Kultūra

2020.05.01 13:51

Niujorko fotografas Vytenis Jankūnas: bičiuliai sako, kad visai kitaip matau pasaulį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.05.01 13:51

Nuo 1996-ųjų Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Vytenis Jankūnas fotoaparatu mėgina pagauti laiko tėkmę. Judesys, nuolatinis judėjimas yra esminis jį supančio miesto bruožas. Prisiminkime klišę – Niujorkas niekada nemiega. Ir kai dėl pandemijos jis nutilo, ištuštėjo ir švytinčios gatvių reklamos neteko žiūrovų, fotografas negalėjo likti nuošalyje ir neįamžinti baugios rimties. 

Viskas sau ir nieko sau

Išankstinio plano, ką fotografuos, kokį ciklą plėtos, Vytenis nenusibrėžia. Ramiai, beveik budistiškai laukia, kokias scenas prieš akis atvers pats gyvenimas.

„Viskas daroma sau ir nieko nėra sau, – teigia jis, paklaustas – fotografuoja asmeninėms reikmėms ar galvojąs apie parodinį projektą. – Kūrėjas viską daro sau, bet paskui visa tai materializuojasi.“

Kvinse su šeima įsikūrusiam menininkui didžiausias įkvėpimas buvo ir išliko Manhatanas. Tačiau lankosi ir kitose vietovėse, „suka ratus“, stebi, kaip kinta miestovaizdžiai, dinamika.

„Ištuštėjęs Niujorkas, plačios centrinės gatvės atrodo labai neįprastai. Kai žmonių ir eismo mažai, labiau atsiveria architektūra“, – sako V. Jankūnas.

Karantino pradžioje niujorkiečiai buvo išsislapstę, įsibaiminę. Dabar, kai dažniau išlenda saulė, išlenda ir jie, pamažu užpildo gatves. „Būdavo, sutinki tris, keturis žmones, vaikšto tik valkatos. Centrinę stotį palieka tušti traukiniai su vienu, dviem keleiviais. Atmosfera įdomi“, – pabrėžė pašnekovas.

Anksčiau nuotraukose mėgino „pagauti“ laiką, atskleisti jo judesius statiška fotografijos forma. Dabar menininko dėmesį prikaustė Niujorkui nebūdinga būsena. „Matyti, kad žmonės išgyvena nepaprastą laiką. Eina per miestą lyg vaikštinėtų kokiame muziejuje ar istorinės vietovės liekanose. Verslai uždaryti, ramybė, o Taimso aikštė kaip ir seniau švyti reklamomis“, – apokaliptinį vaizdą piešia V. Jankūnas.

Gatvių vitrinos užkaltos, o kai kurios parduotuvės sumanė ištuštinti prekystalius, lentynas. „Specialiai apšviestos jos atrodo prabangesnės už pačias prekes – kaip meno kūriniai. Prie jų man dar reikėtų grįžti“, – akimirką susimąsto pašnekovas.

Gyvenimas negatyvioje erdvėje

Pastaruoju metu V. Jankūnas ėmėsi Niujorko benamių temos. Ne, specialiai miesto bastūnų nesekioja, į draugus nesiperša. Kliaujasi atsitiktinumu. „Jei ką nors įdomaus pamatau – užfiksuoju. Ar iš priekio, ar iš nugaros. Improvizuoju – kartais pasikalbu su tuo žmogumi, o kartais, jei matau, kad jo nuotaika nekokia, palieku ramybėje ir einu toliau“, – pasakoja menininkas.

Rytų ir Vakarų pakrantės benamiai, anot jo, skiriasi. San Fransiske ar Los Andžele gana agresyvūs, grubiai lenda prie atvykėlių. „Ten jie labiau susitelkę ir jų daugiau. O Niujorke šlitinėja paskirai, nesikabinėja, agresyviai nesiartina. Nebent kai pamato, kad juos įžūliai fotografuoji, gali pareikalauti pinigų. Rytiečiai užsiėmę savais reikalais“, – dėsto V. Jankūnas.

Benamiai – visuomenės nepritapėliai, tačiau išdidūs, mylintys savo laisvę. Menininkas mano, kad jų atsiradimą lemia ne socialinės užimtumo, įdarbinimo, o psichologinės problemos. Savo nuotraukas V. Jankūnas konceptualiai pavertė kone negatyvais, nes jo herojai, esą, gyvena negatyviame pasaulyje (ciklas „Gyvenimas negatyvioje erdvėje“).

Kas tie hipsteriai

Ketvirtį amžiaus Niujorke praleidęs V. Jankūnas teigia, esą miesto veidą per keletą dešimtmečių pakeitė gentrifikacija ir sumažėjęs nusikalstamumas. Dar 1996-aisiais nuvažiavęs į Harlemą galėjai atsidurti tamsiose gatvėse ir išvysti „Pašėlusiam Maksui“ prilygstančių vaizdų su statinėse kūrenamais laužais.

Dabar Bruklinas, Harlemas, Bronksas – neatpažįstamai pasikeitę. Atnaujinama infrastruktūra, tiesiami dviračių takai, grindžiamos sporto aikštelės.

Karantinas padarys savų korekcijų, įsitikinęs pašnekovas. Kelis dešimtmečius Niujorke masiškai kilo biurų pastatai. „Dabar trečdalį pastato sudaro biurai, dar tiek pat – butai, o likusioje dalyje įsikuria viešbutis. Manau, po „work from home“ patirties biurų poreikis visai sumažės. Kam mokėti už patalpų nuomą, jei žmonės ir iš namų gerai atlieka darbą?“ – svarstė V. Jankūnas.

Seniau Niujorkas nebuvo toks patrauklus turistams, tačiau palyginti nebrangus menininkams. Kai jis atsikraustė į Niujorką, garsesnių galerijų čia galėjai suskaičiuoti iki dvidešimt. O dabar jų šimtai, o gal ir tūkstančiai. Ir dydžiu kai kurios prilygsta muziejams, išauga iki 8 aukštų.

„Be to, anais laikais nebuvo jokių hipsterių – buvo niujorkiečiai. Kas tie hipsteriai dabar? – kaimiečiai. Nėra nė vieno niujorkiečio hipsterio. Tikras niujorkietis niekada nebus hipsteris, nes – nelygis. Manau, kad ir tikri vilniečiai nėra hipsteriai“, – nusišypso fotografas.

Poepideminės prognozės

V. Jankūnas spėja, kad dėl pandemijos menininkams ateina prasti laikai. „Bus riesta, nes menas nėra būtinybė. Į jį atsisukame, kai visko esame pertekę“, – tikina pašnekovas. JAV menininkai ir institucijos laikėsi gerai, nes juos remiantys investuotojai naudojosi įstatymo numatyta pajamų apmokestinimo lengvata. Ji skatino meno mecenavimą.

„Krizės mastelis dar labai neaiškus. Kol kas visi sėdi ir stebi, kur ta krizė pasuks. Prasidės žiauri infliacija. Tad menams gali būti riesta“, – svarsto Niujorko lietuvis.

Anot jo, visa panorama atsiskleis rudenį. Tačiau Vytenis beveik neabejoja, kad taip masiškai dygusios galerijos, mokėjusios didelę nuomą, užsidarinės, bankrutuos. „Jų veikė per daug. Kad ir koks didelis Niujorkas, tokio galerijų skaičiaus nėra jokiame kitame pasaulio mieste“, – pabrėžia jis.

Jam pačiam karantinas bėdų neprikrėtė. „Menininkas kasdien gyvena karantine, – juokiasi. – Darbuojiesi sau studijoje, mažai kreipdamas dėmesio į tai, kas darosi aplink.“ Gerai ir tai, kad reklamos agentūra, kurioje dirba Vytenis, priklauso konsorciumui WPP. Britai labiau rūpinasi darbuotojų socialinėmis garantijomis.

My Way

Niujorkas per visą šviesoraščio istoriją buvo fotografuojamas visais įmanomais ir neįmanomais rakursais. V. Jankūnas mėgina surasti savąjį kelią. „Nežinau, gerai ar blogai pavyksta – sunku į save iš šalies pažvelgti. Bičiuliai sako, kad visai kitaip matau pasaulį“, – teigia fotomenininkas.

Anot jo, kai kurie kūrėjai stengiasi kaip įmanydami laikytis savo braižo, stilistinio vientisumo. „Man tai juokinga. Dirbu pačiais įvairiausiais stiliais ir visai to nebijau“, – sako V. Jankūnas.

Į temą susitelkia tik tada, kai rengia naują kolekciją. „Grynojoje fotografijoje konkuruoti man nelengva, nes joje labai daug profesionalų, kurie moka fotografuoti situacijas, kitus dalykus“, – sako Niujorko lietuvis. Tačiau jis turi tvirtus akademinius dailės pagrindus, pats yra dėstęs meną, todėl siekia fotografijos ir tapybos simbiozės, kuria koliažus, manipuliuoja sluoksniais, spalvomis.

V. Jankūnas gimė Kaune. Kai šeima persikraustė gyventi į Vilnių, baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, paskui Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo skulptūrą. Niujorke atsidūrė laimėjęs imigracinės vizos loteriją. Iš pradžių vertėsi sunkiai, duoną pelnėsi paprastais darbais. Tapyba užsiimti nebegalėjo, nes neturėjo sąlygų, studijos. Ir tada V. Jankūno rankose atsidūrė fotoaparatas...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.