Kultūra

2020.09.19 10:35

Naivi meilė ir permainingas gyvenimas: parvežusi Stalino saulę, Salomėja Nėris atsigręžė į tikėjimą

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2020.09.19 10:35

Tai kas lietuvių literatūroje yra Salomėja Nėris? Iškili lyrikė subtiliai, moteriškai perteikusi gyvenimo džiaugsmą ir skausmą? Ar poetė Salomėja Nėris, Tėvynės išdavikė?

Jos eilės gula dainų ritmuose, senosios kartos literatūros gerbėjai lengvai įsimenamus ketureilius įvairiomis progomis iki šiol deklamuoja atmintinai. Kadaise Poezijos pavasariai pradėti rengti minint jos 20-ąsias mirties metines, šiandien vienų gerbėjų palydima pateisinančia tyla, kiti garsiai kalba apie tėvynės išdavikės kaltę.

Plačiau – laidoje:

Literatūros pėdsekys. Salomėjos Nėries gyvenimo pūliniai ir naivioji meilės istorija

Lakštingalų slėnyje kadaise su didžiuliu kūrybiniu įkvėpimu jauniesiems poetams sklendęs Salomėjos Nėries mūzos simbolis – žinomo grafiko Stasio Krasausko sukurta Poezijos paukštė, nuo šiol yra tapusi istorinio teisingumo verdiktu, tik po to – iškiliosios kūrybos autoritetingu įvertinimu.

Šeimoje buvo vyriausia dukra. Charakterį paveldėjo iš tėvo, laisvamanio suvalkiečio. Nuolat norėjo būti matoma, ryški. Šie ambicingi jaunos panelės norai pildėsi pirmuosiuose iš karto pripažinimo sulaukusiuose poezijos bandymuose.

Jos poezija darė įspūdį aplinkiniams. Įsitraukusi į Vinco Mykolaičio jaunųjų literatų sueigas, savo dienoraštyje rašė: „Visa kuo ir kam aš gyvenu yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų“. Nors menas ir gaivino, vis gi jaunoji poetė ilgėjosi didelės meilės…

Meilės santykiuose buvo naivi. Daug painumo jos jaunatviškose aistrose ir svajose. Pirmoji persekiojanti meilė jaunos poetės širdyje įsiplieskė „Ateities“ žurnalo redaktoriui Jonui Griniui.

Krikščioniško tikėjimo ir meilės Dievui poetė išsižadėjo ne tik dėl jausmų tuo metu modernybei pagaviam ir eretiškų pažiūrų nevengiančiam poetui Juozui Tysliavai. Teko katalikiškai auklėtai Salomėjai Bučinskaitei į dvasinį konfliktą su evangelinėmis tiesomis žengti žingsnį ir tada, kai pamilo vyresnį, vedusį ir vaikų turintį vyrą. Tai buvo jos dėstytojas profesorius Juozas Eretas.

Studentės meilė dėstytojui, vedusiam vyrui, tarpukario Lietuvoje buvo vertinama dviprasmiškai. Nors Juozas Eretas ir buvo susižavėjęs Salomėja Nėrimi, vis dėlto žmonos nepaliko. Į šiuos neteisėtus meilės santykius įsikišo net prezidentas Antanas Smetona. Jo paliepimu, poetė buvo išsiųsta dirbti į Panevėžį, kuo toliau nuo Kauno, nuo profesoriaus Ereto ir jo šeimos.

Patekusi pas kairiuosius trečiafrontininkus po aistringos ir nelaimingos meilės profesoriui Juozui Eretui, Salomėja Nėris atrado naują aistros valdovą marksistinių pažiūrų studentą Bronių Zubricką, kuris žadėjo net ją vesti, tačiau, išvykęs į Ameriką, pažado taip ir neištesėjo. Vėliau sklandė gandai ir apie Panevėžio kapeliono Alfonso Stašio jausmus žaviai gimnazijos mokytojai, tačiau kai į jos gyvenimą atėjo skulptorius Bernardas Bučas jausmų audros nurimo. Sutuoktiniui poetė jautė labiau draugiškumą, o ne meilę. Netrukus jaunai šeimai gimė sūnus Saulius.

Bičiulystė su kairiųjų pažiūrų menininkais atvedė ją į Trečiafrontininkų sambūrį. Čia jau ji bandė brėžti aiškią skirtį tarp skurdo ir prabangos, kuri formavo jos nuožmų požiūrį į kapitalistinį išnaudojimą ir tai, kad menas negali likti abejingas skriaudžiamiems.

Trečiafrontininkai itin pragmatiškai apsidžiaugė, nes jų gretas papildė katalikiškojo sparno poetė. Didūs vyrai kūrėjai net parašė pareiškimą Salomėjos Nėries vardu, kuriame teigiama, kad ji atsisako senojo „svieto“.

Tikėjo Sovietų Sąjunga, tikėjo bolševikinio socializmo gerove. Maskva jai regėjosi kaip didžiulis kultūros centras, kur daug erdvės ir laisvės įvairiai kūrybai.

Ir jeigu, pasak katalikų intelektualų, Salomėjos Nėries tikėjimas buvo poetinio pobūdžio, o ne teologinio katekizmo išmintimi grįstas dvasinis praktikavimas, tai įvykusi jos religinės būties krizė turėjo hipokritiškumo. Iš vienos pusės ideologinė išpažintis marksizmui, iš kitos – atidus darbas krikščioniškajai tarnystei.

Salomėja Nėris šiandien yra viena iš tų, kurios asmuo ir kūryba sietini su komunizmo totalitarinės santvarkos propagavimu. Poema garbinančia Staliną ji pasirašė sau nuosprendį, kurį šiandien jai skelbia naujosios Lietuvos, naujosios kultūros kūrėjai.

Parvežusi Stalino saulę, karui įpusėjus ir į Lietuvą įžengus vokiečiams, poezijos lakštingala turėjo trauktis į Rusijos gilumą. Ten išgirdusi, kad žuvo jos vyras Bernardas, Salomėja Nėris ištekėjo už suvalkiečio, socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko. Vėliau, kai gavo žinią, kad Bučas gyvas, grįžo į Kauną, į bendrus namus Palemona, kur toliau susiejo savo gyvenimą su Bernardu.

Sunkiai sirgdama Salomėja Nėris ir vėl atsigręžė į tikėjimą, lyg paklydėlė dukra grįžo prie Dievo. Paslapčia jai buvo iškviestas kunigas, kad atliktų išpažintį.

Būtent kunigui perdavė savo nespausdintų eilėraščių rinkinį. Manoma, kad tarp jų buvo ir atgailos kupinas eilėraštis Maironiui. Politines klaidas nustelbė amžinoji vertybė – poezija. Šiandien tai liudija S. Nėries ir jos vyro skulptoriaus Bernardo Bučo namus memorialinį muziejų Palemone lankantys šių dviejų kūrėjų gerbėjai.

Čia likę asmeniniai jų daiktai primena laiko tėkmę, kokia trapi būtis prieš ambicingą veržimąsi į priešakines gyvenimo eiles, kai visa žemiškoji esatis negali būti aukščiau amžinųjų dėsnių, o lemtis kartais nepajėgi pildyti visų mūsų žmogiškų norų.