Kultūra

2020.09.13 07:00

„Kiaulės sakmė“ prilygsta Smorigino „Paukščiams“ ar Kernagio „Išeinu“: kaip atsirado šedevras, ne vienam leidęs didžiuotis, kad gimė lietuviu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.09.13 07:00

1992 metais kompaktinės plokštelės „Kiaulės sakmė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją. Į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius.

Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“

Pakalbinti „Kiaulės sakmės“ autorius Romą Lileikį ir Audrių Balsį svajojau nuo žurnalistinio darbo pradžios. Ir gerokai iki jos. Todėl ši publikacija lyg kelionė į jaunystę ir, kaip dažnai atsitinka – ne visai sklandi.

Mitas apie sakmę

Dar 10-ojo dešimtmečio viduryje nepaprastai audrino legenda, esą sakmės kūrėjai pasitraukė iš miesto, užsidarė kaime, muzikavo ir ūkininkavo, prie instrumentų sėsdami (galimai) tik apsiliuobę, apėję ūkį.

Dainų kūrėjas R. Lileikis, andai egzistavusios Užupio Respublikos prezidentas, dar buvo matomas, girdimas, net sutinkamas. O štai kompozitorius A. Balsys regėjosi kaip mitinė figūra, išėjusi iš to paties mito ir vėl į jį sugrįžusi. Akivaizdžios jo ir Eduardo Balsio sąsajos tada anaiptol neatrodė akivaizdžios.

Anot legendinio muzikanto ir aktoriaus Andriaus Mamontovo, „Kiaulės sakmė“ buvo viena pirmųjų lietuviškų kompaktinių plokštelių po grupės „Foje“ albumo „Gali skambėti keistai“. Kompozicijos „Atbėga vilkai basi“ antrame plane girdimas ir jo balsas. Neseniai A. Balsio paklaustas, ar vėl sutiktų dainuoti, jei „Kiaulės sakmė“ atgimtų, Andrius nedvejodamas atsakęs: „Sutinku iškart.“

LRT.lt A. Mamontovas atskleidė, kad pirma jo išgirsta „Sakmės“ daina buvo „Kur nusitrenkei žuvies batus, ką?“ Jam padarė įspūdį lietuviškai muzikai neįprastas tekstas, muzikinė kalba, nesimetriški ritmai.

„Kai jie pradėjo darbuotis M1 įrašų studijoje, A. Balsys pakvietė mane keliose dainose „pastūgauti“. Labai džiaugiausi tokiu būdu prisidėjęs prie „Kiaulės sakmės“, – teigia atlikėjas.

Jo manymu, „Kiaulės sakmė“ yra nepelnytai neįvertintas lietuviškos muzikos kūrinys. Jį žino muzikos mylėtojai, melomanai, tačiau platesnės publikos jis taip ir liko nepasiekęs.

„Tarkime, tokia daina kaip „Žalios žolyno akys“ yra populiariosios lietuvių muzikos Aukso fondas. Ją matau vienoje gretoje su Kosto Smorigino „Paukščiais“ ar Vytauto Kernagio „Išeinu“. Man tai tokio lygmens kūrinys – savitas, jautrus ir paveikus“, – pabrėžė A. Mamontovas.

„Žalios žolyno akys“:

Kiaulės sakmė – „Žalios žolyno akys“

Bičiulis, davęs man persirašyti „Kiaulės sakmę“ iš kasetės į kasetę, tada sakė: „Kai klausausi šio įrašo, didžiuojuosi, kad esu lietuvis.“ Nuo to epizodo praėjo ketvirtis amžiaus, nuo įrašo atsiradimo – beveik 30 metų. Neabejoju, kad tuos pačius žodžius pakartotų vėl.

„Kiaulės sakmės“ galima nežinoti, ją galima primiršti, tačiau jos vertės laikas nesumažino – nieko panašaus lietuvių muzikoje nebuvo iki tol, neatsirado ir paskiau.

2+1

„Kiaulės sakmė“ – ilgai brandintas reiškinys, ištikimiausių gerbėjų sielas glostantis iki šių dienų. Plokštelė pasirodė 1000 egzempliorių tiražu 1992-aisiais, tačiau jos ištakų reikėtų ieškoti 8-ojo dešimtmečio viduryje, kai moksleivis R. Lileikis pradėjo rašyti dainas ir likimas jį suvedė su A. Balsiu, linkusiu į progresyviosios muzikos kūrybą.

Tai dviejų autorių darbas, finalinėje stadijoje įgyvendintas su bičiuliais muzikais – nieko už tai neprašiusiais, gyvais vien idėja. Laikais, kai apie naudą ir pelną nebuvo nė minties. R. Lileikis sukūrė Kiaulės mitą, o A. Balsys, iš pradžių prisidėjęs kaip aranžuotojas, ritualiniam muzikavimui suteikė melomaniškos kokybės ir galiausiai tapo bendraautoriumi.

Paminėjus šiuodu, trečiuoju iškart būtina įvardyti prodiuserį, garso režisierių Artūrą Pugačiauską. Būtent jis įdainavo daugumą kertinių albumo kompozicijų, jo savitas balsas tapo „Kiaulės sakmės“ vizitine kortele, unikalumo ženklu.

A. Balsį pirmiausia susiradau ramiai komponuojantį savo ir Fausto Latėno muzikos studijoje sostinės Žirmūnuose. O R. Lileikį aplankiau jo namuose Užupyje.

Rolingai Čiurlionytės pianinu

A. Balsys savo pasakojimą apie „Kiaulės sakmę“ pradeda nuo tada, kai į Kompozitorių miestelį sostinės Žvėryne, ten iškilus šešiaaukščiam daugiabučiui, atsikraustė Jadvyga Čiurlionytė. Jos anūkas R. Lileikis ir Audrius tapo draugais.

Buvo pati paauglystė, kiemo ansamblių būrimosi laikas. Kompozitorių atžalos sumanė įkurti savąjį kolektyvą. Vytauto Laurušo sūnus Giedrius susiveikė bosinę gitarą, Jurgio Gaižausko sūnus Jonas norėjo mušti būgnus, o Romas skambino gitara. Milžinišką „Kremoną“ nedidukas vaikinas nešiojo pasikabinęs už nugaros. Anot A. Balsio, skambėjo ji prastai, tačiau vaizdas buvo pritrenkiamas.

A. Balsys prisimena, kaip bičiuliai jam surengė „stojamąjį“ egzaminą. Pasodino prie Čiurlionytės pianino ir liepė skambinti rolingus. „Hm, – pasiklausęs kraipė ūsą Romas, – kai grojo mano senelė, skambėjo kiek kitaip.“ Vėliau šią kompaniją papildė broliai dvyniai Dalius ir Giedrius Čekuoliai, būsimieji Lietuvos diplomatai.

Repetuota Balsių namo rūsyje. „Su Audriumi muzikavimas prasidėjo gana vaikiškai – rūsyje: senas pianinas, kartais siūbteli kanalizacijos smarvė, prabėga žiurkė“, – ankstyvą gyvenimo epizodą prisimena R. Lileikis.

Kai mirė jo tėvas Anzelmas, Romas repeticijose daugiau nepasirodė. Salomėjos Nėries mokykloje su bičiuliais subūrė ansamblį „Vakuumas“, 8-ojo dešimtmečio viduryje pradėjo rašyti dainas. Ir tik lietuvių kalba – tą pabrėžtinai daro iki šių dienų.

„Žali žmonės žaliai vaikšto, geltoni žmonės geltonai spjaudo. Tu mokėk išsaugot savo spalvą...“ Vyrai, piktai dainuojat, – mums sakydavo, – juokdamasis prisimena R. Lileikis. – Visi grojome perdirbtus to meto Vakarų grupių hitus. Važinėjome vieni pas kitus į mokyklas koncertuoti, tokius susitikimus vadinome „superseišenais“. Tai buvo galimybė mėgautis kūrybiniu bendravimu.“

„Reunion“. Susitikimas Palangoje

Kompozitoriaus E. Balsio šeimyna vasaras leisdavo Palangoje. Šeimos galva ten paprastai užbaigdavo per metus brandintus kūrinius. Namą buvo pastatę Audriaus seneliai Kostas ir Barbora. „Kai kažkam pasakiau, kad Palangoje turiu senelių namus, išgirdau klausimą: „Versliukas?“ – nusijuokia A. Balsys.

Ir toliau pasakoja, kaip sėdėdamas Palangoje „ant akmenų“ (sovietmečiu legendinė alternatyvaus jaunimo susitikimo vieta) iš tolo pastebėjęs virš gatvės praeivių galvų linguojantį gitaros grifą – artinosi R. Lileikis.

Bičiulis jam tada pasakęs, kad pakaks groti svetimą muziką, reikia kurti ką nors savo. A. Balsys jau buvo sukūręs autorinių dalykėlių, tačiau sudvejojo – kas rašys tekstus. „Žodžiai ne problema, pats rašau, turiu kelias dainas“, – draugo dvejones nutraukęs Romas.

Nuo „akmenų“ pasakojimas persikelia į Balsių vasarnamį. Tėvas E. Balsys darbuodavęsis prie savo kūrybos apačioje, tad bičiuliai užlipo ant aukšto. Audrius paprašęs, kad Romas ką nors pagrotų. Šis paėmė į rankas gitarą ir pasiūlė uždaryti duris.

„Nemačiau reikalo, – pasakoja A. Balsys. – Ir staiga Romas kad užkrioks: „Vienuolio žalios akys, na ir kas, kad lovoj blakės, na ir kas, kad utėlė ausy!..“ Audrius kaip kulka šoko prie kambario durų. „Va, tada ir susipažinau su ankstyvąja Romo kūryba“, – juokiasi jis.

Anot A. Balsio, Romas dainavo labai ekspresyviai, kakle net išpampdavusi arterija. O gitarą brazdino taip, kad imdavo kraujuoti pirštai. „Roką „išlauždavo“ iš akustinio instrumento“, – nusijuokia dar kartą.

Dievas yra veiksmas

A. Balsys įstojo į kompoziciją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Romas joje metus mokėsi aktorinio meistriškumo. Paskui perėjo į lietuvių filologiją Vilniaus universitete (VU). Čia vadovavo kultūros klubui, sumanė legendinį festivalį „Filologijos ruduo“.

„Aktoriniame fakultete Dievas yra veiksmas. O universitetas – kitokia erdvė, labiau statiška, kosmiška. Į VU atsinešiau veiksmą. Man tai buvo filosofija „ant kojų“, – sako R. Lileikis. „Filologijos ruduo“ susiejo daugelį talentingų žmonių – dainuojančių, grojančių, rašančių eiles ar prozą. Ne tik iš VU, bet ir kitų aukštųjų mokyklų.

„Bene svarbiausias dalykas buvo galimybė kurti kartu ir dalytis kūrybiniu džiaugsmu. O tam kaip tik susidarė palanki terpė“, – teigia R. Lileikis.

Jaunimas ėmė dainuoti jo dainas, visai nekvaršindamas galvos, kas jų autorius. Epochoje, kai dainos plito ne įrašais, o gyvai iš lūpų į klausytojų ausis, tai buvo savaime suprantama. Viena garsiausių R. Lileikio dainų, žinoma iki šiol – „Svajoklis“ (parašyta 1975 metais).

Pasak Romo, „Kiaulės sakmė“ (tada vadinta „Kiaulės saga“) atsirado studijų laikais. Iš pradžių ji buvo atliekama gana minimalistiškai, kaip apeiginis šokis. Vienintelis instrumentas buvo gitara, o ritmą mušdavo kojomis arba rankomis trankydami sau į krūtinę.

Tai Romas ir pademonstravo Audriui per kažkurį susitikimą. Žodžiai, netikėta ritmika, archajiški pašūkavimai bičiuliui padarė nemažą įspūdį. Jo prašomas Romas pažėrė daugiau kūrinėlių: „Tinklais mane pasigavo“, „Žalios žolyno akys“, „Aš esu“.

„Kai Audrius išgirdo „Kiaulės sakmės“ fragmentus, pasakė: „O! Čia jau girdėti savitas stilius. Šito galima imtis“, – svarbų epizodą prisimena R. Lileikis.

„Skambalėlis“:

Kiaulės sakmė – „Skambalėlis“

Kiaulė atranda dangų

R. Lileikį nuolat lydėjo epo, mito studijos, antikinis graikų teatras. „Kiaulės sakmės“ pasaulėvaizdį sudarė mitui būdingos šiapusybės ir anapusybės, realiojo ir metafizinio pasaulio, dangaus gyventojo paukščio ir žemės knislės kiaulės priešprieša.

Anot pašnekovo, pagrindinis personažas kiaulė yra klausiančiojo „kodėl?“ simbolis. O paukščiui rūpi „kaip?“ „Klausė žvirblis čiulbuonėlis pas tą pilką karvelėlį: kaip, kaip...? – uždainuoja R. Lileikis. – Tai pažinimo ir to, kas nepažinu, opozicija. Kiaulė atranda paukščiui dangų.“

„Aš esu“:

Kiaulės sakmė – „Aš esu“

A. Balsio teigimu, „Kiaulės sakmės“ radimasis susijęs ir su muzikos technologine pažanga. Po tėvo mirties praėjus pusmečiui (E . Balsys išėjo 1984-ųjų lapkritį), Audriui pavyko aplankyti Kanadoje gyvenantį dėdę Leopoldą. Maištingam, su sovietine sistema konfliktavusiam jaunuoliui kelionę laidavo kompozitorius V. Laurušas ir Lionginas Šepetys.

Dėdė sūnėnui nupirko pirmą sintezatorių. Iš Kanados Audrius parsivežė ir keturių kanalų kasetinį magnetofoną. Šia technika jis pradėjęs eksperimentuoti, rašyti muziką Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

„Romui visada liksiu dėkingas. Tuo metu šalia turėjau draugą, kuris mane padrąsindavo, buvo kaip kūrybos partneris. Pradėjome vienas kitą „koduoti“, bendradarbiauti“, – pasakoja A. Balsys. Galima teigti, kad tuo laiku ima ryškėti jų kūrybinis duetas.

Darbo ir poilsio stovykla Kuktiškėse

„Kiaulės sakmė“ buvo įrašyta per tris kartus – 1988, 1990 ir 1992 metais. 1988-aisiais buvo nutarta išvažiuoti į „darbo ir poilsio stovyklą“ ir sukurti pirmuosius „Kiaulės sakmės“ eskizus. Tam puikiai tiko Romo tėvų sodyba Kuktiškėse (miestelis Utenos rajone).

Tuo metu kūrybinį branduolį sudarė Romas, Audrius ir aktorius Andrius Žebrauskas. Buvo sutarta, kad Andrius bus protagonistas. Kasdien po keturias valandas dirbdavę su sakmės eskizais, paskui mėgavęsi laisvalaikiu prie Dumblio ir Alksno ežerų.

Kartą per patį kūrybos įkarštį name akimirkai pradingo elektra, išsitrynė visos paruošos. Baimintasi, kad nepataisomai sugedo ir sekvenceris. Laimei, jis veikė, tada A. Balsys paprašęs bičiulių palikti jį vieną – mėginsiąs viską atkurti iš atminties. „Pavyko. O kai kas pavyko net geriau“, – prisimena jis.

Kuktiškėse buvo paruošti bliuzo „Klevo kaukolėj tupi tėvas“ ir dar trijų sakmės kompozicijų eskizai. Tada jau prieita prie pirmosios įrašų sesijos Jaunimo teatro studijoje. Įrašinėjama buvo naktimis, pasibaigus spektakliams.

Dalyvavo Petras Vyšniauskas, Leonidas Šinkarenka, Gediminas Laurinavičius, Giedrius Klimka, Vytautas Labutis, Daiva Urbonavičiūtė (tada dar ne Rugiaveidė:) ir A. Žebrauskas.

„Klevo kaukolėj tupi tėvas“:

Kiaulės sakmė – „Klevo kaukolėj tupi tėvas“

A. Balsys prisimena ryškiausias „naktinės sesijos“ akimirkas. Kartą, kai D. Urbonavičiūtė pradėjo dainuoti „Kas nuskabė lapus“, P. Vyšniauskas movė per kelis Jaunimo teatro aukštus pasižiūrėti, kas tas šventas žmogus, turintis tokį gražų balsą.

Iš sesijos Jaunimo teatre du kūriniai pateko į galutinę projekto versiją. Deja, paaiškėjo, kad studijos galimybės gana ribotos. Todėl Kiaulės sakmės kūrėjams teko ieškoti naujų galimybių, kad darbas būtų tęsiamas. Paieškos užtruko dvejus metus.

Užsidarė studijos katakombose

Palankiai susiklosčius aplinkybėms įrašai buvo pratęsti geresne įranga apsirūpinusioje debiutuojančioje studijoje „Baltic Amadeus“. Jai vadovavo Gintas Baltrukaitis, o garso režisieriais pradėjo dirbti Raimis Trilikauskis ir A. Pugačiauskas.

„Naujos techninės galimybės atvėrė naujas erdves. „Kiaulės sakmė“ ėmė augti ir keistis. Prie P. Vyšniausko prisijungė Valerijus Ramoška ir Eugenijus Jonavičius“, – pasakoja R. Lileikis.

Studijoje užsidaryta ilgam, maždaug 4 mėnesiams. Tad, anot Romo, tikra legenda ne tai, kad „Kiaulės sakmė“ prasidėjo užsisklendus kaime, o, šiandien populiariu žodžiu tariant, izoliavus save studijos „katakombose“.

Per tą laiką buvo įrašyta apie 70 proc. plokštelės. Ir vėl teko sustoti – studija netikėtai nutraukė veiklą. Paskutiniai kūriniai, tarp jų „Atbėga vilkai basi“ ir „Žalias kraujas“, jau 1992 metais buvo įrašyti atnaujintoje radijo stotyje M1, kurią per Sausio 13-osios įvykius buvo nusiaubę uniformuoti sovietų vandalai.

Herojaus mirtis ir prisikėlimas

Vis nepavyko įrašyti vienos paskutiniųjų „Kiaulės sakmės“ kompozicijų „Kapinių tvora“. Anot R. Lileikio, tai kulminacinis albumo momentas. Kūrinys atsirado iš tam tikros nuotaikos, kai Romas ir Audrius per Vėlines kartu aplankė savo senelių kapus Palangoje ir Kretingoje.

„Vėlai vaikščiojome po žemaitiškas kapines. Tamsu, daugybė žvakių, indeliai sproginėja. P. Vyšniauskui – jis juk irgi žemaitis – papasakojome, kad tokia nuotaika ir turėtų būti kūrinyje“, – pasakoja A. Balsys.

Jis pasiūlė studijoje išjungti visas šviesas, „Kapinių tvora“ įrašinėta visiškoje tamsoje. Pasak Audriaus, P. Vyšniauskas neprilygstamai perprato jų norus. Jo paukštiški skrydžiai studijoje sukūrė magišką atmosferą, kuri muzikus galbūt aplanko tik kartą per gyvenimą.

Kulminacinis plokštelės kūrinys tapo ir įrašų sesijos kulminacija. Nuo tos akimirkos kompozicijos vijosi vienas kitą, Audrius sako vos spėjęs keisti juostas.

„Kapinių tvora“:

Kiaulės sakmė – „Kapinių tvora“

Naujasis mito pasakotojas

Kūrinys pamažu augo, vyko ir naujo vokalisto-naratoriaus paieškos. Savo jėgas išmėgino visas būrelis dainininkų – deja, niekas netiko. Neslėpdamas susierzinimo dėl nuolatinių paieškų ir kaitos, vieną kitą eilutę iš „Sakmės“ padainavo A. Pugačiauskas.

„Stop, – sakau, – pamėginam. Pamatėme, kad Artūro balsas visai kitoks. Jis atstovavo naują kartą. Artūrą net vadinome „Depešo galva“ – vilkėjo odinį švarką, segėjo auskarą“, – pasakoja A. Balsys.

A. Pugačiauskas tapo naujuoju Kiaulės mito naratoriumi, itin savitai interpretavo pagrindinę sakmės vokalinę medžiagą. Anot A. Balsio, Artūro balsas suteikė projektui naują, originalų skambesį.

Plokštelė buvo įvertinta palyginti nedideliame jos kūrėjų bičiulių ir melomanų rate. Jame ir išliko iki šiol. Viena vertus, tai ne pramoginis kūrinys, antra, kūrėjai nesivaikė populiarumo ir šlovės.

„Neturėjome tokio tikslo – parduoti. Siekėme tai įgyvendinti. Kadangi su „piaru“ neprasidėjome, plokštelė liko tiems, kurie apie ją žinojo. Man smagu, jei tai gyva“, – sako R. Lileikis.

A. Balsys nusišypso ir teigia supratęs, kad juodu su Romu tikrai nėra verslininkai. „Reikėjo eiti į viktorinas, radijo stotis. Tada mums atrodė – štai yra plokštelė, kas norės, tas ją susiras. Deja, gyvenimas lėmė kitaip“, – svarsto A. Balsys.

Ne viską, prisipažįsta, „Kiaulės sakmėje“ supratęs, bet jam labai patikusi žodžių magija. „Manau, Romas užkabino kažką, ką galima suvokti tik intuityviai, – teigia A. Balsys. – Ar prieš išeidami dar galėtume susirinkti ir tai pratęsti – atviras klausimas... „Skambalėlį uždėjau kiaulei ant kaklo ir paleidau į lauką. Eik, sakau, ir atnešk giliausią šaknį, sakau...“