Kultūra

2020.04.14 11:07

Ramūnas Čičelis. Atokios poezijos diskursas (knygų apžvalga)

Ramūnas Čičelis, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.04.14 11:07

Prancūzų filosofas postmodernistas Michelis Foucault dar 20 amžiaus antrojoje pusėje detaliai ir nuodugniai tyrinėjo tai, kokia yra diskurso tvarka ir galia įvairiose Vakarų civilizacijos sferose. Tai, kad ne pirmus metus Utenoje, leidykloje „Kamonada“ leidžiamas poezijos almanachas „Atokios stotys“, atidesnio skaitytojo jau nestebina. Ramūno Čičelio knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Prancūzų filosofas postmodernistas Michelis Foucault dar 20 amžiaus antrojoje pusėje detaliai ir nuodugniai tyrinėjo tai, kokia yra diskurso tvarka ir galia įvairiose Vakarų civilizacijos sferose. Ypatingą dėmesį mąstytojas skyrė disciplinuojančioms, diskurso steigiamoms institucijoms ir jų veiklai. Aptartas ir moderniojo kalėjimo, ir ligoninės, ir universiteto funkcionavimas, akcentuojant istoriškumą, kuris ir nulėmė tų institucijų galios realizacijų pobūdį.


Visgi, kalbant apie šiuolaikinę Lietuvos poeziją bei, plačiau žvelgiant, literatūrą, svarbi nedidelė M. Foucault knyga „Diskurso tvarka“, parengta pagal filosofo profesoriaus paskaitos įrašą. Lietuviškai ši mažos apimties apybraiža pasirodė prieš du dešimtmečius, kol dar veikė daugybę pozityvių darbų mūsų šalies kultūrai ir humanitarikai atlikęs Atviros Lietuvos fondas. Taigi, tame nedideliame veikale autorius kalba apie tai, kad diskursas, suprantamas kaip vienos kurios nors srities tekstų visuma, steigia institucijas, kurios ir dirba su tais tekstais.

Represinių institucijų atvejais, tai būtų įvairūs teisės aktai, kodeksai ir panašiai. Literatūros srityje tokios institucijos paprastai būna dvejopos: įvairūs moksliniai institutai, kuriuose dirbantys tyrėjai nagrinėja šiuolaikinę literatūrą ir jos istoriją, ir leidyklos, kurių vadovai bei redaktoriai sprendžia, kokie nauji grožinės literatūros tekstai verti viešumos, o kuriuos geriau laikyti rašytojų stalčiuose. Valstybėse, kuriose itin gyvos mokslinio santykio su literatūra tradicijos, labiausiai Prancūzijoje bei Vokietijoje, mokslo institutai vis dar yra išlaikę nemenką galią. Šalyse, kur ekonomiškai gilesnės ir senesnės yra laisvosios rinkos tendencijos, didesnį vaidmenį atlieka leidyklos.

Tai, kad ne pirmus metus Utenoje, leidykloje „Kamonada“ leidžiamas poezijos almanachas „Atokios stotys“, atidesnio skaitytojo jau nestebina. Ir vis dėlto, 2019-ųjų „Atokios stotys“, kaip niekada anksčiau, liudija jau susiformavusį ne Vilniuje kuriamos Lietuvos poezijos diskursą. Daugelis jo dalyvių yra išleidę jau ne tik pirmąsias knygas. Poeto Vytauto Kazielos redaguojamas almanachas sako, kad didžiausios poetinės kūrybos galios šiuo metu yra Kaune ir Aukštaitijoje.

Tokį lokalumą iš esmės nulemia diskurso institucijų vietos – poeto Viktoro Rudžiansko vadovaujama leidykla „Kauko laiptai“ Laikinojoje sostinėje ir uteniškė „Kamonada“. Prie jų šliejasi Dzūkijos poetai, kurių poeziją leidžia Juozo Žitkausko įkurta asociacija „Slinktys“ bei Andriaus Konickio „Naujoji Romuva“. Žemaitijoje viena stipriausių leidyklų yra Klaipėdoje įsikūrusi, Viliaus Gužauskio vadovaujama „Homo liber“. Toks institucinis žemėlapis yra būtinoji sąlyga, siekiant suprasti ir aptarti ne vilnietišką šių dienų Lietuvos ir emigracijos poeziją. Tada, kai almanache „Atokios stotys“ susitinka savičiausi ir įdomiausi poetai, kartu jie tampa ir visiškai paralelinio Vilniui literatūrinio gyvenimo veikėjais.

Šių metų „Atokios stotys“ – tai patvirtinimas, jog kiekvieną į almanachą įtrauktą autorių pažintume vos iš kelių eilėraščių. Taigi, vaizdas platus ir įvairialypis, rodantis dabartines lietuvių poezijos tendencijas. Skaitytojui, kuris seka literatūros naujienas ir skaito neseniai išleistas knygas, nuostabos nesukels almanache figūruojančių autorių vardai ir pavardės. Esama netgi stipraus pagrindo kalbėti apie savito literatūrinio diskurso ryškesniuosius autorius. Jie pažįstami ir iš daugelio renginių šalies bibliotekose, ir iš Tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymų.

„Atokiose stotyse“ nerasime savitikslių poetinių išpažinčių, tačiau labai gausu fenomenologine mąstymo kryptimi einančių autorių. Kitaip sakant, klausimai išlieka nepakitę: savęs suvokimas tikrovėje ir tos tikrovės dėsniai, išsprūstantys tada, kai juos bandoma apibūdinti ne poetine intonacija. Esama čia ir autorių, kurie labai stiprų dėmesį koncentruoja į pasaulio daiktiškumą, į savosios aplinkos atpažįstamus ženklus. Dažniausia tiesa ta, kad realybė labai keičiasi ir vien todėl nepalieka galimybių kalbėti klišėmis ir apie stereotipus. Tiems, kas nėra matę almanacho autorių per renginius ir skaitymus, verčiant „Atokių stočių“ puslapius, nekils sunkumų priskirti vieną ar kitą autorių tam tikrai kartai. Didelis leidinio laimėjimas yra tas, kad skirtingos generacijos čia darniai susikalba ir papildo viena kitą.

Ir pagaliau, pati svarbiausia „Atokių stočių“ ypatybė yra ta, kad šiais metais į knygą įtraukti autoriai jau nebegvildena vadinamųjų „etnografinių“ temų, kurios žymėtų labai stiprų ryšį su tam tikra atokesne Lietuvos vietove. Dabar svarbesnis tampa poezijos radimasis tarsi iš nieko, iš tuštumos ir kartu iš tokios pilnatvės, kurios aptarinėti net nėra prasmės. Nevilniečiai nei liūdi, nei pučiasi dėl savo atokumo. Jie tiesiog kuria labai gerą poeziją.

Vieno iš „Atokių stočių“ autorių, jonaviečio poeto Mindaugo Švėgždos eilėraščių rinkinys „Geltona ornamentika“ yra kalbantis apie ypatingą poetinę laikyseną tokiame kontekste, kuriame daugelis apie eilėraščius net negalvotų, nes, kaip pačiam eilėraščių subjektui atrodo, mažame miestelyje nėra jokios estetinio santykio su tikrove galimybės. Paprastai sakant, literatūrinio gyvenimo įvykiai čia yra šventės, o ne kasdienybės laiku.

Paradoksalu, tačiau būtent tokioje beorėje erdvėje susikuriamos pačios palankiausios sąlygos poezijai – ten, kur tuščia, nyku, randasi diskusinis poetinis dialogas su literatūros ir kultūros tradicija, pavyzdžiui, su Henriko Radausko tekstais arba Vincento van Gogho tapybos darbais. Dar vienas netikėtumas, laukiantis „Geltonos ornamentikos“ skaitytojų, yra tas, kad, net knygos autoriui gal ne visiškai suvokiant, šis eilėraščių rinkinys labai svariai dalyvauja aptartame poetiniame diskurse, papildydamas jį ironišku santykiu su 20 amžiaus antrosios pusės, daugiausia vėlyvojo sovietmečio egzistencializmo filosofijos veikiamais kitų autorių eilėraščiais.

Knygų apžvalga skaityta LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: