Kultūra

2020.05.01 08:48

Venecijos bienalėje dalyvavusi grafikė išgarsino lietuvių knygų iliustracijas

Agnė Grinevičiūtė2020.05.01 08:48

Šis karantino laikas, lėmęs kultūrinio gyvenimo stagnaciją, paskatino atsigręžti atgal ir prie kultūros prieiti iš kito kampo – per jos kūrėjus. Ne, ne šiuolaikinius, bet per tuos, kurie taip pat gyveno ir kūrė sudėtingomis sąlygomis.

Tik jų gyvenimus koregavo ne plika akimi nematomas virusas, o iš aukščiau nuleista nematoma „ranka“. Štai čia prisiminiau savo metu ryškią kūrėją – grafikę, dailininkę, knygų iliustruotoją Albiną Makūnaitę (1926–2001) ir jos savotišką fenomeną. Pripažinimą menininkė pelnė ne oficioziniais darbais, bet knygų iliustracijomis, A. Makūnaitės darbai pristatyti Venecijos bienalėje, su dailininke susijęs mūsų grafikos atgimimas septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Su kūrėjos iliustruotomis pasakomis užaugo ne viena karta, o labiausiai A. Makūnaitė išgarsėjo knygomis vaikams, kuriose pasireiškė modernizmas su nacionaliniais bruožais. Dailininkės iliustruotos ir apipavidalintos 78 knygos iš viso išleistos 177 kartus. O jau vien ko vertas faktas, kad 1959 metais pasirodžiusi A. Makūnaitės iliustruota pasaka „Saulės vaduotojas“ prabilo dviem dešimtimis kalbų, tarp jų net arabų, persų, amharų, suahilių, marathų! Blyškiame ano meto fone šis leidinys knygų iliustravimui suteikė naują šviesą. Knyga svarbi ir tuo, kad galutinai padėjo susiformuoti pačios dailininkės stiliui. Daugelis galbūt prisimins ir ikoninį mokyklose kabėjusį Salomėjos Nėries portretą. Jo autorė – ta pati A. Makūnaitė.

Veikiau vidine įtampa, o ne išoriniu veiksmu pagrįsti dailininkės medžio, linoraižiniai, estampų ciklai, kuriantys tiek lyrišką, tiek dramatišką atmosferą, savitai, net filosofiškai interpretuojamas mūsų folkloras, meistriškai perteikti veikėjų išgyvenimai, išraiškingi personažų veidai, skirtingų technikų išmanymas A. Makūnaitę darė novatorišką ne tik SSRS bloko šalyse, bet ir už jo ribų. Pasitelkusi alegorijas ir metaforą, ji sukūrė savitą plastinę kalbą, kuria bene geriausiai ir gražiausiai per savo iliustruotas knygas kalbėjo vaikams. Pačią kūrėją knyga traukė nuo vaikystės, ji atstojo ir bendraamžius, ir mėgstamus žaidimus.

A. Makūnaitė buvo jautrios prigimties, uždaro būdo, viešumos (kaip ir kalbėti apie savo darbus) nemėgusi kūrėja, tačiau jos darbuose galima „išskaityti“ esminius asmenybės bruožus. Pavyzdžiui, dėmesį prikausto išraiškingas 1958 metų „Autoportretas“. Iš šio linoraižinio žvelgia rimties veidas. Tokia dailininkė buvo ir gyvenime: santūri, neiškalbi, tačiau daug pasakančiu, įdėmiu žvilgsniu. Vidiniams išgyvenimams išreikšti kūrėja surado stiprų realistinį braižą, net kiek rūstoką ekspresiją. Šio raižinio reprodukcija net buvo išspausdinta Vokietijos Demokratinės Respublikos dailės žurnale „Die bildende Kunst“. Kūrėjos žvilgsnyje užkoduotas ir jos ryžtas, užsispyrimas gyvenimą paskirti dailei: tėvas nepritarė dukros svajonei, nes dailininko profesija jam atrodė nerimta. Tačiau, 1944 metais baigusi Kauno „Aušros“ gimnaziją, A. Makūnaitė tų pačių metų rudenį iškart po tėvo laidotuvių niekam nieko nesakiusi pėsčia patraukė į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Kadangi neturėjo materialinės paramos, po dviejų mėnesių įsidarbino vaikų darželyje patalpų apipavidalintoja.

Minėtame menininkės autoportrete galima įžvelgti ir mąslų susikaupimą, kūrybinį nerimą dėl ateities. Nors iki tol dailininkė buvo sukūrusi daug iliustracijų, tačiau reikšmingiausi kūriniai, parodos dar laukė ateityje. Kūrybinė dailininkės karjera truko beveik penkis dešimtmečius.

A. Makūnaitės darbuose ryški teksto ir vaizdo dermė. Dailininkė buvo įsitikinusi, kad sukurtos iliustracijos turi papildyti tekstą, jį praturtinti, o ne tik puošti dekoratyviai. Tad visuomet prieš imdamasi darbo kruopščiai išstudijuodavo iliustruosimą kūrinį. Pavyzdžiui, ruošdamasi iliustruoti V. Mykolaičio-Putino istorinį romaną „Sukilėliai“ (1957 m.) stropiai išnagrinėjo jo siužetą, rinko istorinę medžiagą, studijavo 19 a. buitį, kostiumus, architektūrą.

Kūrėja buvo darbšti, pareiginga, jos darbai gimdavo vienumoje iš pradžių Lukiškių aikštės pakraštyje, vėliau – Antakalnyje. Dukters ir sūnaus gimimas pakoregavo menininkės gyvenimo ritmą, tad tylumos akimirkos būdavo skiriamos tik kūrybiniam darbui.

Pernai mūsų šalis triumfavo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje trys kūrėjos pelnė aukščiausią apdovanojimą – „Auksinį liūtą“. Šioje bienalėje 1962 metais dalyvavo ir A. Makūnaitė. Jos ir lietuvių skulptūros mokyklos klasiko, pripažinto ir valstybės globojamo kūrėjo, Stalino premijos laureato Juozo Mikėno darbai pristatyti Sovietų Sąjungos paviljone. Šie du kūrėjai laikyti modernistais.

Tačiau, nepaisant ką tik minėto pripažinimo, kaip ir apdovanojimų parodose bei konkursuose, A. Makūnaitė išliko savikritiška ir reikli sau, jai visąlaik atrodydavo, kad galėjo padaryti geriau ar kitaip. Galbūt užsakymų, kurių sovietmečiu gaudavo išties daug, gausa vertė skubėti, nuolat spaudė terminai. Dailininkė kūrė iliustracijas ir nacionalinei literatūrai – S. Nėries, K. Donelaičio, K. Borutos, J. Marcinkevičiaus, V. Mykolaičio-Putino ir kitų klasikų knygoms, kurių tiražai anuomet buvo tūkstantiniai. Nors valstybiniai užsakymai leido šeimą aprūpinti materialiai, tačiau pačiai kūrėjai labiausiai patikdavo kurti nesupančiotai jokių temų ar užsakymų. Tačiau su nepriklausomybės aušra artinosi pastarųjų pabaiga... Tai daugiausia lėmė laisvosios rinkos diktuojamos sąlygos. Nepriklausomoje Lietuvoje dailininkė atsigręžia į Vilnių, grafikos darbuose įamžina jo senamiestį.

Dailininkės kūrybą ir gyvenimą geriausiai galime pažinti iš jos vyro, mokslo istoriko ir filosofo, profesoriaus Juozo Algimanto Krikštopaičio (1931–2018) publikacijų, jo parengtos ir 2006 metais pasirodžiusios knygos „Albina Makūnaitė: dramatinė dailės poetika“. Sovietmečiu rusų kalba išleista nedidelė menotyrininkės Ingridos Korsakaitės studija apie A. Makūnaitę (1972 m.). Tik keli sovietiniais laikais kūrę lietuvių menininkai sulaukė tokio įvertinimo.

2011 metais Bolonijos vaikų knygų mugėje, kur Lietuva pirmą kartą dalyvavo garbės viešnios teisėmis, su dailininkės darbais vėl galėjo susipažinti tarptautinė publika. Čia buvo pristatytas lietuviškų knygų vaikams iliustracijos menas. Tarp mūsų šalį reprezentavusių 32 dailininkų iliustruotojų atsidūrė ir tekste aptariama kūrėja. Ši mugė tapo pirmąja panorama, priminusia ar padėjusia atrasti sovietmečio Lietuvos vaikų knygų iliustruotojus, ji suteikė naują svorį, vertę ir A. Makūnaitei.