Kultūra

2020.04.14 22:10

Perkamiausioje knygoje: pelkėse auganti ir nuo likusio pasaulio izoliuota mergaitė padės nepasiduoti

Delia Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ ištrauka
LRT.lt2020.04.14 22:10

Literatūrine sensacija tapusi amerikietė zoologė Delia Owens neslepia džiaugsmo – debiutinis romanas „Ten, kur gieda vėžiai“ ir toliau užkariauja pasaulį: parduota jau penki milijonai spausdintos knygos egzempliorių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Šiuo nerimo kupinu metu galybė žmonių randa viltį skaitydami D. Owens sukurtą Kajos istoriją.

„Šis metas sunkus visiems pasaulio žmonėms, labai apgailestauju dėl sunkumų, kurių tenka patirti, – į skaitytojus kreipėsi D. Owens. – Bet, ačiū Dievui, mes galime skaityti! Iš tiesų, telefonu ar internete aptarti knygas su kitais žmonėmis yra geras būdas palaikyti ryšį. Prašau, būkite saugūs ir dėkoju, kad skaitote ir palaikote knygų pardavėjus.“

Romanas neliko nepastebėtas ir Lietuvoje – internetiniame knygyne „knygos.lt“ perkamiausių knygų sąraše „Ten, kur gieda vėžiai“ užima pirmąją vietą, jau spausdinamas antras tiražas. Lietuviškai romaną išleido BALTO leidybos namai, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, eilėraščius – Vidas Morkūnas.

Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi, netrukus ir jis dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą. Būdama paauglė, Kaja susibičiuliauja su vietos vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo“. Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

D. Owens sulaukia daugybės klausimų apie pagrindinę veikėją Kają – mažą mergaitę, paliktą savarankiškai gyventi namelyje pelkėse, išaugusią į pažeidžiamą, bet kartu tvirtą moterį. „Kai pradėjau kurti personažą, Kaja tarsi perėmė iš manęs plunksną ir ją vedžiojo, – viename interviu sakė ji. – Žinojau, kad ši mergaitė turi būti drovi, nes gyveno labai izoliuota. Kartkartėmis kelyje jai pamėtėdavau po kliūtį, ji su tuo susidorodavo ir taip tapdavo vis stipresnė, savarankiškesnė. Rašydama darsyk suvokiau: kiekvienas savyje turime bent truputį Kajos – visi išties galime padaryti daugiau, nei manome galintys. Dar vienas svarbus dalykas kalbant apie Kają – ji sugebėjo susitvarkyti su viskuo, su visomis neįtikėtinomis problemomis, išskyrus vienatvę. Tai taip pat tinka mums visiems. Sunkiausia ištverti vienišumą.“

„Ten, kur gieda vėžiai“ – ne tik istorija apie meilę ir nusikaltimą, ne tik odė laukinei gamtai. Tai skausmingai gražus pasakojimas apie žmogaus gebėjimą išlikti.

***

Prologas

1969

Pelkė – ne raistas. Pelkę skalauja šviesa, žolės auga vandenyse, vandenys teka į dangų. Lėti upulėliai vingiuoja, rangosi, su savimi nešdamiesi į jūrą ir saulės skridinį, o ilgakojai paukščiai, pažiūrėti nė nesukurti skraidyti, suvasnoja sparnais ir netikėtai grakščiai pakyla į tūkstančio snieginių žąsų gagenimo užtvindytą dangų.

Vis dėlto šen ten į pelkę prasiskverbia ir raistas, telkiasi žemuose duburiuose susitvenkusiuose liūnuose, slepiasi pažliugusiuose miškuose. Raisto vanduo tykus ir tamsus, dumbluota jo gerklė suryja šviesą. Jo lindynėse naktiniai gyviai krebžda net ir dienomis. Garsų, žinoma, yra ir čia, bet raistas, palyginti su pelke, daug tylesnis, nes irimo procesai vyksta ląstelėse. Gyvybė pūva ir dvokia, virsdama dūlėsių paklote – aitriai gailiu mirties, pradedančios naują gyvybę, guoliu.

1969-ųjų spalio 30-osios rytą Čeiso Endriuso lavonas grimzdo raiste, kuris jį būtų prarijęs taip pat tyliai, kaip prarydavo bet ką. Būtų paslėpęs visiems laikams. Raistas apie mirtį žino viską ir nebūtinai laiko tragedija – ir jau tikrai nelaiko nuodėme. Bet tą rytą du kaimo berniukai važiavo dviračiais iki senojo ugniagesių bokšto ir išnirę iš trečio staigaus posūkio pastebėjo mirkstantį džinsinį švarką.

1.

Mama

1952

Rytas čirškino rugpjūčio kaitra, drėgni pelkės kvėpsniai karstė rūko skraistes ant ąžuolų ir pušų. Palmetinių sabalpalmių lopinėliuose viešpatavo neįprasta tyla, tik garnys, kylantis nuo lagūnos, neskubiai suplasnojo sparnais. Ir tada Kaja, anuomet vos šešerių, išgirdo pokštelint tinkleliu aptrauktas duris. Pasilipusi ant taburetės ji gremžė puodo dugne priskretusius kukurūzų košės likučius, bet išgirdusi trinktelėjimą metė, ką dariusi, ir nuleido puodą į išvėsusių pamuilių pilną kriauklę. Nebegirdėjo nieko, tik savo pačios alsavimą. Kas galėjo išeiti iš pirkelės? Tik jau ne mama. Ji niekad netrankydavo durų.

Vis dėlto išbėgusi į priemenę kaip tik motiną Kaja ir pamatė: ji tolo smėlėtu takučiu, žingsniavo apsiavusi aukštakulnius, ilgo rudo sijono klostės su kiekvienu žingsniu raibuliavo apie čiurnas. Tie bukanosiai bateliai buvo iš netikros aligatoriaus odos. Vieninteliai mamos išeiginiai bateliai. Kajai knietėjo riktelėti, bet ji žinojo, kad verčiau nepažadinti tėtės, tad atidarė duris ir žengusi laukan liko stovėti ant plytomis paramstytų medinių laiptelių. Iš ten įžiūrėjo, kad mama nešasi mėlynąjį lagaminėlį. Paprastai šunyčio patiklumas neleisdavo Kajai suabejoti, kad motina sugrįš su mėsos gabalu, suvyniotu į rudą taukuotą popierių, ar su višta nukarusia galva. Bet išeidama motina niekad nesiaudavo aligatoriaus odos aukštakulnių, neimdavo ir lagaminėlio.

Ten, kur takelis jungėsi su keliu, mama visada sustodavo ir atsigręždavo, aukštai iškeldavo vieną ranką, pamodavo, Kaja matydavo šmėžuojant baltą jos delną. Tik paskui sukdavo į duobėtą kelią, kuris, vingiuodamas per didelius miškus, apriesdamas švendrų prižėlusias lagūnas, kartais – jei būdavo atoslūgis – nuvesdavo į miestelį. Bet šiandien ji nesustodama plūkė pirmyn, netvirtai klibinkščiuodama provėžomis. Miško properšose kartais dar išnirdavo aukšta jos figūra, o paskui tarp lapų retkarčiais šmėkštelėdavo jau tik balta skara. Kaja tekina pasileido į tokią vietą, iš kurios, kaip žinojo, atsiveria kelias – juk mama, žinoma, pamos pasiekusi tą ruožą. Bet Kaja spėjo pamatyti tik mėlynojo lagaminėlio kampą – spalva, tokia nederanti prie miško, – ir netgi tas tuojau pradingo. Mergaitė grįžo ant laiptelių laukti, bet krūtinę spaudė sunkumas, tirštas kaip patežusi molinga žemė.

Kaja buvo jauniausia iš penkių vaikų, visi kiti – daug vyresni, nors vėliau ji nė nebeprisiminė jų amžiaus. Visi jie su mama ir tėte susigrūdę kaip triušiai narve gyveno negrabiai suręstoje pirkelėje, tinkleliu nuo vabzdžių užtraukta jos priemenė didžiulėmis akimis stebeilijo iš ąžuolų paunksnės.

Iš vidaus išniro Kajos brolis Džodis ir parimo greta jos – amžiumi artimiausias, vis tiek buvo septyneriais metais vyresnis. Tokių pat tamsių akių ir juodų plaukų kaip ir sesuo, jis išmokė ją skirti paukščių balsus, supažindino su žvaigždynais bei jų pavadinimais, parodė, kaip išvairuoti valtį per šakotųjų ratainyčių sąžalynus.

– Mama sugrįš, – pasakė jis.

– Na, nežinau. Ji apsiavė savo aligatoriaus batus.

– Mamos savo vaikų nepalieka. Jos negali.

– Pats man pasakojai apie lapę, kuri paliko savo lapiukus.

– Taip, bet laputė susižalojo koją. Būtų nugaišusi iš bado mėgindama išpenėti ir save, ir dar mažiukus. Tai jau geriau buvo juos palikti, pačiai sugyti, o jau paskui atsivesti dar vieną vadą, kai bus pajėgi gerai užauginti lapiukus. Mama juk nebadauja, ji grįš, – Džodis toli gražu nebuvo įsitikinęs tuo, ką sako, bet norėjo apraminti Kają.

Užgniaužta gerkle ji sukuždėjo:

– Bet mama nešasi tą mėlynąjį lagaminėlį, lyg susiruošusi kažkur toli.

* * *

Pirkelė tūnojo užsiglaudusi kitapus sabalpalmių, apaugusių smėlėtas lygumas iki pat žalių lagūnų vėrinio, vešinčių ir dar toliau, iki pat pelkynų. Mylių mylias driekėsi aštrios pakrančių žolės plynumos – žolynai tokie atsparūs, kad augo ir sūriame vandenyje, tik šen ten iš jų kyšojo medžiai, visi palinkę ton pusėn, kur juos lenkė vėjas. Iš kitų šonų pirkelę supo ąžuolynai, jie globė ir artimiausią lagūną, tokią kupiną gyvybės, kad kunkuliavo paviršius. Pro medžius nuo jūros sunkėsi sūrumos kvapas ir žuvėdrų krykavimas.

Žemės nuosavybės teisės čia ne kažin kiek pasikeitė nuo šešioliktojo amžiaus. Pelkynuose išsibarstę sklypai teisiškai niekaip nebuvo apibrėžti, čia įsikūrusius persimetėlius tenkino natūralūs riboženkliai: vingiuojantis upokšnis šen, išvirtęs senas ąžuolas ten. Žmogus juk neims ręsti pašiūrių iš sabalpalmių liūgynuose, nebent būtų čia atsidūręs nuo ko nors bėgdamas arba pasiekęs savo paties kelio galą.

Pelkes sergėjo raižytas, it išskvarbytas krantas, ankstyvųjų tyrinėtojų pramintas „Atlanto vandenyno kapinėmis“, kadangi aršios potvynių bangos, tūžmingi vėjai ir akmeningos seklumos sudraskydavo laivus it popierines kepuraites išilgai visos kranto juostos, vėliau tapsiančios Šiaurės Karolinos valstijos pakrante. Vienas anų laikų jūrininkas šitaip rašė laivo žurnale: „...klaidžiojome palei kranto uolas... bet taip ir neaptikome tarpsnio įplaukti... nuožmi užgriuvo mus audra... ir buvom priversti atsitraukti į atvirą jūrą... idant save pačius ir laivą dar išgelbėtumėm, ir nešė mus stiprios srovės greitmė... Žemė... viena tik pelkė ir liumpsintys raistai, pargrįžome į savo laivą... Tegul bus atbaidytas kiekvienas tas, kas paskum mus į šias vietas atkaks panūdęs čion įsikurti.“

Ieškantys padorios žemės skverbdavosi tolyn į žemyną, o liūdnai pagarsėję pelkynai virto tinklu, sugraibstančiu margos publikos kratinį: sumaištavusius jūrininkus, atstumtuosius ar išmestus į krantą, skolininkus, bėglius, mėginančius išvengti karo prievolės, besislapstančius nuo skolų ar nuo įstatymų, kurių nepasistengė paisyti. Tie, kurių nepaguldė maliarija ir neprarijo pelkių akivarai, tapo pradininkais miškažmonių genties iš bent kelių rasių ir daugelio kultūrų, ir kiekvienas iš jų gebėjo kirvuku iškirsti nedidelį mišką ar mylių mylias vaikytis laimikį. Kaip vandeninės žiurkės, kiekvienas turėjo užsiėmęs savą teritoriją, ir vis dėlto privalėjo įsitalpinti pakraščiuose arba vieną dieną tiesiog išnykti liūne. Po dviejų šimtų metų prie jų prisidėjo bėgliai vergai, išsprūdę į pelkes, vadinti maronais, taip pat į laisvę paleisti vergai, persekiojami, be skatiko kišenėje – šie nusėdo vandenų žemėse, nes neturėjo iš ko rinktis.

Tegul ir nedraugingas tai buvo kraštas, bet šlykštus nereiškė šykštus. Vandenyje ir sausumoj knibždėjo klodai gyvasties: smėlyje rangėsi krabai, dumblynuose rėpliojo vėžiai, gausu buvo vandens paukščių, žuvų, krevečių, austrių, nusipenėjusių elnių, riebių žąsų. Tam, kas tik netingi pasikrapštyti ko nors vakarienei, badauti čia niekada neteks.

Dabar buvo 1952-ieji, tad kai kuriuos pelkynų sklypus jau ištisus keturis šimtmečius valdė trūkinėjančios kirbinės į jokius sąrašus neįtrauktų asmenų. Daugumos istorija siekė laikus prieš Pilietinį karą. Kiti pelkynuose nusėdo dar vėliau, daugiausia po abiejų pasaulinių karų, kai vyrai grįždavo iš fronto sužlugdyti ir dvasiškai, ir finansiškai. Pelkės jų neįkalindavo, užtat įkūnydavo, suteikdavo tam tikrą pavidalą ir, kaip dauguma šventų žemių, giliai palaidodavo jų paslaptis. Niekam nerūpėjo, kad jie šiame krašte įsikurdavo, nes niekas kitas čia leisti šaknų nenorėjo. Šiaip ar taip, tai juk buvo tiktai pažliugę tyrai.

Pelkių gyventojai kūrė ne tik savas viskio klastotes, bet ir savo pačių įstatymus – ne tokius, kokie išraižomi akmeninėse plokštėse ar surašomi dokumentuose, o siekiančius giliau, įspaustus pačiuose jų genuose. Senovinius, nulemtus pačios gamtos, perimtus iš vanagų ir balandžių. Užspeistas į kampą, apimtas nevilties ar izoliuotas žmogus grįžta prie instinktų, nukreiptų į vieną tikslą – išgyventi. Toks žmogus seikėja atpildą greitai ir pelnytai. Jis visada bus švietalas, nes tokie genai iš kartos į kartą perduodami dažniau nei švelnesnieji. Su morale tai niekaip nesusiję, tai tik paprastas išskaičiavimas. Balandžiai tarpusavyje kaunasi taip pat dažnai, kaip ir vanagai.

* * *

Tą dieną mama negrįžo. Niekas apie tai netarė nė žodžio. O ypač tėtė. Prašvinkęs žuvimi ir namine, jis ėmė žvanginti puodų dangčius.

– Kas vakarienei?

Nudelbę akis, broliai ir seserys tik sugūžčiojo pečiais. Tėtė išsiplūdo ir iššlubčiojęs iš pirkelės nudūlino atgal į mišką. Kivirčų pasitaikydavo ir anksčiau, kartą ar du mama jau buvo išėjusi, bet visada sugrįždavo ir apkabindavo visus, kas tilpdavo į jos glėbį.

Dvi vyresniosios seserys paruošė vakarienę iš raudonųjų pupelių ir kukurūzų duonos, bet niekas nesėdo valgyti prie stalo, kaip būtų sėdę su mama. Kiekvienas prisigraibstė pupelių iš puodo, nugramzdino jas nuovire, uždrėbė ant viršaus kukurūzų duonos riekę ir įsitaisė ant savo čiužinio, patiesto ant grindų, ar ant nublukusios sofos. Kajai kąsnis strigo burnoj. Atsisėdusi ant verandos laiptelių, ji žvelgė į taką. Savo amžiui ji buvo aukšta, vien oda aptraukti kaulai, tamsiai įdegusi, tiesių plaukų, vešlių ir juodų it varnos sparnas.

Kai tamsa užklojo stebyklą, jos žvalgytuvės baigėsi. Įnirtingas varlių kurkimas būtų užgožęs žingsnių aidą, bet Kaja, įsitaisiusi guolyje verandoje, vis tiek klausėsi. Dar tą rytą, vos pabudusią, ją pasveikino riebios nugarinės čirškimas iš geležinės keptuvės ir iš krosnies pliūpčiojantis gruzdančių sklindžių kvapas. Rytais Kaja skubiai užsitempdavo kombinezoną su petnešomis ir puldavo į virtuvę dėlioti lėkščių bei šakučių. Išrankioti straubliukų iš kukurūzų košės. Dažniausiai auštant mama pasitikdavo ją plačia šypsena, apkabindavo – Labas rytas, mano ypatingoji mergaite! – ir jos abi griebdavosi rytinės ruošos, judėdavo lyg šokdamos. Kartais mama dainuodavo liaudies dainas ar prisimindavo kokią vaikišką dainelę: „Kiaulaitė mažoji į turgų žirgliojo...“ O kartais pasileisdavo drauge su Kaja trypti greitą šokį, jų kojos tapsėdavo į klijuotos faneros grindis, kol muzika iš elementais maitinamo radijo imtuvo imdavo slopti, garso likdavo tik tiek, lyg radijas dainuotų pats sau statinės dugne. Būdavo ir tokių rytų, kai mama prašnekdavo apie suaugusiųjų dalykus, kurių Kaja nesuprasdavo, bet manydavo, kad mamos žodžiams reikia kur nors atsidurti, tad susiurbdavo juos odos poromis, kimšdama malkas į ūžiančią krosnį. Ir linksėdama, lyg jai viskas būtų aišku.

O paskui – sambrūzdis, visi keldavosi, sėsdavo valgyti. Visi, išskyrus tėtę. Tėtės buvo tik du galimi variantai: tylintis ir rėkiantis. Tad būdavo juo geriau, jeigu jis pusryčius pramiegodavo arba išvis naktį nepareidavo namo.

Bet šįryt mama buvo tyki, jos šypsena užgesusi, akys paraudusios. Ji užsirišo baltą skarą piratų stiliumi, taip, kad dengtų kaktą, bet geltonas ir violetinis kraujosruvos kraštas vis tiek veržėsi iš po skaros briaunos. Iškart po pusryčių, kol dar net indai buvo nemazgoti, mama susidėjo į lagaminėlį kelis asmeninius daiktus ir patraukė taku tolyn nuo namų.

* * *

Kitą rytą Kaja vėl sėdo į savo postą ant laiptų, tamsiomis akimis gręžte gręždama taką, tarsi tunelį – laukdama traukinio. Pelkė tolėliau buvo aptraukta rūko, tvyrančio taip žemai, kad pūkuota papilve beveik šliaužė pažliugusia žeme. Basų kojų pirštais Kaja barbeno į pakopą, žolių stiebeliais šmaukščiojo vėdarėlius, bet šešiametė ilgai išsėdėti vienoje vietoje negali, tad galiausiai nuslimpino per užliejamas šlapynes, dumblas po kojomis gurkčiojo, nenorėdamas paleisti pirštų. Pasiekusi tyro vandens telkinį, Kaja atsitūpė prie jo, užsižiūrėjo į smulkias žuveles, šmaižiojančias tarp saulės lopinių ir šešėlių. Iš sabalpalmių sąvašyno suūbavo Džodis. Kaja įbedė akis į jį: galbūt jis atneša žinių? Bet matydama jį nerūpestingai vinguriuojant tarp smailių lapų, vien iš eisenos suprato, kad mama negrįžo.

– Norėtai sužaist tyrinėtojus? – paklausė jis.

– Patsai sakei tu per didelis žaist rynėtojus.

– Ne-a, tik pasakiau taip. Niekad ne per didelis. Lėk, o pagausiu!

Jiedu nutekšleno per šlapynę, paskui – per mišką, paplūdimio pusėn. Kaja klyktelėjo, kai brolis ją aplenkė, ir prajuko, juokėsi, kol jie pasiekė milžiną ąžuolą, tiesiantį didžiules gumbuliuotas šakas virš smėlio. Džodis ir jų vyresnėlis brolis Merfas skersai šakų buvo prikalę kelias lentas, įsitaisę ten žvalgybos bokštą ir medžio tvirtovę. Lentos jau buvo išklibusios, kai kurios įlūžusios kadaravo ant surūdijusių vinių. Jei Kaja išvis būdavo priimama į įgulą, paprastai turėdavo būti mergaitė vergė ir nešioti broliams šiltus sklindžius, nudžiautus iš mamos keptuvės.

Bet šiandien Džodis pasakė:

– Tu jeigu nori gali būt kapitonas.

Kaja įsakmiai pakėlė dešinę ranką.

– Išvyt ispanpalaikius!

Išsilaužę po pagaikštį vietoj kardo jie rėkdami puolė krūmų šabakštynus kapoti priešo.

Lengvai užėjęs pramanas lengvai ir išgaruoja, Kaja nuėjo prie samanoto rąsto, atsisėdo. Džodis tylomis prisėdo šalia. Norėjo ką nors pasakyti, išblaškyti jos mintis, kad negalvotų apie mamą, bet jokie tinkami žodžiai neatėjo į galvą, tad jiedu tiesiog stebėjo plūduriuojančius vandens čiuožikų šešėlius.

Vėliau Kaja vėl įsitaisė ant verandos laiptelių ir ilgai laukė, bet, žvelgdama į keliuką, kiek akys aprėpė, taip ir nepravirko. Jos veidas buvo ramus, sučiauptos lūpos – tik siaura linija po skvarbiomis akimis. Bet mama negrįžo ir tą dieną.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.