Skirtinguose šaltiniuose teigiama, kad kas dešimtas ištremtasis iš Lietuvos buvo vaikas. Iš tremtinių liudijimų galima suprasti, kad sovietų valdžia į vaikus nežiūrėjo atlaidžiau, todėl daugelis jų buvo priversti suaugti anksčiau. Sunkūs darbai, ligoti ir mirštantys draugai, vienintelė atgaiva buvo mokykla – tokia sudėtinga daugelio tremtinių atžalų vaikystė.
LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakosime apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinsime apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki pat 1953 m.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras remdamasis skirtingais šaltiniais – tremtinių liudijimais, straipsniais, anketomis – skaičiuoja, kad į tremtį buvo pasiųsta apie 12 tūkstančių vaikų. Kiekvieno vaiko patirtys ir prisiminimai priklauso nuo laikotarpio, kada jis buvo ištremtas. Dar kitokią vaikystę prisimena tremtyje gimę vaikai.
Daugeliui tremtinių sunku prisiminti savo vaikystę, tačiau pirmuosius metus tremtyje labai gerai pamena Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. 1941 m. Irena, būdama 12 metų, kartu su šeima buvo priversta palikti namus ir keliauti į Altajaus kraštą.
„Aš net nežinau, ką Jums papasakoti. Mano labai keista patirtis“, – pokalbį pradeda Irena. Tik vėliau paaiškėja, kad už šių kuklių pasvarstymų, ką reikės papasakoti apie savo vaikystę Sibire, slepiasi skaudūs prisiminimai apie sunkius darbus ir nuo bado ir ligų mirštančius draugus.
Ankstyvas perėjimas į suaugusiųjų pasaulį
Irenos šeimos narių pavardės buvo įtrauktos į tremtinių sąrašą dėl tėčio nuopelnų Lietuvai, už kuriuos jis buvo gavęs Vyčio Kryžių. Metai prieš trėmimus Irenos šeimai nebuvo ramūs: ji su mama slapstėsi pas gimines Suvalkijoje, brolis – Šakiuose, o kur slapstėsi tėtis – Irena nežino iki šiol, bet spėja, kad su draugais vis skirtingose vietose, kur ruošėsi partizanauti.
Birželio 13-ąją visa šeima susitiko pasimatyti, nes tądien buvo paskutinė mokslo metų diena. Tačiau susitikimas buvo paskutinis, nes birželio 14-osios naktį į jų vienkiemį įsiveržė sovietų kariai ir išvežė šeimą į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Moteris prisimena, kaip vyrai buvo atskiriami nuo savo šeimų ir grūdami į vagonus. Atskyrimas nuo tėčio buvo pirmasis smūgis Irenai.
Pirmą stotelę Irena pasiekė po mėnesio, ją, mamą ir brolį išlaipino Altajaus lygumose. Turočiako gyvenvietėje Irena praleido beveik metus. Metai buvo vargingi, mama sunkiai dirbo miške, mergaitė rinkdavo žoleles ir bandydavo gaminti, pagrindinis maistas – vaikų surinktos žolelės ir jų nuoviras. Visgi, tikrieji vargai prasidėjo, kai po metų Irena su artimaisiais buvo išvežta prie Laptevų jūros.
„Į mūsų salelę iškėlė 500 žmonių, panašiai tiek pat ir enkavėdistų. Buvo šalta, apie 50 laipsnių šalčio. Iš karto prasidėjo darbai, nes iš baržų reikėjo iškrauti enkavėdistų buičiai skirtus daiktus: lentas, plytas, maistą, rūbus. Vieni nešiojo tuos daiktus, kiti puolė ieškoti rąstų ir iš jų virvėmis rišti bei statyti šiokius tokius namus. Ką veikė vaikai? Iš baržos daiktus nešiojo, mano brolis išėjo į žvejybą tinklais, naktį su rogutėm eidavom ieškoti medienos, dažniausiai per pūgą. Pasisekdavo, jei šviesdavo Šiaurės pašvaistė.
Kai atidirbdavom 12 valandų, galėdavom pradėti sau rinkti šakeles, nuolaužas, kad jurtą pasistatytume. Mes, vaikai, nešėme tas nuolaužas, kad būtų galima apšildyti jurtos paviršių, ilgai truko statybos. Pasistatėm tokias jurtas, kur tilpo 40 žmonių“, – apie pradžią bene šalčiausioje Sibiro dalyje pasakoja Irena.
Iš moters pasakojimų galima suprasti, kad vaikai buvo reikalinga darbo jėga. Į darbus pradėdavo eiti 12–13 metų vaikai, mažesni užsiimdavo smulkesniais darbais. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Arūnas Streikus pastebi, kad vaikams didesnių skrupulų sovietų valdžia neturėjo ir dažniausiai darbas tremtinių vaikams buvo neišvengiamybė.
„Tik dirbantys žmonės galėjo pretenduoti į maisto davinį. Normos keitėsi, bet ilgą laiką už darbo dieną žmogus gaudavo pusę kilogramo duonos, o jei nedirbo – tik 100 gramų. Todėl išgyvenimo būtinybė vertė dirbti visus ir nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vaikas. Vaikai dažniausiai taip pat eidavo į darbą, kad padėtų išmaitinti šeimą ir gautų visą maisto davinį“, – aiškina A. Streikus.
Labiausiai atitrūkti nuo varginančios kasdienybės vaikams padėdavo mokykla. Nors, pasak istoriko, ankstesniųjų metų trėmimų vaikai dažniau mokėsi namų sąlygomis, vėlesnės trėmimų bangos vaikams mokslas buvo privalomas ir vaikai kiekvieną dieną eidavo į mokyklą.
Mokykla – tremtinių vaikų nusiraminimo oazė
„Kada tu gali kiekvieną minutę mirti, tu ilgiesi mokyklos. Tau nėra jokių sąlygų, tu velki kojas, aplinkui badas, tavo draugai miršta, matai užpustytų kūnų kalnus, bet tu vis tiek esi vaikas ir ilgiesi tos mokyklos. Tu nematai vilties, vyksta karas, apie tėtį nieko nežinai, mamytė pradeda nebepaeiti, brolį kažkur išvežė. Tai taip ir mokėmės...“ – prakalbus apie mokslus, pirmais įspūdžiais pasidalija tremtinė Irena.
Moteris prisimena, kad Lietuvoje jai mokytis sekėsi labai gerai, tačiau atvykus į Sibirą viskas keitėsi. Ji visai nemokėjo rusų kalbos, todėl pirmuosius metus Altajaus krašte skaitydavo brolio parneštas iš bibliotekos knygas ir stengėsi išmokti raides. Kadangi mergaitė buvo gabi, greit išmoko ne tik raides, bet ir skaityti bei suprasti pačią kalbą.
A. Streikus sako, kad dažnu atveju, kai vaikai gyvena sunkiomis sąlygomis ir savo aplinkoje mato vargą ir skausmą, išėjimas į kitokią erdvę su bendraamžiais padeda išgyventi. „Galimybė mokytis net ir negimtąja kalba buvo psichologiškai svarbus dalykas, padedantis išgyventi tremtyje, galbūt net savotiškai toje mokykloje atsigauti“, – sako istorikas.
Nėra daug išlikusių liudijimų, tačiau pastebima, kad pirmųjų trėmimo bangų elitas nepatikliai žiūrėjo į vietos mokyklas, dažna nuomonė buvo, kad tai viena iš nutautinimo priemonių. Dėl to, kaip įvardija A. Streikus, tremtyje atsirado alternatyvi švietimo sistema, kai labiau išsilavinę lietuviai tremtiniai, ypač tie, kurie buvo mokytojai, imdavosi neoficialaus mokymo ir steigdavo lietuviškas mokyklėles.
Nuo 1950-ųjų visi tremtinių vaikai turėjo bent truputį mokytis. A. Streikus pasakoja, kad vaikai mokyklose buvo ugdomi pagal privalomą programą, kuri skyrėsi nuo buvusios Lietuvoje. Visų dalykų buvo mokoma rusų kalba, todėl vieni vaikai ėmė geriau kalbėti rusiškai nei lietuviškai, kitiems reikdavo laiko, kol išmokdavo svetimą kalbą. „Kartais vietinė valdžia matydama tokią situaciją net įdarbindavo lietuvių mokytojų, kad jie pradžioje mokytų lietuviškai, tačiau vėliau vaikai vis tiek turėjo eiti į bendras mokyklas“, – sako dėstytojas.
Tremtinė Irena prie Laptevų jūros mokėsi iš lentų sukaltame lenktiniame barake, kuris buvo pavadintas mokykla. Į ją vaikai slinkdavo tamsoje, jau po darbų – žaizdoti, išsekę, kankinami visokių gyvių. Kartu mokėsi ir enkavėdistų vaikai. Visi buvo mokomi istorijos, muzikos, matematikos, rusų kalbos ir literatūros klasikos.
Moteriai įstrigęs prisiminimas, kaip jie per pamokas bandydavo konspektuotis: „Nebuvo nei sąsiuvinių, nei rašalo, bet turėjom žurnalų „Komunist“, jie gan stori buvo. Gavom ir cheminį pieštuką, bet jei tik palaižysi, visa burna ir dantys bus violetiniai, tai sukomės iš situacijos. Mokytojos padroždavo į skardines su vandeniu, iš ledo atitirpintu, to pieštuko ir merkdami plunksneles bandėme rašyti. Bet tarp tų spausdintų eilučių viskas išsiliedavo. Tik vėliau gavome normalius sąsiuvinius.“ Moteris juokauja, kad vienintelis mokymosi privalumas buvo tas, kad niekas neužduodavo namų darbų.
Irena pasakoja, kad mokytojų buvo visokių: ir teisingų, vienodai vertinančių tiek tremtinių, tiek enkavėdistų vaikus, ir tik sau naudos siekiančių. Moteris prisimena, kad vienas mokytojas iš jos atėmė auksinį tėčio dovanotą laikroduką. Tai buvo vienintelis tėtį priminęs simbolis, dėl jo pasisavinimo moteris labai išgyveno.
Užsiminus apie žaidimus ar kitą veiklą, tremtinė atsako, kad pagrindinis žaidimas buvo pasakoti vaikams, ką prisimena iš Lietuvoje žiūrėtų operų. „Vaikai susirinkdavo ir aš pasakodavau, jie klausydavosi. Grįžusi į jurtą ir atsigulusi į lovą galvodavau, ką kitą dieną papasakosiu. Net neužmigdavau. Bet ir užmigti būdavo sunku, esant minusinei temperatūrai. Bet kitą dieną susitikdavome ne visi“, – moteris nutyla ir leidžia suprasti, kad kitos dienos kai kurie vaikai ir nesulaukdavo.
Pasak istoriko, grįžus į Lietuvą vaikams, paaugliams taip pat nebuvo lengva. Klasiokai pasikeitę, išgyventos patirtys skirtingos, dėl to ir santykiai su bendraamžiais buvo sudėtingi. O vėliau tie, kurie norėjo tęsti studijas, turėjo susitaikyti su nerašyta taisykle: tremtinių vaikai buvo nenoriai priimami į humanitarinius, socialinius mokslus, nes buvo laikomi potencialiai pavojinga socialine grupe.
