Kultūra

2020.05.22 21:44

Koršunovas apie spektaklį „Mūsų klasė“: siekiu sukelti empatiją ne tik aukoms, bet ir budeliams

Margarita Alper, LRT PLIUS laida „Teatras“2020.05.22 21:44

Lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paremta tikrais sukrečiančiais šiurpiais įvykiais Lenkijos Jedvabno miestelyje, kai 1941 metais uždaryti daržinėje buvo gyvi sudeginti 1 600 žydų. „Mūsų klasė“ – dažniausiai pasaulyje statoma lenkiška pjesė.

Nors parašyta palyginti neseniai, 2008 metais, ji jau pastatyta Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Izraelyje, Vengrijoje, Danijoje. Lietuvoje pirmą kartą pjesę pastatė režisierė Yana Ross prieš keletą metų Nacionaliniame dramos teatre. Dabar ši pjesė ir Klaipėdos dramos teatro repertuare. Šįsyk jos ėmėsi Oskaras Koršunovas, šią pjesę jau statęs Oslo nacionaliniame teatre 2015 metais.

Pokalbis apie spektaklį su režisieriumi O. Koršunovu:

– Dramaturgo T. Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“ prieš keletą metų statėte Norvegijoje, Osle. Kas paskatino po pertraukos vėl grįžti prie šios pjesės ir statyti ją Lietuvoje, Klaipėdos dramos teatre?

– Norėjau Lietuvoje pastatyti šitą spektaklį, nes tai tokios paralelinės Lietuvos ir Lenkijos tragedijos, labai panašios, nors yra ir skirtumų, bet yra ir bendrų aplinkybių, kurių terpėje įvyko ta baisi tragedija. Bet tiesiog taip susiklostė, kad prieš keletą metų „Mūsų klasės“ premjera įvyko Lietuvos nacionaliniame teatre. O mane pakvietė statyti spektaklį į Oslo nacionalinį teatrą – ten jau esu savas, gal apie dešimt spektaklių pastatęs. Kaip tik tuo metu Norvegijoje pasirodė knyga apie holokaustą, tapusi bestseleriu. Norvegai iki tol nesiejo savęs su holokaustu, todėl ji buvo netikėta, panašiai kaip pas mus buvo su R. Vanagaitės „Mūsiškiais“, tik gal ji nebuvo taip kontroversiškai priimta. Norvegus stipriai nustebino, nes jie tos istorijos nežinojo.

O tai buvo tokia taksi, baltų pirštinių istorija. Pasirodo, norvegai per vieną naktį su taksi surinko visus savo, bent jau Oslo, žydus, jų nebuvo tiek daug kiek Lietuvoje, nuvežė ir pridavė vokiečiams. Jie buvo išplukdyti ir galbūt atvežti į Lenkiją, o gal net ir į Lietuvą sušaudyti, nes Lietuvoje šaudė ne tik vietinius žydus, atveždavo ir iš kitur. Norvegus ta knyga sukrėtė, nes ji atskleidė, kaip norvegai per Antrąjį pasaulinį karą pasielgė su savo žydais. Taigi „Mūsų klasės“ premjera Norvegijoje įvyko tokiame kontekste, todėl spektaklis buvo itin jautriai priimtas. Čia sužaidė keli kontekstai: knyga, tada prasidėjo Sirijos pabėgėlių krizė, ir ta tema pasmerktų, svetimų tapo itin aktuali. Nors pastačiau tą spektaklį Norvegijoje, išliko tam tikras noras grįžti prie medžiagos ir pastatyti ją Lietuvoje.

– Kaip pakito režisūrinis sprendimas, statant pjesę Lietuvoje? Kiek jis priklausė nuo konteksto? Viena pasakoti tai Norvegijoje, kas kita –Lietuvoje.

– Esminis dalykas – apie tai reikia kalbėti, kitaip mes nenustosime amžinai klausinėti, ar esame žydšaudžių tauta. Negalima kaltinti tautos, reikia kalbėti apie ideologijas ir konkrečius žmones, pasidavusius vienokiai ar kitokiai ideologijai. Spektaklio tikslas – atnešti supratimą per empatiją, nes tik per empatiją suprantame ir kitus, ir save. Empatija – svarbiausia šitame spektaklyje. Ir ne tik aukoms, bet ir budeliams, ir budeliai istorijos bėgyje tapo aukomis. Tai žiaurus, nepakeliamas dalykas – ką reiškia nužudyti tūkstančius žmonių. Man įdomu ir tai, kad T. Slobodzianekas per vieną klasę papasakoja Lenkijoje vykusį holokaustą ir visą 20-o amžiaus istoriją, tik per vieną klasę.

Apskritai labai įdomus dalykas, kaip aplinkybės lemia, kad žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, kokią vietą užima propaganda. Man teko susidurti su įvairių rūšių propaganda, aš dvidešimt metų gyvenau Sovietų Sąjungos laikais, žinau, kas yra propaganda, ir nemanau, kad mes dabar negyvename šalyje, kurioje nėra propagandos, kurioje nėra iškraipomi naratyvai, arba istorija suvokiama kaip norisi, o ne taip, kaip buvo iš tikrųjų. Manau, būtent menas, teatras turi atlikti demaskavimo misiją. Kaip veikia žmones istorinės aplinkybės, kaip juos veikia valdžia, politika. Šioje pjesėje aiškiai matome. Tarkime, yra Pilsudskio laikas, kai vaikai maži, dar visi draugauja, vyksta meilė tarp lenkų ir žydų – lenkiukas įsimyli žydaitę, nes ji labai graži. Tokie dalykai gali tarpti Pilsudskio laikais, bet štai jis miršta, ateina katalikai nacionalistai, iš karto klasė tampa kitokia – žydai išvejami iš pirmų suolų, kai garsiai meldžiamasi, žydai jėga tildomi ir t. t. Žydas, įsimylėjęs lenkaitę, bandydamas ją pavežti, yra sumušamas, ir tai yra visko pradžia. Tai yra pradžia, kurioje tarpsta neapykanta, atskirtis savo piliečiams.

Toliau vystosi 20-o amžiaus didžioji tragedija, Antrojo pasaulinio karo įžanga, Molotovo paktas, prasideda karas, Lenkija yra okupuojama, taip pat ir Lietuva. Dalis – vokiečių pusėje, dalis – sovietų. Atsidūrę sovietinėje sistemoje, lenkai stipriai nukenčia, ypač tie patys nacionalistai, arba jaučiasi labai pažeminti. Ateina vokiečiai, jų propaganda labai stipri, tiesmuka, kaip ir visos propagandos, visiškai melagingai ji sutapatina komunizmą su žydiškumu. Tarp žydų ir komunizmo pastatomas lygybės ženklas, kas yra netiesa. Apskritai komunizmas – internacionalinė ideologija, kuri galbūt vieniems buvo labiau priimtina tuo metu. Žydams geriau jau buvo sovietai negu juos žudantys, šaudantys, deginantys fašistai. Bet propaganda daro savo dalyką. Yra žmonių tamsumas – kuo žmonės tamsesni, tuo labiau jie pasiduoda propagandai. Užtai ideologija lyginama su nacionaliniu identitetu, kas yra tiesiog nesulyginami dalykai. Prasideda tiesiog baisus susidorojimas, kuriame jau dalyvauja patys lenkai. Tai yra baisi Rytų Europos tragedija.

– Ar ieškojote spektaklyje sąsajų, paralelių su Lietuva?

– Spektaklyje nedarau jokios paralelės su Lietuva, tą paralelę savaime turėtų daryti žiūrovas. Išsilavinęs žiūrovas matys, kaip veikia mechanizmai, kur žmogus tampa nebe žmogumi. Kaip po truputį įvyksta absoliutus nužmogėjimas ir kaip tam dažnai sąveikauja politikai, darydami baisias klaidas. Apie tai reikia galvoti, tą reikia tirti. Kodėl taip įvyko? Buvo tokių, kurie tai darė už pinigus, už auksinius dantis, kurie neturėjo, ką veikti, laikė tai gana lengvu darbu, geresniu negu gamykloje dirbti – visą dieną šaudyti, galbūt pelningesniu. Tie parodomieji šaudymai, didžioji dalis žmonių buvo sukrėsti. Aš atsimenu iš močiutės pasakojimų – ji buvo sukrėsta tų žiaurybių.

Kodėl latviai nešaudė žydų, o lietuviai šaudė? Ir važiavo į Latviją šaudyti, važiavo į Baltarusiją – kas visa tai legitimavo? Mes negalime kaltinti tautos, bet mes turime suvokti, kodėl taip įvyko, kas tai legitimavo. Gal yra padarytos didelės klaidos laikinos vyriausybės, kuri naiviai tikėjosi iš vokiečių nepriklausomybės? Ką veikė „voldemarininkai“, kodėl jie tokie buvo? Kas lėmė tuos dalykus, kad tai buvo palaikoma, skatinama iš viršaus? Aišku, pirma vokiečiai, bet kodėl buvo noriai palaikoma? Mes turime Vakarų šalių pavyzdžių, kurios ne tik nesąveikavo, kaip belgai, prancūzai, olandai, net kalbos nebuvo, beveik nebuvo baisaus genocido, o tas Norvegijos atvejis išskirtinis.

– Ši T. Slobodzianeko pjesė labiausiai statoma lenkų pjesė pasaulyje. Nors apie holokaustą yra parašyta nemažai kūrinių, kuo traukia būtent ši pjesė?

– T. Slobodzianekas labai talentingai ir išmintingai parašė tą kūrinį. Jis sugebėjo būti nešališkas, labai lakoniškas. Tai tiesiog talentingai parašytas kūrinys. Tai lyg dokumentinis pasakojimas, paremtas tikrais įvykiais, bet tai grožinis kūrinys. Ta jungtis dokumentalumo ir grožinės literatūros labai įdomi, taip pat įdomi kūrinio forma. Pjesės personažai net yra išlikę gyvi dokumentiniuose filmuose – tarkim, Vladekas ir Rachelka.

Šis kūrinys atsirado iš lenkiško teatro šerdies, nes lenkiškas teatras neįsivaizduojamas be T. Kantoro „Mirusios klasės“, čia yra ir tam tikras jo citavimas, ji ne taip atvirai kalba apie visa tai, bet ir apie tai, apie žydų likimą Lenkijoje, ir turi gilią ontologinę egzistencinę dimensiją. Mes dažnai, kai susiduriam su kūriniais apie holokaustą, tai jie būna arba faktiniai, tokie sausi, arba pilni pagiežos, neapykantos, dar kažko, arba atvirkščiai, kad išvis to net nebuvo ir t. t. Visur labai daug politizavimo, o čia atsidengia esminiai egzistenciniai, istoriniai dalykai, kurie vis dėlto mus pastūmėja galvoti apie žmonijos būtį ir paskiro žmogaus būtį, pjesė turi šitą dimensiją, dėl to ji išskirtinė holokausto naratyve.

Man įdomu, kad pjesė neieško kaltų, ji neturi moralinių verdiktų, ji tiesiog atveria baisią Jedvabno istoriją, kaip vieną ryškiausių tų siaubingų susidorojimų pavyzdžių. Jedvabne buvo sudeginta apie 1 600 žydų, didelė dalis sukapota tiesiog aikštėje. Tai viena ryškiausių ir baisiausių istorijų. Per repeticijas mes kalbamės su aktoriais, ką jie prisimena, ką jiems pasakojo jų seneliai. Pavyzdžiui, Kretingoje panašiai buvo, norėjo iš pradžių sudeginti rabiną, jis slėpėsi sinagogoje, tai padegė visą sinagogą. Tada ugnis persimetė į Kretingos namus, kvartalus, sudegė pusė Kretingos, po to žydai buvo išvežti. Beje, lietuviai vyrai, kurie padėjo žydams arba buvo galbūt kairieji, jie buvo tame miške sušaudyti. Po to buvo sušaudytos visos moterys, visi seneliai ir vaikai, tame pačiame miške. Iki šiol į tą mišką niekas nevaikšto grybauti. Kažkada Dzūkijoje sutikau du mažus berniukus, jie gyveno prie gražaus ežero. Aš jų paklausiau, ar ežere yra žuvies, ar ji kimba. Jie atsakė: „Jo, mes gaudom čia labai didelius karpius.“ O ten upeliukas teka, sakau: „O kaip, ar upeliuke yra žuvies?“ Nes toks gražus nemažas upeliukas. Vaikai sako: „Oi, ne ne! Čia žuvies nėra.“ Klausiu: „Kodėl?“ Sako: „Kai čia šaudė žydus, čia žydų kraujas tekėjo, visas buvo raudonas upelis ir iki šiol negyvena žuvys.“

Vienu žodžiu, kol mes nesuprantame ir neaiškiname arba istoriškai nesigiliname į svarbius įvykius, tol gyvena ta istorija, va, tokiuose pavidaluose. Dabarties žmonės neegzistuoja be praeities, ir jei praeitis yra paslėpta, tai nereiškia, kad ji jų neveikia. Šventajame rašte parašyta, kad viskas, kas paslėpta, vieną kartą bus atidengta, kuo greičiau ta istorija bus atidenginėjama, tuo bus geriau, tuo bus sveikesnė dabartis. Reikia iš esmės suvokti, nes pernelyg uždangstyti tie dalykai, iš čia visi nesusipratimai, visi mitai, kaltinimai, visi susipriešinimai, jie vyksta ne ties aiškumu ir žinojimu, o ties nežinojimu ir nuslėpimu, iš čia kyla visos aistros, kyla tam tikri nesusipratimai. Apie tai reikia kalbėti, ir meninėmis priemonėmis geriausia.

Plačiau – laidoje:

Teatras. Koršunovas apie tragiškus XX a. įvykius pasakojančią „Mūsų klasę“: pjesė neieško kaltų – ji atveria baisią istoriją