Kultūra

2020.02.18 19:27

Pavasarį tapytoja vadina savo religija ir pataria nesirinkti greitkelio

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.02.18 19:27

Kristinos Asinavičiūtės tapybos paroda Lietuvos gamtoje visą žiemą rezidavusį pavasarį paverčia dar tikroviškesniu. Jos paroda „Minties aveniu“ antradienį atidaryta „Pylimo galerijoje“.

Kristina Asinus trumpiniu prisistatančios autorės ekspozicijoje išvysime metų laikų kaitą: ir rudens spalvas, ir vasaros karštį, bet pagrindiniu veikėju tampa pavasaris. Pavasaris autorei yra ne tik metų laikas, bet ir tam tikra įsitikinimų visuma. Šis sezonas jai – tarsi pasaulėžiūros simbolis, išreiškiantis laisvės, vilties vertybes.

Jaunosios kartos menininkė pastebi, jog pastaraisiais metais jos kūryba išlaisvėjo tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. „Seniau leisdavau sau tik matyti tapyboje, dabar leidžiu sau ir jausti“, – tvirtina K. Asinavičiūtė. Tiesa, autorei visuomet svarbūs buvo ir išliko filosofinis kontekstas, reginių apmąstymas, interpretavimas.

Grafikės specialybę Vilniaus dailės akademijoje įgavusi kūrėja ir tapydama daug dėmesio skiria piešiniui. Tačiau jos kūryba tampa vis žaismingesnė – menininkė atsisako detalių, renkasi ryškesnes spalvas ir nesiekia stilistinio vientisumo. Anot tapytojos, ji pradėjo spalvai skirti didesnę reikšmę: „Anksčiau rinkdavausi pastelines spalvas, dabar spalva net pačią formą padiktuoja.“

Tiek dėl spalvingumo, tiek dėl tam tikro plokštumo menininkės kūryba primena knygų iliustracijas. Knygų menas – mėgstama autorės kūrybos kryptis. Savo baigiamajam darbui autorė sukūrė menininko knygą, vėliau sukūrė ir daugiau tokių darbų, dalyvauja knygų apipavidalinimo projektuose.

Spalvos ir formos prieštarauja viena kitai, skoningai kontrastuoja, lesiruotė kaitaliojasi su dažų sluoksniu. „Noriu taip paraginti mintį šokinėti. Nenuosekliomis formomis raginu leisti minčiai būti dinamiškai, neignoruoti ir pašalinių minčių. Bet, žinoma, kiekvienas žiūrovas gali rinktis savo kelią – tiesią autostradą arba Vilniaus senamiesčio gatveles.“

Autorė prilygina savo parodą dienoraščiui. Joje viskas yra atkeliavę iš autorės aplinkos: daug gamtos ir gyvūnų bei saulės. Parodoje – tai, kas ją supa ir kas jo svajonėse. Kaip taikliai pastebėjo menotyrininkė Aurelija Seilienė, menininkė paveikslais tarsi klaidžioja nuo to, kur yra fiziškai, į ten, kur nori būti, kur yra emociškai: „Keliaujama nuo realybės prie troškimų, nuo buities prie būties.“

Šioje parodoje nerasime žmogaus figūros, bet jo buvimas jaučiamas: „Anksčiau vaizdavau tiesiog žmogų, dabar tas žmogus yra daugiau vidinis aš.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt