Kultūra

2020.04.23 13:55

Henrikui Radauskui – 110: bičiuliai jį vadino „meno alkoholiku“ ir „poetu iš Dievo malonės“

Virginija Babonaitė-Paplauskienė, MLLM Išeivių literatūros skyriaus vedėja2020.04.23 13:55

Balandžio 23-iąją minime poeto esteto Henriko Radausko (1910–1970) 110-ąsias gimimo metines. Literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas taikliai jį apibūdino kaip „poetą iš Dievo malonės“.

H. Radauskui gyvam esant išėjo keturios poezijos knygos – „Fontanas“ (1935), „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir „Eilėraščiai“ (1965). Pomirtinę poezijos knygą „Eilėraščiai“ 1965–1970 (1978) sudarė, parengė ir išleido poeto draugai Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jurgis Blekaitis ir Vytautas Saulius.

H. Radausko poetinėje drobėje pulsuoja kultūros istorijos ženklai: minimi mėgstamiausių dailininkų ir kompozitorių vardai, žaižaruoja atkurti paveikslų fragmentai, virtuoziškai įpinami muzikiniai elementai...

Kūrė „savo žemę“

Sudėtingomis gyvenimo sąlygomis, pilkoje išeivio kasdienybėje Vokietijoje ar po sunkaus fizinio darbo Čikagoje jis lankė muziejus, teatrus, koncertus, bibliotekas, ieškodamas sielai atgaivos. Menas – tarsi duona ir vanduo, be kurių negalėjo gyventi.

Laiške A. Nykai-Niliūnui iš Čikagos rašė: „Kai dėl „kultūrinių parengimų“, tai jų čia būna labai daug: puikios parodos, kurių nė vienos nepraleidžiam, geriausių pasaulio muzikų koncertai (jų neaplankom nė mažos dalies)... O Čikagos Art Institute yra labai turtingas Renoiro, Degas, Cezanne`o, Toulouse-Lautreco, Monet ir kt. man artimiausių dailininkų paveikslais.“ (1953. 09. 13)

A. Nyka-Niliūnas pakrikštijo H. Radauską „menų alkoholiku“, nes „poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo“.

Šis pasaulis teikė H. Radauskui įkvėpimo ir jėgų būti toli nuo savo gimtosios žemės, būti toli nuo sunkios gyvenimo realybės.

H. Radausko rinkinyje Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančios archyvalijos liudija apie jo aistrą – rinkti, pirkti, kolekcionuoti meno kūrinius. Daugiausia jų buvo įsigyta dirbant Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Lankytasi aukcionuose, antikvariatuose, parsivežta iš darbinių kelionių po Europą. Kartu su žmona Vera Sotnikovaite kūrė „savo žemę“.

Laiške bičiuliui latvių poetui Ivarui Ivaskui rašė: „Butas tapo – jei taip galima pasakyti – savos rūšies mažu muziejumi. Reikia pripažinti, kad šiek tiek perkrautas: septynios vazos ir penkios ant sienos kabinamos lėkštės – tai gal kiek ir daugoka. Be to, dar porceliano – „Screen“, japoniškos graviūros. Kasiulio litografijos, šuo-drakonas Fo, drožinėtos figūros, Lietuvos žemėlapis iš Amsterdamo (jam jau 350 metų). Jau aplankėme kelis vietinius antikvariatus. Net tokie kuklūs daiktai, kaip mūsiškiai, čia 200–300 procentų brangesni.“ (1963. 06. 28)

Šios publikacijos nuotraukose galime matyti H. Radauską savo bute Vašingtone prie įstabių meno kūrinių. Dalis jų yra parvežta į Maironio namus ir bus eksponuota mūsų ekspozicijose. Išskirti norėčiau itin vertingą jo įsigytą ir brangintą kartografijos retenybę – žemėlapį „Magni Ducatus Lithuaniae Caeterarumque Regionum III Adiacentium Exacta Descriptio“ („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jai gretimų sričių tikslus aprašas“). Jį sudarė ir parengė valstybės karinis veikėjas, kartografas, filantropas, didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) Nesvyžiuje, Lietuvoje.

Susirgo „skaitymo liga“

H. Radauską gyvenimo kelias vedė per Krokuvą, Gikonis, Novonikolajevską (dab. Novorosijskas), Panevėžį, Kauną, Berlyną, Reutlingeną, Baltimorę, Čikagą, Vašingtoną, Vysbadeną.

Henrikas ir jo brolis dvynys Bruno gimė 1910 metais balandžio 23 dieną Krokuvoje. Ankstyvąją vaikystę praleido Aukštaitijoje, Gikonių kaime, tačiau Pirmojo pasaulinio karo įvykiai šeimą privertė pasitraukti į Rusiją. 1921 metais grįžo į Lietuvą, mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau Henrikas lankė Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1929 metais.

Jaunystėje susirgęs skaitymo liga ir išmokęs vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas, skaitė pasaulio klasikų knygas originalo kalbomis. Noras tęsti studijas atvedė į Vytauto Didžiojo universiteto filologijos skyrių. Universitete nepasižymėjo visuomeniškumu, nepriklausė studentiškoms organizacijoms. Visas dėmesys buvo sutelktas į studijas. Artimų draugų neturėjo, tačiau jam buvo įdomu lankyti Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, kuriame ir susipažino su būsima žmona V. Sotnikovaite.

Gerais ir labai gerais pažymiais išlaikė VDU egzaminus, tačiau dėl nežinomų priežasčių diplominio darbo neparašė. 1934-1936 dirbo Universiteto bibliotekoje. Tais pat metais studijų bičiulio Antano Gustaičio pakviestas tapo pranešėju ir lietuvių bei vokiečių kalbomis vedė laidas Klaipėdos radiofone. 1937-1941 dirbo Švietimo ministerijoje Knygų Leidimo Komisijos redaktoriumi, taisydamas originalių rankraščių kalbą bei vertimus.

1944 metais liepos 13 d. traukdamiesi nuo artėjančio fronto Radauskai išvyko į pasienį, o vėliau ir į Vokietiją. Vildamiesi, kad karo veiksmai gali pakrypti ir kita linkme, kad tai tik „laikinas pasitraukimas“, jie glaudėsi giminaičių namuose Berlyne. Įtampa ir netikrumas dėl ateities, vargingas gyvenimas ir nuolatiniai bombardavimai paveikė Radausko sveikatą: pradėjo justi širdies negalavimus.

Karui baigiantis abu su žmona persikėlė į Reutlingeną, priklausantį karo sąjungininkams prancūzams. Iki 1949 metų Radauskas dirbo prancūzų įstaigoje vertėju. Čia karinė prancūzų valdžia rūpinosi ne tik išeivių materialiniu būviu, bet ir kultūrinio gyvenimo įvairove.


Lygino popierines gėles už „poetišką“ algą

Iš Vokietijos Radauskų gyvenimo kelias pasuko Amerikos link. Gavę iš giminaičių iškvietimus 1949 m. rugsėjo 19 d. atvyko į Vaterbury miestą Konektikute, vėliau – kai nepavyko rasti darbo ir buto – persikėlė į Baltimorę. Laiške Stasiui Santvarui rašė:

„Aš, perkeliavęs eilę fabrikų, ligoninių ir mokyklų, niekur darbo negavau. Žmona dirbo vieną mėnesį stiklo fabrike. Atvažiavus mano broliui į Baltimorę, o taip pat išgirdęs, lyg čia kiek lengviau su butais ir darbais, pirma apsižvalgiau, o paskui nutariau keltis čia. Viename fabrike, padaręs visą eilę ilgų („intelektualių“ ir kitokių) testų, pagaliau gavau darbą. Esu pakuotojas vario ir aliuminio fabrike, kur dirbdamas po 8 val. į dieną, gaunu po 1,09 dol į valandą.“ (Henriko Radausko laiškas Stasiui Santvarui, 1949 m.; MLLM; be nr.)

Vėliau Radauskas įsidarbino mažame fabrikėlyje, jo paties žodžiais tariant, dirbo „poetišką“ darbą – lygino popierines gėles už itin mažą algą.

1950 metais atvyko į Čikagą, kurioje gyveno jo bičiuliai J. Blekaitis, V. Saulius, Antanas Škėma. Visi dirbo nedideliame fabrike, kur reikėjo „lankstyti metalines stalų ir kėdžių kojas.“ Vėliau Blekaitis įsidarbino pakuotoju kartu pakviesdamas ir Radauską.

Apkeliavo Europą

Kai Blekaitis išvyko į Vašingtoną, tarpininkaujant amerikiečių rašytojui Randallui Jarrellui, H. Radauskas gavo darbą Vašingtono Kongreso bibliotekoje ir nuo 1959 metų tapo oficialiu šios įstaigos tarnautoju.

1960 metais jis buvo komandiruotas dirbti į Vysbadeną, esantį Vokietijoje, kur Radauskai praleido trejus metus. Tada jie apkeliavo visą Europą aplankydami Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Italiją, Ispaniją.

1970 metais dėl etatų mažinimo H. Radauskas iš pareigų buvo atleistas. Tais pačiais metais dirbdamas vertėju vienoje iš konferencijų, surengtų Vašingtono Kongreso bibliotekos patalpose, netikėtai mirė.

Spektaklis. Kai mūzos prabyla. H. Radauskas. „Kokia čia teisybė?“

Skaitytojų malonumui – keletas Henriko Radausko eilėraščių

PASAKA

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.


GĖLĖ IR VĖJAS

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“, -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, –
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“


ŽIEMOS DARBAI

Žiema sminga žemėn kristalais
Ir nučiuožia ledo stalais
Ir pabyra brangiais metalais
Ir prabyla apaštalais:

Auksaburniais, sidabraburniais
Vakariniais vario varpais -
Ir į pusnį rausiasi kurmiais
Ir vadinas visais vardais:

Deimantinės mirties arsenalas,
Ir plėšrių planetų karai,
Ir šviesa, ir pasaulio galas,
Ir fantastiški vakarai.

Žemė skrenda erdvėj be pastogės,
Skaldo medį speigai karšti.
Skambalais pavirtusios rogės
Subyrėjo dangaus pakrašty.


PAVASARIS arba VIVALDI

Fioletinės kekės balandžių
Ties nušvitusiu marmuru kabo.
Horizontai pavasarį švenčia,
Ir platanai pakyla iš kapo.

Baltos kregždės pro debesį krinta,
Ir liepsnosvaidis orą suskaldė,
Kur sidabro audros labirinte
Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.

Largo liūdesio potvyniu liejas
Per Italijos lygumą plačią,
Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas,
Bėga dangiškais sodais vivace.