė, aš vis tiek su studentėmis draugėmis, nors pati buvau gaudomoji, ne studentė, eidavau, švilpaudavau po Laisvės alėją ir stengdavausi šiukšlių dėžes apversti. Būdavo labai didelis juokas mums dėl to.“

Siaubingiausių prisiminimų į knygą nedėjo

Kai Saulutė grįžo iš tremties, jos, kaip ir daugelio kitų, niekas nelaukė – prasidėjo baimės ir įtampos kupinas gyvenimo tarpsnis. Pašnekovė sako, kad literatūroje šitam laikotarpiui dėmesio arba neskirta, arba jo skirta labai mažai. Tai didžiausia spraga, sako ji.

Tai, ką toje knygoje sudėjau, – tik šlakelių šlakelis. Pačių kasdienių siaubukų ten nerasite.

„Aš buvau tik viena iš nežmoniškos daugybės grįžusiųjų. Grįžo ir iš lagerių, į kuriuos buvo daug jaunimo papuolę. O čia neregistruoja, čia gaudo, čia treji metai grėsė už tai, kad tu čia sugrįžai. Plaukiojo tokia nelegalų srovė! Netyčia kur nors susidurdavai ir jau žiūrėk... Pinklių pinklės buvo!

Gaudė ir milicija, gaudė ir KGB, ir kas tik nori – niekada nežinojai, su kuo tu čia susidursi. O juk nori valgyti, tau reikia nusiprausti – eilinė buitis, o tu nežinai, kur eiti, ar kur gausi pavalgyti, kur nakvosi. Tu net nežinai, kas ten šalia tavęs gatve eina... Čia juk neplėštas dirvonas!

Mirtis buvo šalia, čia pat, ant gultų.

Tokių žmonių buvo tikrai daug. Man visi šitie prisiminimai netyčia lenda. Juk apie tremtį prisimena, rašo, kalba, rodo, jau ir nuotraukų pokario tremtiniai turi iš tų vietovių. O apie grįžusiuosius? Vieniems kažkaip pasisekė, rado kažkokį užsikabinimą, o taip kiek buvo grįžusiųjų, tiek ir tų istorijų. Iš kalėjimų, iš lagerių, iš tremties. Įvairiais laikotarpiais. Mano broliui teko ir atgal grįžti...“ – pasakoja Irena Saulutė.

1958 metais jis grįžo, pasakojimą tęsia tremtinė. „Mano draugė buvo tremtyje užaugusi. Kaip aš sakau, ji buvo brolio pirma ir paskutinė meilė. Turėjo jie dukrytę ketverių metukų. Abu tėvai trejus metus sėdėjo kalėjime, o po to, atseit, važiuok tu į tą savo Sibirą...“ – toliau pasakoja laptevietė.

Mamytę turėjau šalia, tačiau nieko padaryti su broliu negalėjome – kaip ir daugeliui, atėjo mirtis iš to bado ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Tiesiog nebuvo ką paduoti (valgyti – LRT.lt). Neturi ir nieko negali padaryti... Tai be galo baisu.

„Kai 1963 metais brolis vėl sugrįžo, jo dar neregistravo. O ką valgyti? Ką vaikui paduoti? Mano brolis išvažiavo, kai aš raudodama su juo kalbėjausi kažkur ant rąsto. Jis man tada pasakė: „Aš negaliu nevažiuoti, nes negaliu aprūpinti savo šeimos maistu.“

Čia ne centrinis Sibiras, kur kritiniu atveju pakasi sniegą ir rasi ar žolės, ar samanų, ar spyglių. Gali tą žolę išvirti ar kokią medžio žievę. Na, kažką... O čia (prie Laptevų jūros – LRT.lt) nieko! Šalia tavęs yra tik ledas. O jurtoje jis dar ir juodas.

Tai, ką aš toje knygoje sudėjau, – tik šlakelių šlakelis. Pačių kasdienių siaubukų ten nerasite. Metai iš metų, visas tas metuose esančias 365 dienas tu negalėjai žinoti, kas tavęs laukia jau už valandos“, – LRT RADIJUI pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Maistą atstodavo prisiminimai apie Lietuvą

1941-aisiais pašnekovė buvo ištremta į Sibirą. Į Lietuvą Saulutė nelegaliai grįžo 1947 metais. Gimtinėje jos neregistravo. Tik 1958-aisiais, saugumui leidus, gavo pasą. Saulutė tapo felčere. Įgyvendinti svajonės tapti medike sistema neleido. Nuo 1993-iųjų ponia Irena Saulutė dirba Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Dažnam muziejaus lankytojui Saulutės pasakotos istorijos nugulė greitai pasirodysiančioje jos knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“.

Tose neužsičiaupiančiose kalbose apie Lietuvą atrodė, kad rojuje gyvenome. Kai esi pragare, labai smagu rojų prisiminti. O po tokių prisiminimų, žiūrėk, tau jau ir šviesiau. Kad ir tame lede...

Mirtis buvo šalia, čia pat, ant gultų, sako kasdienybę prie Laptevų jūros prisimenanti pašnekovė. „Tačiau žmogus kabinasi į gyvenimą, nes jame daug prisiminimų. Mes esame kaip pripūstos pūslės savo gyvenimo: savo minčių, savo norų. O norai ten buvo labai paprasti – kaip nors išlikti, – jausmingai pasakoja laptevietė. – O dar tos šnekos apie Lietuvą!.. Man dar padėjo tai, kad tikėjau, jog mano tėvelis vis dar gyvas, kad aš jį dar pamatysiu. Beprotiškai mylėjau tėvelį“, – pasakoja Saulutė.

Moteris net šešerius metus su ketveriais metais vyresniu broliu praleido tremtyje prie Laptevų jūros. Tremtinė prisimena ir skaudžią mamos netektį. Anot jos, skaudžiausia buvo vaikams prarasti tėvus ar tėvams vaikus ir suprasti, kad niekaip negali jiems padėti, kad ir kaip to norėtum. „Net ir paskutinėse savo užšalusiose mintyse tu nori grįžti į Lietuvą, tėvelį pamatyti. Mamytę turėjau šalia, tačiau nieko padaryti su broliu negalėjome – kaip ir daugeliui, atėjo mirtis iš to bado ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Tiesiog nebuvo ką paduoti (valgyti – LRT.lt). Neturi ir nieko negali padaryti... Tai be galo baisu.

Įsivaizduoju mamytes, kai jų vaikai mirė iš bado ir jos nieko negalėjo padaryti. Ničnieko. Čia ne centrinis Sibiras, kur kritiniu atveju pakasi sniegą ir rasi ar žolės, ar samanų, ar spyglių. Gali tą žolę išvirti ar kokią medžio žievę. Na, kažką... O čia (prie Laptevų jūros – LRT.lt) nieko! Šalia tavęs yra tik ledas. O jurtoje jis dar ir juodas. Tad čia nė apsakyti, nė aprašyti negali.

Tačiau žmogus jau toks yra, kad pasiduoti nenori. Mes taip pat nenorėjome pasiduoti. Tose neužsičiaupiančiose kalbose apie Lietuvą atrodė, kad rojuje gyvenome. Kai esi pragare, labai smagu rojų prisiminti. O po tokių prisiminimų, žiūrėk, tau jau ir šviesiau. Kad ir tame lede...“ – protu sunkiai suvokiamais išgyvenimais dalijasi prie Laptevų jūros tremties pragarą išgyvenusi I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Stebisi dejuojančiaisiais: „Neturi žmonės bėdos!“

Irena Saulutė sako nesuprantanti, ko šiais laikais pasaulis pešasi ir kodėl yra tiek daug besiskundžiančių žmonių. „Gal jie bėdų neturi? Gal visiems, kurie nepatenkinti ir dedasi tokie nelaimingi, reikėtų pabūti prie Laptevų jūros? – ironizuoja tremtinė. – Kaukių mat dar kažkas nenori nešioti. Dar ir mitinguoja. Kitur dar ir parduotuves padaužo.

Gal jie bėdų neturi? Gal visiems, kurie nepatenkinti ir dedasi tokie nelaimingi, reikėtų pabūti prie Laptevų jūros?

Neturi žmonės bėdos! Geriau jau maldelę sukalbėtų, kad ta korona (koronavirusas – LRT.lt), tikra koronė (bausmė, kankynė, vargas – LRT.lt) greičiau dingtų, o ne boikotuotų ir dar aiškintų teorijas visokias. Gerovė tiesiog protą temdo. Net tie, kurie rėkia, kad nieko neturi, tegu nueina į darbą, tai ir turės daugiau.

Man ant nosies šimtmetis, o dar jokių lengvatų nesu gavusi. Tiesa, aš jų niekada ir nesu prašiusi. Nei šildymui, nei dar kam. Juk yra rankos, yra kojos, tai ir drožk į darbą!

Aš juokiuosi: „Man ant nosies šimtmetis, o dar jokių lengvatų nesu gavusi.“ Tiesa, aš jų niekada ir nesu prašiusi. Nei šildymui, nei dar kam. Juk yra rankos, yra kojos, tai ir drožk į darbą! Būtų sunkmetis, man ir dabar nebūtų sunku – rasčiau, kaip pragyventi: kam daržą nuravėčiau, kam malkų paskaldyčiau, kam dar ką pagelbėčiau. Tikrai sugalvočiau, ką nuveikti, kad bent tą dieną turėčiau ką parnešti šeimai. Ko tik aš nedirbau, ko tik neišmokau daryti per savo gyvenimą – nesuskaičiuoti jau!“ – nuolat dejuojančiais dėl blogo gyvenimo žmonėmis stebisi tremtinė.

Saulutė, kalbėdama apie savo dabartinį darbą Liaudies buities muziejuje, sako: „Mano darbas yra liūdnai linksmas.“ Anot jos, taip yra todėl, kad nuolat tenka kapstytis po skaudžius prisiminimus, tačiau smagu čia pat su lankytojais nuklysti ir į pokalbius kitomis temomis.

Šiuo metu pašnekovė laikosi visų saugumo priemonių ir, kaip pati sako, saugiai atostogauja namuose, tačiau tikisi, kad pasibaigus pandemijai į darbą dar grįš. „Viskas priklausys nuo koronaviruso ir mano gerbiamos valdžios. Jei tik kojos neš, galva dirbs ir kas nors norės, kad dirbčiau, tai man bus labai smagu ir garbė“, – tikina skurdą, badą, smurtą, artimųjų mirtį, stingdantį šaltį bei daugybę kitų nesuvokiamų baisumų išgyvenusi I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Visas jautrus pokalbis su tremtine Saulute – radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt