Kultūra

2020.01.18 15:18

„Faximilinis dievas“: menininkai piktinosi vaizdų lavina ir treniravo žiūrovus nepaskęsti

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, „Kultūros barai“2020.01.18 15:18

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ veikė grupinė paroda „Faximilinis dievas“. Jos autoriai „skirtingais vizualiniais ir naratyviniais pjūviais tyrė, kokį poveikį daro dabarties vaizdų perteklius“.

Nenuostabu, kad ši paroda patraukė dėmesį – joje dalyvavo itin stipri kūrybinė kompanija: Kristina Ališauskaitė, Žygimantas Augustinas, Raminta Blaževičiūtė, Kazimieras Brazdžiūnas, Raimondas Gailiūnas, Kostas Gaitanži, Kęstutis Grigaliūnas, Gustas Jagminas, Aistė Kirvelytė, Andrius Kviliūnas, Eglė Norkutė, Vita Opolskytė, Evelina Paukštytė, Julija Pociūtė, Rūta Povilaitytė, Monika Radžiūnaitė, Rimas Sakalauskas, Dominykas Sidorovas, Laisvydė Šalčiūtė, Vytautas Tomaševičius, Kristijonas Žungaila. Visi autoriai įdomūs, žinomi, profesionalūs, intelektualūs ir kūrybiški.

Bet vis tiek išgirsdavau vieną kitą repliką, esą tema jau atsibodusi, viskas girdėta, matyta ir pan. Sutinku, kad „girdėta, matyta“, bet man dar neatsibodo. Vaizdų perteklius, „idealaus“ gyvenimo muliažai skaitmeninėse erdvėse – kone pagrindinė XXI amžiaus kultūros aktualija. Apie tai kalbėti verta, kad nepaskęstume netikrose realybėse, kad neprarastume sąlyčio su tikrove.

Ar menas gali ir turi keisti pasaulį?

Ši paroda, savaime suprantama, atsiduria kitų šią temą nagrinėjančių meno įvykių kontekste. Būtent dėl temos tapatumo „Faximilinį dievą“ knieti lyginti su Rygos tarptautine šiuolaikinio meno bienale „Riboca“ (2018). Meno įvykių kategorijos, žinoma, skirtingos, tačiau ši bienalė man tapo kalbėjimo apie šizoidinį buvimą dviejose realybėse etalonu. Bienalės kuratorė Katerina Gregos domėjosi, kaip dabarties pasaulyje jaučiasi visuomenė ir kiekvienas individas – kaip jie patiria, suvokia, prisijaukina realybę, kaip susitvarko su spartėjančiu gyvenimo tempu ir to pašėlusio greičio padariniais.

„Ribocos“ stiprybė – gili viso to padarinių analizė, akcentuojant egzistencinę patirtį. Buvo kalbama apie alternatyvas, ieškoma atsakymų, kas nutiko ir ką su tuo „nuotykiu“ daryti. Bienalės principinė nuostata, kad menas gali ir turi keisti pasaulį. „Faximilinis dievas“ nekelia sau tokių socialinių uždavinių ir netiesiogiai pabrėžia, kad anaiptol neprivalo to daryti. Labai ryški terapinė bienalės kryptis, kurią meno profesionalai dažnai laiko antraeile. Apskritai „Riboca“ rėmėsi daugiausia meniniais tyrimais, aprėpiančiais skirtingas meno ir mokslo disciplinas.

Kopija ir originalas

Bienalė pasirinktą problematiką apžvelgė iš paukščio skrydžio, o dauguma parodos „Faximilinis dievas“ autorių rinkosi asmeninę perspektyvą. Familiarios jų replikos buvo itin taiklios. Meninės kūrinių kokybės nekvestionuoju, tiesiog svarstau, ar koncepcija pakankamai įtaigi, ar „sulimpa“ su ekspozicija. Paradoksalu, bet savo destruktyvų poveikį geriausiai atskleidžia pačios naujosios medijos. Rygos bienalė tarp instaliacijų ir videokūrinių gausos pateikė vos kelis tapybos darbus, o vilniškėje parodoje tapyba dominuoja. Būdama atvaizdas kažko, kas egzistuoja tikrovėje arba mentalinėje plotmėje, ji iš tikrųjų gali kompetentingai kalbėti apie kopijos ir originalo santykį. Beje, adekvačiai suprasti parodą padeda anotacija – stiprus kontekstinis „Faximilinio dievo“ pamušalas. O ir darbai atrinkti neatsitiktiniai. Tikriausiai pernelyg įžūlu reikalauti, kad konceptualiosioms parodoms visi jų dalyviai sukurtų naujus kūrinius pagal pasiūlytą temą, vis dėlto tokios ekspozicijos būna įdomiausios.

Ši paroda atskleidžia, kaip skirtingai reaguojama į vaizdų atakas. Sintetinis Dominyko Sidorovo pavasaris primena tas „idealios“ gamtos nuotraukas, kokios pasipila socialiniuose tinkluose, vos pasikeitus metų laikui. Julija Pociūtė savo instaliacijoje gamtos vaizdus įstiklina, lyg žvelgtume į juos telefono ekrane. Kęstučio Grigaliūno „laikraštinė“ tapyba primena žiniasklaidos aktualijas apie naujausias sezonų madas. Konstantinas Gaitanži tarsi grįžta prie tradicinių – skulptūrinių – atvaizdų, šiuo atveju vaikštinėjama tarp kapinių paminklų per Vėlines.

Žygimantas Augustinas tiksliai perteikia šiuolaikinę fragmentuotą sąmonę ir virtualų pasaulį, kuriame dramatiški šalies istorijos puslapiai viename ekrane „sugyvena“ su apatinių drabužių reklama. Panašų efektą išgauna Eglė Norkutė, kurios paveiksle telpa Tvin Pykso užuolaidos, Courbet paveikslo replika, sovietmečio skulptūra „Vandens nešėja“ ir t. t. Rūta Povilaitytė reflektuoja jaunosios kartos kasdienybę, kurios nuolatinis fonas yra Netflix serialai. O Vitos Opolskytės laikrodis pagaliau sustabdo beprotišką skubėjimą pirmyn į nežinomybę. Medijos, pavertusios madą kultu, verčia be paliovos laužyti galvą, kaip apsirengti, kad atrodytum stilingai...

Be pompastikos

Vytautas Tomaševičius į sovietinius „miegamuosius“ kvartalus paleidžia būrį egzotinių gyvūnų, nepiktai pašiepdamas meksikietiškų serialų egzotika besimėgaujančius žiūrovus. Raimondas Gailiūnas tarsi įvaizdina, kokia arši komentatorių ir visokiausių „ekspertų“ leksika „plaukioja“ po interneto vandenyną. Kazimiero Brazdžiūno „emodžis“ užsimena apie komunikaciją, kuri vis labiau medijuojama, ko gero, ilgainiui apskritai pamiršime, ką reiškia gyvas akių kontaktas. Monikos Radžiūnaitės išgalvoti personažai aiškina mokslo tiesas – visai kaip interneto sukurti „genijai“, vadinamieji įvairaus plauko „influenceriai“... Laisvydės Šalčiūtės sonetas feminizuoja medijų sudaiktintą moters kūną. Evelinos Paukštytės „Pompastika“ apibendrina virtualaus gyvenimo tendencijas. O Andrius Kviliūnas savo videoinstaliacijoms suteikia psichodelinį atspalvį, tokį būdingą skaitmeninei erai.

Verta paminėti, kad kai kurie dalyviai (Vita Opolskytė, Kristijonas Žungaila, Kazimieras Brazdžiūnas) yra susiję su menininkų kuruojamomis, tarpusavyje bendradarbiaujančiomis platformomis „Kontr-argumentas“ ir „Maršrutizatoriai“. Atkreipiamas dėmesys būtent į tai, kad naujoji karta užaugo, atakuojama skaitmeninių vaizdų, projektų autoriai įvairiais būdais nagrinėja, kokiais „maršrutais“ tapybos turinys keliauja per medijų plotus. Šios platformos ir jų projektai, pelnytai sulaukiantys gero įvertinimo, – dar vienas argumentas, kad svarstymai apie tapybos likimą, apie skaitmeninių vaizdų antplūdį dar nėra atsibodusios ar atgyvenusios temos.

Lino Liandzbergio kartu su Vita Opolskyte kuruota paroda išties kokybiška įvairiais atžvilgiais – ekspozicija logiška ir skoninga, autoriai neabejotinai stiprūs, profesionalūs ir originalūs kūrėjai, o jų kūriniai neprasilenkia su „Faximilinio dievo“ koncepcija. Nors efektinga Rygos bienalė padarė stipresnį poveikį, vis dėlto vilniškė paroda, galiu drąsiai sakyti, buvo verta joje „prarasto laiko“. Kūrinių „nesuvartojau“ kaip socialinių tinklų turinio – užuot „praskrolinusi“ per sales, ne sykį sustojau, kad ilgėliau patyrinėčiau potėpius ar idėjas. O toks žiūrovų elgesys vaizdų pertekliaus laikais yra parodos sėkmės rodiklis.