Kultūra

2020.06.10 22:11

Samuelis Bakas: nėra kitos vietos pasaulyje, kuri suteikia tiek prasmės mano kūriniams, kaip Lietuva

Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.06.10 22:11

Jungtinėse Valstijose gyvenantis litvakas Samuelis Bakas gimė Vilniuje, tačiau čia geriau pažįstamas tapo tik šio tūkstantmečio pradžioje, kai 2001 m. pirmą kartą po daugiau nei 50 metų apsilankė gimtajame mieste ir tais pačiais metais surengė čia pirmąją retrospektyvinę parodą „Sugrįžimas“.

Vėliau Lietuva sulaukė išskirtinės jo dovanos – kelių šimtų darbų, kuriuos jis nutapė nuo 1946 m. iki šių dienų, kolekcijos. Prieš trejus metus S. Bakas tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu, tais pačiais metais Vilniuje atidarytas Samuelio Bako muziejus – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinys.

Samuelis Bakas sako, kad nors per savo 86 metus Lietuvoje praleido mažiausiai, – kai jam su mama pavyko išgyventi gete, Bakui buvo vienuolika, netrukus po karo jie išvyko į Lenkiją, vėliau apsigyveno Izraelyje – kalbėdamas apie savo tapatybę visuomet pabrėžia vilnietiškąją kilmę.

Šiuo metu Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, veikia S. Bako darbų paroda, didžioji dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.

– Jūsų darbai Kaune bus eksponuojami pirmą kartą. Ar jūs esate buvęs Kaune ir ar su šiuo miestu turite kokių sąsajų?

Samuelis Bakas: – Taip, esu buvęs Kaune 1944 metais. Dar vyko karas, ir mes Vilniuje buvome keli žydai, kuriems pavyko išgyventi. Buvo liepa, likę 10 mėnesių iki karo pabaigos. Man buvo vienuolika, mama pažinojo kelis žmones Kaune, nepamenu, ar jie buvo giminaičiai, su kuriais tėvas gyveno Kaune. Kai Vilnius tapo lenkiškas, daug žydų šeimų turėjo giminių Kaune, ir jie tapo atskirti, negalėjo būti kartu. Taigi 1944 m. nuvažiavau į Kauną ir buvau sužavėtas, pamatęs beveik nepažeistą miestą, nes buvau iš susprogdinto, apdegusio, sugriauto Vilniaus. O vėliau, po daug daug daug metų, kai grįžau į Lietuvą jau žymiai senesnis, vėl apsilankiau Kaune, buvau ir M. K. Čiurlionio muziejuje, nes apie Čiurlionį nuolat girdėdavau nuo vaikystės.

Vėlyvajame 5-ajame dešimtmetyje–6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai iš dipukų stovyklų Vokietijoje persikėliau į Izraelį, kuris po to susikūrė kaip valstybė, ten išvykau su patėviu, kuris buvo iš Kauno. Praradęs žmoną ir dvi dukras koncentracijos stovyklose, jis pats išgyveno Dahau, drauge su žinomais Kauno žydų bendruomenės nariais, kurie buvo Lietuvos žydų intelektualinis elitas. Taigi, būdamas 15–20 metų, nuolat gyvenau tarp žmonių, kilusių iš Kauno, ir jutau iš jų sklindančią nostalgiją tam gyvenimui, nes jie buvo tam tikros Lietuvos žydų grietinėlės dalis. Taigi Kaunas man nėra kažkokia abstrakti nutolusi vieta – turiu nemažai sąsajų.

– Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ Kaune iš 75 jūsų darbų nemaža dalis eksponuojama pirmą kartą. Ar jūs kartu su kuratoriais prisidėjote rengiant parodą, atrenkant darbus?

– Kai kilo noras įkurti nuolatinę vietą mano darbams Lietuvoje, aš nemažai savo kūrinių padovanojau būsimam muziejui Vilniuje. Pirmas žingsnis buvo grafikos darbai, taip pat apie 120 piešinių ir tapybos darbų. Mano idėja buvo padovanoti tą didelį kiekį darbų ir prašau – darykit su jais savo nuožiūra, pagal savo pasirinkimą bet kokias parodas, kurios, jūsų nuomone, bus prasmingos ir svarbios. Taigi rengiant parodą Kaune neprisidėjau, nes visiškai pasitikėjau S. Bako muziejaus Vilniuje žmonėmis, kurie labai rūpestingi. Tikiu, kad jie padarė labai gerą sprendimą. Laukiu parodos vaizdo įrašo, nes dar jos nemačiau. Jei nebūtume atsidūrę ten, kur dabar esame dėl pandemijos, galbūt būčiau atskridęs, spėju, gal šiandien būčiau Kaune.

– Kaip jūsų gyvenimą paveikė pandemija, karantinas?

– Aš pasakiau virusui: „Tu mano namuose nelaukiamas, taigi, prašau – būk lauke.“ Kai buvau vaikas, po karo mums su mama buvo draudžiami tam tikri dalykai, mums pavyko pabėgti, išgyvenome baisumus. Manau, virusas veikia panašiai. Man kol kas viskas gerai, bet gyvenu šalyje, kuri, kaip ir visas pasaulis, gyvena su šiuo pavojumi, su baime, su nematomu priešu. Bet mano dirbtuvė – namuose, taigi kasdien tapau. Mano gyvenimas beveik nepasikeitė, išskyrus faktą, kad kai susitinkame su draugais per „Zoomą“, negalime apsikabinti, bet vis dar galime bendrauti ir matyti vienas kitą.

– Ar stiprūs sukrėtimai, tokios aplinkybės, kuriomis gyvename visi dabar, kai apribotas judėjimas ir t. t., veikia jūsų kūrybą?

– Aš visuomet gyvenu dabartyje, visada domiuosi, kas vyksta aplink. Man svarbu suvokti, koks yra ryšys su mano praeitimi. Žinote, praeitis niekada nepraeina, praeitis mus sukuria, ar tai būtų miesto praeitis, ar tautos – ji sukuria prisiminimus. Per ją mes atrandame savo identitetą. Tai, kas vyksta dabar, taip pat įkvepia daug vilties, situacija atskleidė, kad tam tikra prasme visi esame lygūs. Virusas nežiūri į tai, ar tavo siauros akys, ar tamsi, ar šviesi oda, kokio dydžio tavo sąskaita banke, virusas mumyse pažadino tam tikrą lygybę. Tai svarbus dalykas.

Dabar gyvenu JAV, kurios išgyvena sunkų laikotarpį, kai vyksta didžiuliai protestai už pilietinį, socialinį teisingumą. Matome, kaip tuose protestuose ne taip svarbu žmogaus odos spalva ar tautinė priklausomybė, juose dalyvauja azijiečiai, juodi, balti, ir visi jie sako: „BLACK LIVES MATTER“ – „Juodųjų gyvybės svarbios.“ Tai yra gražus dalykas, nutikęs labai bjauriu metu. Ką belieka pasakyti – pagyvensime ir pamatysime.

– Lietuvai padovanojote neįkainojamą dovaną – savo darbus. Kaip pasakoja jūsų vardo muziejaus vadovai, ta kolekcija nėra baigtinė, ji vis pildoma. Ar jums svarbu neprarasti ryšio su Lietuva, su Vilniumi, kuriame gimėte?

– Ryšys su Lietuva man labai svarbus. Nenagrinėjant dabar visos istorijos, kai per Antrąjį pasaulinį karą, per tą Lietuvą ištikusią tragediją, kai ji prarado didžiulę žydų bendruomenę, aš augau Vilniuje ir, būdamas paauglys, tikėjau tuo, ką man sakė tėvai ir seneliai, ir jie norėjo, kad patikėčiau, jog gyvenu rojuje. Taigi mano vaikystė Vilniuje buvo laiminga. Žinoma, kai prasidėjo karas, buvau 7–8 metų, negalėjau užsimerkti ir nematyti to, kas vyksta. Dažnai išgirstu klausimą: „Tu gyvenai daugelyje šalių – Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Izraelyje, dabar gyveni JAV – kur yra tavo šaknys?“ Aš atsakau jiems jidiš kalba: „Ich bin a Vilner“ – „Aš esu iš Vilniaus.“

Ten yra žmonės, su kuriais aš užaugau, kurie mane užaugino tokį, koks esu. Mano mama buvo trečios ar ketvirtos kartos Vilniaus žydė, kaip ir tėvas. Patėvis vedė mamą po karo, jie abu buvo našliai. Užaugau toje atmosferoje, buvome labai gryni litvakai. Visuomet prisimenu tą didžiulę sunaikintą bendruomenę, žmonių gyvenimus – man tai svarbu. Kai buvau vaikas, įžvelgė mano dailininko talentą, šeima iš manęs labai daug tikėjosi, ir ne tik jie, bet ir jų draugai. Todėl augdamas norėjau įrodyti jiems ar jų vėlėms, parodyti, ką nuveikiau, ir dabar per savo darbus galiu parodyti pasauliui, kitiems žmonės, jauniems lietuviams visą istoriją, kuri man itin svarbi. Nėra kitos vietos pasaulyje, kuri suteikia tiek prasmės mano darbams, kaip Lietuva.

Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Lada diena, Lietuva“:

Menininkas Samuelis Bakas: virusui pasakiau, kad jis mano namuose – nepageidaujamas

Taip pat – „Panoramos“ reportaže:

Kaune eksponuojami Samuelio Bako darbai: didžioji dalis – pirmą kartą