Naujausias Tado Montrimo darbas „Dėdė Vania“ sukurtas Lietuvos rusų dramos teatre pakvietė į pažintį su imersinio teatro žanru. „Dėdė Vania“ iškart sulaukė įvertinimo – 3 „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų. „Spektaklis nėra skirtas tiems žiūrovams, kurie skaitė pjesę, o visiems, kurie iš teatro nori naujos patirties“, – taip apie savo pirmąjį įvietinto ar patirties teatro spektaklį kalbėjo režisierius.
36 metų režisierius T. Montrimas baigė vaidybos studijas LMTA, mokėsi Maskvos akademinio dailės teatro studijoje, ten įgijo režisūros magistro laipsnį. Statė spektaklius Maskvoje, vėliau porą metų dirbo Buriatijos dramos teatre Ulan Udė. Kelis spektaklius yra pastatęs ir Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, Panevėžio teatre „Menas“, Menų spaustuvėje.
Naujausias jo darbas „Dėdė Vania“ sukurtas Lietuvos rusų dramos teatre pakvietė į pažintį su imersinio teatro žanru. „Dėdė Vania“ iškart sulaukė įvertinimo – 3 „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų, geriausiais sezono aktoriais pretenduoja tapti Juliana Volodko už Jelenos Andrejevnos vaidmenį ir Viačeslavas Lukjanovas už Ivano Petrovičiaus Voinickio vaidmenį, o režisierius pristatytas „Teatro patirties“ nominacijai.
Apie spektaklio kūrimo procesą kalbamės su režisieriumi bei aktoriais.
– Spektaklis vaidinamas ne teatre, o A. Puškino literatūriniame muziejuje Markučių dvare, autentiškoje 19-ojo amžiaus, kada ir buvo parašyta pjesė, aplinkoje, kurioje vyksta čechoviškos „scenos iš provincijos gyvenimo“. Ar pasirinkęs šią pjesę jau žinojote, kad statysite ją ne teatre, o ieškosite kitos tam tinkamos erdvės?
T. Montrimas: Pirmiausia norėjau pasidalyti imersinio teatro, kuris dabar labai populiarus Europoje, patirtimi. Kai savo idėją pasiūliau Lietuvos rusų dramos teatro vadovei Olgai Polevikovai, ji pasiūlė nuvažiuoti į Markučių dvarą, aš ten net nebuvau buvęs. Ji pasakė, kad tai, ką noriu statyti, galima būtų įgyvendinti ten. Atvažiavęs į šį namą, apėjęs šituos kambarius, pasivaikščiojęs, pradėjau galvoti, kas čia galėtų gyventi ir kokios pjesės personažus galėtume čia apgyvendinti.
Taip kilo mintis apie „Dėdę Vanią“. Juo labiau, kad šią A. Čechovo pjesę jau teko statyti, kai studijavau Maskvoje, turėjome pusę semestro darbui su A. Čechovu, ir pasirinkau „Dėdę Vanią“, pastačiau spektaklį šios pjesės motyvais – trumpą, 45 minučių. Jis buvo kurį laiką rodomas Maskvoje, tokioje atviros scenos eksperimentų erdvėje, panašioje į mūsų Menų spaustuvę. Taigi į šią pjesę buvau įsigilinęs, todėl panorau ir Lietuvoje ją pastatyti.
– Kodėl jums įdomi ši imersinio teatro, dar vadinamo įvietintu ar patirties teatru, forma, be to, kad ji populiari kitų šalių teatruose?
T. Montrimas: Man imersinis teatras – toks, kuriame galiu panaudoti matematiko galvą ir menininko širdį, čia susilieja du pasauliai. Imersinis teatras suteikia galimybę į save pasižiūrėti iš labai arti. Jei sakoma, kad scena yra veidrodis, tai jis labai toli nuo žiūrovo, o čia – labai arti. Žiūrovas yra taip arti aktoriaus, kad gali justi jo kvėpavimą, šilumą, matyti jo ašaras, mikrokrustelėjimus, lyg žiūrėtum filmą, kuris nufilmuotas tik stambiu planu.
Imersiniame teatre mes panardiname žiūrovą į epochą, kvapus, vaizdus, į pasaulį, todėl, manau, tas panardinimas reikalauja istorinio teisingumo. Markučių dvare visa tai turime – antikvarinius baldus, kostiumus, daug ko nesimato, bet kostiumai siūti pagal to laiko reikalavimus, spektaklio dailininkė Irina Komisarova rado knygą, kurioje parodyta, kaip tais laikais buvo siuvamos kelnės, kišenės ir t. t. Siekėme kuo daugiau autentiškumo, norėjosi panerti į tą epochą.
– Didžiąją laiko dalį repetavote teatre, tik prieš premjerą atvažiavote į Markučių dvarą. Kiek prireikė laiko šiai erdvei prisijaukinti, kad ji taptų sava, pažįstama?
T. Montrimas: Kai su aktoriais atvykome į šią erdvę, jiems pasakiau: „Jūs turite čia apsigyventi, ieškokite savo vietos šiame name – kur jums patogu stovėti, palieskit visą namą, apčiupinėkit visus kampus, reljefus, kiekvieną paveikslą žinokit mintinai.“
Norėjau, kad jie patys jaustųsi čia šeimininkais, nes tai labai svarbu spektaklyje, kad žiūrovas pajustų, kad tai jūsų namai. Jei aktoriai transliuoja šeimyniškumą, tuomet žiūrovas pasijus kaip svečias. Taigi kai atvažiavome, pradėjome vaikščioti ir ieškoti, nes iki tol repetavome teatro repeticijų salėje, kur buvo tik stalas ir keletas kėdžių. Ieškojom kūno pozicijos, balso, kaip stovėti, kur stovėti, kur atsisėsti, kad tai atrodytų organiškai, o dvaro atmosfera labai padėjo ir tam tiko.
– Spektaklis vienu metu vyksta keliose namo erdvėse, taip pat lauke. Kas buvo sunkiausia – ar išsitekti tiksliai laike, kad visos žiūrovų grupės sklandžiai keliautų po tas erdves, sujungdamos jas į visumą, ar sudėlioti spektaklio dramaturgiją?
T. Montrimas: Man ši nauja patirtis iš meninės pusės yra iššūkis, nes pasirinkus šitą formą laukė gana sudėtingas dramaturginis darbas. Tu turi sugalvoti, kaip sukurti tą mechanizmą, nes yra keturios lokacijos, kuriose vienu metu vyksta veiksmas, vieni išeina, kiti ateina. Kambariai Markučių dvare atskirti durimis, bet tiek žiūrovai, tiek pjesės herojai, būdami savo aplinkoje, gali girdėti už sienos vykstantį gyvenimą.
Nors pamatyti viso spektaklio vienu metu negaliu, kiek vaikštau kartu su žiūrovais, matau, kad aktoriai nemažai improvizuoja, žinoma, yra rėmai, struktūra, bet joje aktoriai improvizuoja, todėl žiūrovas, papuolęs į vieną ar kitą grupę, gali susidaryti visiškai skirtingą įspūdį apie spektaklį.
– Ar tai, kad vaidinama ne visa pjesė ir scenos „sukrenta“ nebūtinai pagal tą eiliškumą kaip pjesėje, nereiškia, kad žiūrovas turi pasiruošti eidamas į šį spektaklį, turi būti skaitęs pjesę, kad susigaudytų?
T. Montrimas: A. Čechovas jau yra pastatytas šimtus kartų ir visaip – Sonia buvo ir žemyn galva, ir po žeme ir t. t. Aš atsispyriau nuo savęs, kaip man atrodo, nesistengiau vaikytis nuomonių ar bėgti nuo to, kad profesorius Serebriakovas gali būti tik toks ar kitoks. Mūsų spektaklyje, pavyzdžiui, dėdė Vania yra vienas jauniausių Lietuvoje, nes man atrodo, kad sakyti jo žodžius, jog „mano gyvenimas prarastas“, gali ir jaunas žmogus, esantis gilioje depresijoje. Arba Sonia – pjesėje nuolat kalbama, kokia ji negraži, o man atrodo, kad ji kaip tik labai graži, bet čia jau kita tema apie kompleksus, paralelė su anoreksija sergančiomis merginomis, kai nematai savęs iš tikrųjų.
Taigi atsiranda kitos temos. Kiek kalbėjau su žiūrovais, tie, kurie neskaitė pjesės, puikiausiai viską suprato – kas ką myli, kas ko nori. Įvyksta įdomus efektas: nežinant pjesės, spektaklis kažkuria prasme tampa net įdomesnis. Nes jūs kaip archeologas šepetėliu nuvalot radinį, jau matot, kad čia kažkokia ranka, kūnas, paskui kojos, stuburas, susidėlioja mozaika. O tie žiūrovai, kurie skaitė pjesę, jie vertina kitaip, jie žino, kas yra Sonia, Astrovas, kokie jų santykiai, kaip jie turėtų elgtis, tada vyksta žaidimas su asociacijomis. Spektaklis nėra skirtas tiems žiūrovams, kurie skaitė pjesę, o visiems, kurie iš teatro nori naujos patirties.
– Nors dabartiniame teatre aktoriams per spektaklį neretai tenka susidurti su žiūrovais, kai peržengiamos įprastos scenos ribos, kiek jums, aktoriams, tokia patirtis, kai žiūrovas visiškai šalia ir gali judėti erdvėje kartu su jumis, priimtina? Su kokiais sunkumais susidūrėte, kai susitikote su pirmaisiais žiūrovais įvietintoje spektaklio erdvėje?
Viačeslavas Lukjanovas (Voinickis): Teatre taip pat yra tokių spektaklių, kai mes praeiname salėje pro žiūrovus, žinome, kad esame matomi, tik gal ne visada juos matom, bet jaučiam, o čia jie yra dar arčiau. Kitas dalykas – režisierius reikalavo, kad per spektaklį elgtumėmės kaip gyvenime. Tarkime, kažkurioje scenoje vaidinant man norisi atsisukti į žiūrovą, kad jis matytų, kaip vaidinu, išgyvenu, bet tada pagalvoju: „Ne, stovėsiu nugara“, kaip kad stovėčiau natūraliai gyvenime, o jei jis norės pamatyti, apeis mane ir pasižiūrės. Tegul personažas gyvena kuo arčiau realybės.
Andrius Darela (Astrovas): Man tai visai kita buvimo spektaklyje būsena, kaip aktoriui. Čia daug kino priemonių. Pats buvimas labai artimas kinui, nes labai dažnai yra stambus planas. Kine tai labai įdomu, sakau iš asmeninės patirties, kiek teko filmuotis, ta koncentracija, kol yra filmuojamas kadras, įjungtas motoras, tas susikoncentravimas minutei, pusantros, kiek trunka scena, susikuria reikalinga įtampa. Ir čia – juk mes kai pradedame, pagal laiką, tas susikaupimas, koncentracija trunka valandą, tai rimta įtampa aktoriui, galbūt iš šono taip neatrodo, tačiau mes labai pavargstame po šito spektaklio, bet tai toks malonus nuovargis.
Jelena Orlova (Sonia): Man kaip tik norisi pažaisti, atsistoti tyčia arti žiūrovo, pajusti, kaip jam nejauku nuo to, kad aš arti. O man jauku, nes aš esu vaidmenyje, o jis galvoja: „Pasitraukti? Nepasitraukti?“ O jei režisierius žiūri spektaklį, nors žiūrovai būna su kaukėmis, aš matau, kad ten jis, tada man tyčia norisi dar arčiau atsistoti, ką nors padaryti, kad jis pasijustų nejaukiai. Man tai – žaidimas. Man tokioje teatro formoje lengviau, aiškiau ir čia viskas tikra kaip kine, nereikia ypatingai vaidinti, kaip scenoje, kad tave išgirstų kažkelintoje eilėje, čia viskas ramiau ir tikra. Svarbiausia – atrasti tą tikrą čia ir dabar. Man čia įdomiau nei scenoje, nes reikia ne vaidinti, o būti.
V. Lukjanovas (Voinickis): Iš pradžių repetavome teatre, ten kūrėme savo personažus ir visa kita galėjome tik įsivaizduoti. Čia, Markučių dvare, repetavome tik porą dienų. Labai gera erdvė, senas namas, jo kvapas – labai daug duoda. Vaidiname per dieną aštuonis spektaklius. Nesvarbu, kad jie kartojasi ir trunka tik 15 minučių, tai nereiškia, kad tiems minispektakliams atiduodu mažiau energijos.
Kai eina jau 5–6-as ratas, apima labai keistas jausmas, kad aš, kaip žmogus, jau pradingstu, jau personažas gyvena savo gyvenimą šitoje erdvėje, o aš esu tik stebėtojas – labai įdomus jausmas. Mes šiame spektaklyje esame pririšti prie laiko – jei ilgiau vaidinsiu vieną sceną, vėluosiu į kitą, tada visa struktūra sugrius. Taigi mums svarbiausia savo sceną suvaidinti per tam tikrą laiką. Tai yra sunku, nes kartais čia norisi ilgiau išjausti tam tikrą emociją, nes atrodo, kad negali žmoguje per tokį trumpą laiką įvykti tiek daug. Bet reikia ne galvoti kaip suvaidinti, o tiksliai per tas 15 minučių padaryti, ką reikia, kad visas spektaklio audinys susirištų į viena.
Juliana Volodko (Jelena Andrejevna): Nė vienas ratas nebūna panašus į kitą, jie labai skirtingi, nes tu alsuoji kartu su žiūrovu, pajunti, kokia konkrečios žiūrovų grupės nuotaika, ir, jusdamas juos, pats truputį emociškai pasislenki į kažkurią pusę. Todėl labai įdomu vaidinti kelis kartus iš eilės, turime tokią unikalią galimybę, kad galime bandyti, ieškoti savo personažo spalvų. Jei viename rate jauti, kad kažkas nepavyko, kitame tuoj pat gali tai ištaisyti.
Šiame name viskas padeda kurti personažą, atmosfera padeda, nes jautiesi taip, lyg čia gyventum, daiktai, durys, nereikia kažko papildomo. Tačiau man atrodo, kad ne tai yra svarbiausia. Ši pjesė – tai medžiaga, kurią galima pritaikyti bet kuriam laikui, čia yra tokios aiškios gyvenimiškos situacijos, aktualios bet kokiam laikmečiui, žmogiškasis faktorius, psichologiniai ryšiai įdomesni nei pati epocha.
Plačiau – LRT PLIUS laidoje „Teatras“:
