„Kartais, kalbant apie gerą baleto šokėją, sakoma, kad jo šokyje nesijaučia prakaito kvapo. Jei taip būtų vertinama mano kūryba – priimčiau kaip komplimentą“, – kalbėjo Jurga Ivanauskaitė. J. Ivanauskaitė – maištinga siela, originali kūrėja, keliautoja ir stipri asmenybė. Ji buvo viena žymiausių rašytojų iš Lietuvos, taip pat buvusi dailininkė, prozininkė, eseistė ir poetė.
Ją pažįstame iš tokių romanų kaip „Mėnulio vaikai“, „Pakalnučių metai“, „Nežaiskite su mėnuliu“, „Sapnų nublokšti“.
J. Ivanauskaitė pabaigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje įgijo grafikės specialybę. Jau Akademijoje ji buvo maištinga siela: „Nemokėjau nupiešti nei Dovydo nosies, nei gipsinės ausies“, – sakė J. Ivanauskaitė, tačiau tai, kas reikalavo fantazijos, ji nutapydavo tiesiog tobulai.
1993 metais pasirodė jos romanas „Ragana ir lietus“, netikėtai tapęs skandalingiausiu jos kūriniu. Lietuvoje jis buvo uždraustas dėl neatitikimo tautos etninių normoms. Tačiau skaitytojų reakcija buvo kiek kitokia, slapta kūrinys buvo skaitomas. Vėliau romanas sulaukė tarptautinio pripažinimo, buvo išverstas į įvairias kalbas.
Neilgai trukus J. Ivanauskaitė išvyko į Tibetą, ten gilinosi į budizmą, ieškojo dvasinės ramybės. Šiuo periodu jos kūryba kardinaliai pasikeitė, knygų tematikoje dominuoja Indijos kultūra bei religija.
2005 m., jau sirgdama vėžiu, parašė romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, kuris pripažintas geriausia metų knyga, o autorei įteikta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija.
2007 metais J. Ivanauskaitė atgulė amžinojo poilsio. Tačiau pasaulis jos ir jos kūrybos neužmiršta iki šiol.
Kelios Jurgos Ivanauskaitės citatos:
„Kūryba, kaip ir meilė arba tikėjimas, man yra viena iš pačių intymiausių temų. Visos šios trys sritys neturi jokių apibrėžtų taisyklių, todėl ir kūryboje, ir meilėje, ir tikėjime žmogus visada lieka savotišku naujoku.“
„Dar vienas man svarbus dalykas yra laisvė, tiek išorinė – politinė ir socialinė, tiek vidinė – esanti individo sąmonėje ir širdyje. Vidinę laisvę suprantu dar ir kaip drąsą, pasiryžimą plėsti realybės suvokimo ribas, neapsiribojant vienu vieninteliu, ankštu ir tvankiu, kasdienės tikrovės lygmeniu.“
„Kartais, kalbant apie gerą baleto šokėją, sakoma, kad jo šokyje nesijaučia prakaito kvapo. Jei taip būtų vertinama mano kūryba – priimčiau kaip komplimentą.“
„Bet taip pat žinau, kad yra patirčių, kai bet kokios sąvokos tampa bejėgės, beprasmės, tuščios. Todėl sutinku su tais metafizikais ir astrofizikais, kurie tvirtina, kad ne viską galima aprašyti. Gal net apsidžiaugčiau, jei vieną gražią dieną staiga visai nutilčiau.“
Žiūrėkite laidų įrašus:
