Kultūra

2020.05.09 19:18

Ernestas Parulskis. Ketvirtas Pranės Dubinskaitės namo aukštas

Ernestas Parulskis, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.05.09 19:18

Šiandien sunku patikėti, bet prieš dešimt metų Lietuvos ir ypač Kauno modernistinė architektūra nebuvo akivaizdi vertybė. Specialiai patikrinau – paieškos sistemos sąvoką „Kauno modernizmas“ 2020 metų internete rado pustrečio tūkstančio kartų, o 2010-aisiais – nė vieno. Žinoma, totalios tylos režimo nebuvo – apie tarpukario architektūrą buvo kalbama, šiek tiek rašoma, akcentuojant visuomeninius pastatus, o vienetai aiškino ir apie gyvenamųjų daugiabučių vertę.

Po truputį laikotarpio terminija gryninosi, kultūros paveldo registre atsirasdavo vis daugiau tarpukario modernizmo architektūros ir galiausiai intensyvėjantis šnekėjimas 2015-aisiais virto daiktu, kai Kaunui suteiktas – už modernizmą – Europos paveldo ženklas. Na, o netolimoje ateityje daiktas virs eksponatu, nes jau šių metų pabaigoje bus pateikta paraiška, kad Kauno modernistinė dalis taptų UNESCO paveldu, ir galiu lažintis, kad taip ir įvyks. Sąmoningai vis kartoju žodį „modernizmas“ – nes artėjantį triumfą formuoja ne visas Kaunas (kad ir koks įspūdingas jis yra), o tik tie maždaug pusantro šimto art deco (su funkcionalizmo inkliuzais) stiliaus namų miesto centre, po įjuneskinimo automatiškai tapsiantys rūsčiai saugomomis vertybėmis.

Be abejo, Kauno modernizmas ir dabar yra saugomas – pavyzdžiui, Vlado Putvinskio gatvę galima pavadinti modernizmo architektūros rezervatu – ten beveik kas antras namas yra kultūros paveldo registre. Ir štai būtent vienas iš tų antrų, nepatekusių į registrą namų neseniai papuolė į architektūrinę bėdą. Jis, triaukštis daugiabutis V. Putvinskio g. 22, dar vadinamas Pranės Dubinskaitės namu, stovi šalia Žaliakalnio funikulieriaus apatinės stotelės. Kodėl pastatas nepateko į saugomų vertybių sąrašą – neaišku. Namas daugybę kartų aprašytas architektūros albumuose, giduose ir sąvaduose ir atrodo lyg nužengęs iš art deco katalogo. Nužengęs, aišku, ne nuo viršelio, bet su visais tvirto modernizmo atributais: kampinė dalis suapvalinta, pagrindinis įėjimas įgilintas, fasade – ryškios horizontalios langų juostos. Gal pakenkė bjaurus sovietmečiu užkeltas dvišlaitis stogas?

Kaip ten bebūtų, nors ir istorinis, namas liko be apsaugos ir energingam vystytojui niekas nesutrukdė vietoj stogo pastatyti ketvirtą, tradiciškai skardinį palėpe apsimetusį aukštą su neproporcingai dideliais, į gatvę, funikulierių ir miestą žvelgiančiais langais. Vos statybininkai nuėmė pastolius ir rekonstrukciją pamatė praeiviai, kilo teisėtai baisus triukšmas – simpatiškas daugiabutis iš atviruko virto šleikštulį keliančiu mutantu.

Į triukšmą buvo greitai sureaguota – Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius publikai paaiškino, kad statytojas nesilaikė Departamente patvirtinto projekto, projekto autorius architektas Gintautas Natkevičius detalizavo nukrypimus, ir galiausiai paveldosaugininkai kreipėsi į Statybos inspekciją, kad ši atliktų patikrinimą.

Taip pat paviešintas ir pats projektas. Pavartęs vizualizacijas pagalvojau, kad taupusis (su aiškia godumo gaida) statytojas su savo atgrubnagiais statybininkais išgelbėjo Kauno paveldosaugininkus ir architektų biurą nuo gerokai didesnių nemalonumų, nes to gerojo, nepadaryto projekto bazė po statybos nepasikeitė – kaip buvo suplanuota pastatyti skardinį ketvirtą aukštą su dideliais langais, taip ir buvo padaryta. Grubiau, plačiau, aukščiau, bet pranešimas tas pats. Ir jei projektas būtų realizuotas maksimaliai kruopščiai, visuomenė reaguotų lygiai taip pat piktai, o atsakyti į priekaištus tektų nesidangstant blogo vystytojo širma. O gal ir nieko nebūtų.

Stebint šį incidentą man susigeneravo trys scenarijai: nuo utopinio, bet geidžiamo iki realaus, kurių kiekvienas galėtų anuliuoti šiuo metu užprogramuotus konfliktus tarp nekilnojamojo turto vystytojų, architektų, paveldosaugininkų ir visuomenės. Pradėsiu nuo utopinio.

1. Vlado Putvinskio g. 22 gyventojai nusprendžia susimesti, pašalinti sovietmečiu uždengtą stogą ir grąžinti namui originalų, modernistinį plokštumą. Jie tai daro ne tik todėl, kad supranta architektūrą, bet ir dėl ekonominių priežasčių: nuėmus stogą bus galima kreiptis su prašymu įtraukti pastatą į kultūros vertybių registrą ir, ten patekus, gauti iš valstybės maloniai ženklias nuolaidas už vertybės globą. Kokias – dar nesugalvojau. Čia juk utopija. Vystytojai šias nuostatas puikiai žino, todėl neturi pagundų lįsti į saugomas teritorijas ir gundyti paveldosaugininkus.

2. Antras scenarijus yra realesnis. Putvinskio gatvės namas, kaip ir visas Kauno modernizmas, brangiausias miesto kapitalas, yra įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Čia zona, kur (taip turėtų būti) negalima nieko rekonstruoti, vystytojai tai žino ir nelenda.

3. Realiausio scenarijaus siužete man tenka pripažinti, kad Lietuvoje besiformuojanti aukštesnioji vidurinė klasė turi du bruožus – gerą ir blogą. Šie bruožai galioja viso pasaulio aukštesniųjų vidurinių klasių atstovams: jie yra energingi (čia teigiamas bruožas), bet nepakankamai turtingi. Energija ir santykinis skurdas juos verčia kažką daryti, ir tas „kažkas“ dažniausiai susifokusuoja į nedidelius nekilnojamojo turto projektus gerose miestų vietose. Energingieji investuotojai perka, ką išgali, o nusipirkę pradeda erzinančiai kuistis: tankina butus, kerta naujus langus ir duris, mūrija nelegalius balkonus, smulkmeniškai apgaudinėja senbuvius ir, be abejo, akylai dairosi į palėpes, matydami jose didžiausią potencialą. Su tuo reikia susitaikyti ir išmokti dirbti. Pirmiausia – architektams. Jie privalo įtikinti entuziastingus užsakovus nesirauti į pagrindinius fasadus. Kenksminga, bet nematoma architektūra yra gera architektūra. Antstatus reikia orientuoti į galinius fasadus, tūrinius stoglangius traukti nuo karnizų gilyn ir viską maskuoti pasvirusiomis plokštumomis. Architektas turi įtikinti buržujų, kad verta prarasti dešimt kvadratinių metrų, mainais gaunant lengvus leidimus, greitus sandorius ir ramybę.

Kaunas šį kartą gavo blogiausio, ketvirto scenarijaus realizaciją, čia visi veikėjai nelaimingi. Belieka tikėtis, kad tai ne paskutinė serija ir finale kas nors sulauks geros pabaigos. Aš norėčiau, kad tai būtų praeiviai.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.