Kultūra

2020.10.31 18:02

Aukštaitijos dainius po gulagų neatsitiesė – eiliavo banaliai, lyg tyčiotųsi iš pavergėjo

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2020.10.31 18:02

Antano Miškinio kūryba labai įvairi, dramatiška – kaip ir pats poeto likimas. Visada linksmas, galėjęs kiekvienam paduoti ranką, nusilenkti elgetai, su ubagu sėdėti ant griovio krašto, po Sibiro gulago pasikeitė neatpažįstamai. Pasikeitė ir jo poezija. Dainavęs augančios Lietuvos džiaugsmą, poetas prabilo banaliais posmais apie socialistines statybas ir kolūkius – tarsi tyčia rašomus prastai, šaipantis iš pavergėjo.

Ketvirtasis Antanas iš Dievo malonės

Gimęs Juknėnų kaime netoli Utenos, anksti pažinęs gyvosios tautosakos lobius, A. Miškinis (1905–1983) buvo neatsiejamas nuo atlapaširdžių Rytų Aukštaitijos žmonių. Ta aplinka jau buvo užauginusi Lietuvai tris poetus iš Dievo malonės, tris Antanus – Strazdą, Vienažindį ir Baranauską. A. Miškinis su juknėniška filosofine pajauta buvo ketvirtasis Rytų Aukštaitijos Antanas.

Išsamiau – laidos įraše:

Literatūros pėdsekys. Poetas Antanas Miškinis – žemė buvo jo gyvenimo pagrindas

Taip pat skaitykite

„Juknėnų kaimas prieš didįjį karą buvo didelis. Ateidavo ruduo. Pašaldavo. Po to pradėdavo snigti. Mano tėvas, Juozapas Miškinis, turėjo linams minti mašiną. Kaip tik tada ir pradėdavo linus minti, – prisiminimuose rašęs poetas. – Visada mašinos trobesy buvo daug žmonių, suvažiuodavo talkos. Mergaitės ir vyrai rišdavo saujas ir dainuodavo. Jaunimas buvo šaunus. Dainų mokėjo daugelį. Aš nubėgdavau, klausydavau, ir nelinksma darydavosi. Ten buvo pirmoji mano literatūrinė mokykla. Tų dainų motyvai ir žodžiai ir po šiai dienai mano širdy gyvi. Daug graudžių žodžių ir posmų gerai atsimenu.“

Kaimo kultūra A. Miškiniui buvo ypač svarbi, tvirtina literatūrologė dr. Rita Tūtlytė. „Tai ne spekuliatyvaus mąstymo poetas, o iš kūno ir kraujo, savo vietų jausmo. Atimkite Aukštaitiją ir Miškinio tiesiog nebūtų“, – sako ji.

„Poetas negi prokuroras?“

Gražių dalykų muziejininkei Rimantai Gaidienei yra pripasakojusios Juknėnų kaimo močiutės. „Kai Antanas atvažiuodavo su Kaziu Binkiu, abudu pasiima džiovinto sūrio galą ir šeštadienio pavakariais išeina į vakarušką. Pasiekia Salaką, Zarasus, grįžta tik pirmadienį ryte“, – pasakoja laidos „Literatūros pėdsekys“ viešnia.

A. Miškinis jautėsi atstovaująs valstietiškąją kultūrą, išėjęs į žmones gynė ją. Anot jo, būtent sermėguotas, vyžotas valstietis sukūrė šiuolaikinę Lietuvą, pasiėmęs šautuvą 1918 metais apgynė nepriklausomybę.

„Augo gyvenimas, augau aš, augo Lietuva. Pats mačiau, kaip Lietuva mano akyse keitėsi. Ir susidarė mano sąmonėj sintetinė Lietuva: tyliai kaimiška, laisva, didelių intelektualinių ir kitokių laimėjimų, besiveržianti į aukštį ir šlykščiai miesčioniška, su daugeliu pūvančių žaizdų. Aš nekalbėčiau, jei visa tai būtų trijuose matavimuose. Bet poetas negi prokuroras...“, – prisimena poetas.

Meilės prisipažinimai

Atsidūręs futuristiniame Kaune, besimokydamas „Aušros“ gimnazijoje, kartu su geriausiu savo draugu poetu Jonu Aisčiu dalijosi maistu ir skurdžia pastoge, taip pat pirmąja literatūrinių mėginimų patirtimi.

„4-ojo dešimtmečio poetų Bernardo Brazdžionio, J. Aisčio, Salomėjos Nėries intonacijos gana vienatonės. O Miškinio – nepaprastai įvairios, jose suskamba ir daina, ir kaimiška patarlė“, – tvirtina R. Tūtlytė.

Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio, –
Be tikslo, meilės ir be darbo,
Tik pažiūrėt, kaip teka pilkos upes čia
Ir debesys pilkėdami apžvarbo.

Tik taip sau prisimint, – kad kaime kur, už gryčios
Žagaruose koks šimtas žvirblių čeža
Arba nuotaką verkiančią iš medinės bažnyčios
Apygirčiai jaunikiai su varpeliais veža.

Ir pažiūrėt, kaip rudeniopi ima gelsti parkai,
O pakraščiais apstingęs grumba gruodas.
Nė nežinot, ko tos mergaitės verkia,
Praradę meilę, viltį ir paguodą.

Ir pamatyt iš tolo, lyg ne savo,
Kaip mano paskutinė meilė temsta...
Paskui – sakysim, iš kurorto atvažiavus,
Kaip anekdotą pasakoti tamstai.

(„Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio…“)

Mokydamasis universitete sutiko būsimą žmoną, bendrakursę Aleksandrą. Vėliau kartu mokytojavo. Meilės tema jo poezijoje persipynusi su meile Lietuvai. Kartais net kyla abejonė, kam skirtas tas eiliuotas meilės prisipažinimas – moteriai ar Lietuvai.

Poezija – šiurpą keliančiomis aplinkybėmis

Artėjant antrajai okupacijai nė nesvarstė trauktis į Vakarus – taip suaugęs buvo su Lietuva. „Nuo pat 40-ųjų A. Miškinis reaguoja į tremtį, 1941 trėmimus, Birželio sukilimą – toks trenksmingas yra eilėraštis. Lietuva jam buvo viskas, jis buvo šios kultūros, šios valstybės vaikas, ne koks nors pasaulio pilietis“, – sako R. Tūtlytė, darydama užuominą į pasitraukusius A. Miškinio kolegas.

Už pagalbą pogrindžio rezistentams poetą suėmė ir ištrėmė į sovietinius gulagus. Kalėdamas siaubingomis sąlygomis, A. Miškinis ant beržo tošies ir cemento maišų parašė genialų tremties literatūrai priskiriamą eilėraščių ciklą „Psalmės“.

– Motule mano, vai mielų mieloji,
Vienintelė man tu kaip Lietuva.
Ar durys brakšteri, ar šuo suloja,
Langan kaip saulė tavo švyst galva.

Tu lauki vis, kad aš namo sugrįžtau,
Bet nesulauksi niekad niekados.
O bus pavasaris, o paukščiai krykštaus,
O gegužėlės raibosios raudos!

Nakčia aš paukščių tuo keliu plačiuoju
Mintim tavęs lankyt skrendu skrendu...
Sidabro galvą tavo išbučiuoju,
Po stiklo langu rymančią randu.

Tu klausinėji, kur buvau pražuvęs,
Ko taip ilgai nesilankau namuos.
Gerklėj apkarsta, stingsta man liežuvis,
Kaip tiek ilgai galėjau be mamos...

– Mane ilgai ilgai uždarę laikė,
Suraišiojo rankas vielom kietom.
Ne kartą, mama, naktužėlę klaikią
Su giltine sėdėjom pakaitom...

(Psalmė „Pasimatymas su motina“)

„Žmogus „Psalmėse“ yra absoliučiai tikras, autentiškas, patiriantis tikrą skausmą, per jį brendantis. Man atrodo, „Psalmės“ šiuo požiūriu yra aukščiau visų egzistencializmų. Ten yra egzistencinė patirtis, ribinės situacijos, išbuvimas jose, ir žmogiško orumo išsaugojimas“, – pabrėžia R. Tūtlytė.

A. Miškinio „Psalmės“ yra įtrauktos į paveldo registrą. Pasak literatūrologės, tai liudijimas apie gražiausius ir baisiausius žmogaus pavidalus: patirties dugną, žmogiškumo branduolio pojūtį, jo stiprumą ir atsparumą, verčiantį išlikti žmogumi.

„Tai dokumentai iš paties pragaro. Skausmo išsakymas „Psalmėse“ nėra chaotiškas, palaidas, tik emocija... Jis sudėtas į labai aiškias kolektyvinio atlikimo formas. Tai ir eilėraštis, asmeniška forma, ir malda, rauda, giesmė. Šie žanrai bendruomenėje atliekami kartu“, – dėsto R. Tūtlytė.

„Psalmės“ daugeliu atveju plito ne rašytiniu būdu – buvo giedamos, dainuojamos, tapo maldomis, giesmėmis. Daugelis tremtinių parsivežė jas išmokę mintinai.

Tyla auditorijoje: netikra, negyva

Grįžęs iš Sibiro gulagų apie tremtį nekalbėjo nei su artimaisiais mylimuosiuose Juknėnuose, nei su svetimais. O tuo tarpu „Psalmių“ rankraščiai iki pat Atgimimo tyliai buvo slepiami Miškinių namuose.

Kas jūs? Iš kur? Vergai jūs ar žudikai?
Ar gal tik apgailėtini bailiai.
Krauju jūs apsigėrėt ir išdykot,
Tai susimaišė žingsniai ir keliai.

Patenkinti valdovai neteisėti,
Kad jūs taip šuniškai ištikimi –
Kad neapykantą padėjot sėti...
Bet greit ir jiems paliksit svetimi.

Jūs patys juk sukėlėt kovą aršią;
O atėjūnai kas, kuo visa pasibaigs.
Su jais kartu ant sakramentų teršėt,
Dalinotės ir grobiu, ir darbais.

Jums liepė kurstyt ir pjudyti liaudį,
O tai sunku, koktu ir apmaudu.
Ir kankiniams jūs ant vainikų spjaudėt,
Ir purvą drėbėt ant gyvų žaizdų.

Rūsius kankynių įrengėt po rūmu,
O rūmuos kėlėt orgijas, vaišes.
Pragėrę sąžinę, žmogaus orumą
Ant pjedestalų kėlėte kekšes...

Kartojote apduję – liaudis, masės,
O tos vien skundas girdisi kimus.
Ne paskutinis aš ir ne pirmasis
Siunčiu jums paniekos prakeikimus.

(iš „Kolaborantų“)

A. Miškinis mėgino priverstinai taikytis prie gyvenimo Sovietų Lietuvoje aplinkybių. Jos skaudžiai varžė kūrybą. Anot R. Tūtlytės, prieš mirtį rašytos poeto knygos – netikros, negyvos.

„Jo eilėse apie Kauno hidroelektrinės statybas ar kolūkius talentas jau nedalyvauja. Eiliuojamos taip banaliai ir paprastai, kad net ir neįgudusiam skaitytojui akivaizdu – tai ne Miškinis. Jos netinka net kaip propagandinės, sakyčiau, sąmoningai ir tikslingai rašomos prastos“, – daro išvadą R. Tūtlytė.

Prieškario Lietuvoje A. Miškinio skaitoma poezija sutelkdavo minias, jos sutikdavo poetą ovacijomis. O praėjus 20 metų poeto mėginimas susigrąžinti skaitytojus buvo nesėkmingas. Nors ir reabilituotas, kelio į jų širdis nesuranda.

„Aplinkybės kitos, valstybinė sistema kita, karta kita. A. Miškinis paskaito savo eilėraštį ir jaučia absoliučią tylą auditorijoje. Jo nebegirdi, nebėra to aido, kuris buvo jaunystėje. Poeto poezija buvo pasikalbėjimas, komunikacija, užkabinant poniutes ir inteligentus, o čia – jokio atsako...“ – sunkiausią poeto kūrybos tarpsnį prisimena R. Tūtlytė.

Ciesoriui – „reikalingas“ eilėraštis, sau – ironiška replika

Gerai nomenklatūrinės sistemos koridorius perpratusio Eduardo Mieželaičio pastangomis išleidžiami du A. Miškinio pokariniai rinkiniai.

„Teko gyventi iš nieko. A. Miškinis atidžiai sekamas, pasiklausomas KGB, cenzūruojamas. Tos dvi poezijos knygos tarsi patvirtino, kad štai buvęs politinis kalinys dalyvauja sovietinės Lietuvos gyvenime, kultūroje. Tai nepaprastai skaudi, dviprasmiška laikysena: vienoje lapo pusėje parašytas „reikalingas“ eilėraštis, o kitoje jį palydi sueiliuota ironiška, kandi replika, kurios nebūtų galima spausdinti sovietmečio Lietuvoje...“ – priduria R. Tūtlytė.

O „Psalmių“ rankraščiai, kaip jau minėta, laukė savo valandos, ištikimai slepiami A. Miškinio našlės Aleksandros...

Parengė Mindaugas Klusas

Išsamiau – laidos įraše:

Literatūros pėdsekys. Poetas Antanas Miškinis – žemė buvo jo gyvenimo pagrindas