Kultūra

2020.01.05 10:48

Modernizmo pranašas Herbačiauskas tikėjo magija, bendravo su dvasiomis, paskui įsibaiminęs kvietėsi draugus

Lietuviškojo modernizmo pranašas Juozapas Albinas Herbačiauskas buvo dviejų kalbų, dviejų kultūrų – Lietuvos ir Lenkijos – autorius, publicistas. Konservatyvių amžininkų vadintas dekadentu, o iš tiesų – laisvas menininkas, siekęs meną įtvirtinti kaip aukščiausią ir svarbiausią kultūros reiškinį. Griežti pasisakymai, polemika, liberalus požiūris į tradicines vertybes jam lėmė maištininko, legendinio triukšmadario vardą.

Literatūros pėdsekys. Juozapas Albinas Herbačiauskas – okultistas ir gyvenimo artistas: rašytojo kūryba – it testas gyvenantiems šiandien

„Juozapas Albinas buvo pagrindinis tarpukario Lietuvos antikomunistas. Niekas kitas neužėmė tokios ryškios, nuoseklios antikomunistinės pozicijos ir nedemaskavo to melo, teroro, kuris vyko Sovietų Rusijoje“, – sako režisierius Gytis Padegimas.

Anot jo, Lietuvos žvalgyba kovojo su komunistais, gaudė ir sodino į kalėjimus. Kita vertus, propaganda skelbė, kad didžiausias Lietuvos draugas yra Sovietų Sąjunga. Valstybė tolo nuo Europos, ir šią poziciją nuolat demaskavo ir su ja kovojo J. A. Herbačiauskas. Pasak režisieriaus, kūrėjas buvo labai neparankus tiek meno, tiek ir politiniam elitui. Nes jis, beje, gana aštriai kritikavo ir prezidentą Antaną Smetoną.

Lenkų „šnipas“

Nežinomas J. A. Herbačiauskas, paribio asmenybė, gyvenimo artistas, magas, lietuviškojo modernizmo pranašas – kokių tik epitetų nėra priskirta šiai taip mažai tyrinėtai asmenybei. Jo knygos lenkų kalba šiandien dūla Kauno universiteto bibliotekų saugyklose, kūryba domisi tik nedidelė saujelė literatūros mėgėjų ir vienas kitas literatūrologas.

„Statysite pjesę apie Herbačiauską? Kam? Jis gi buvo lenkų šnipas... Tačiau jis buvo šnipas ta gerąja prasme... Ir tai buvo pagrindinė jo geopolitinė įžvalga, labai svarbi. Faktiškai dabar pasirinkome tokią geopolitiką, kurią mums prieš šimtą metų siūlė Herbačiauskas“, – teigia spektaklio apie J. A. Herbačiauską „JAH“ režisierius.

Lenkų „šnipas“ 20 amžiaus pradžioje atsidūrė Krokuvoje, į kurią tada kultūrinių ryšių ir patirties ieškoti traukė Lietuvos meno ir mokslo elitas. Aršaus antikomunisto J. A. Herbačiausko pasaulėvaizdžio formavimuisi turėjo įtakos ne Rusijos komunistinėmis idėjomis persisėmęs socialistinis realizmas, bet Lenkijos karalių rezidencijų, Austrijos-Vengrijos imperijos liberaliausio miesto aplinka.

„Tik įsigilinęs pamačiau labai įvairialypę, labai kontroversišką asmenybę... Pirmiausia, jis nebuvo Rusijos imperijos pilietis. Prisiminkime, tuo metu reiškėsi secesija, Lenkijoje vyko Stanislawo Wyspianskio vadovaujamas judėjimas. Menas vadavosi iš realizmo ir būtent Herbačiauskas, sakyčiau, buvo vienas pirmųjų mūsų modernistų. Kai Jonas Biliūnas, Žemaitė ir daugelis rašė kritinio realizmo etiudus, jis Europos pavyzdžiu užsimojo kurti modernią literatūrą“, – dėsto G. Padegimas.

Lietuvių kalbos dėstytojos Krokuvoje Gretos Lemanaitės-Deprati manymu, J. A. Herbačiausko nuopelnai lietuvybės sklaidai – neišmatuojami. „Viskas, ką darė būdamas čia, Krokuvoje, buvo apie Lietuvą, skirta Lietuvai. Esu tyrinėjusi jo laiškus, jis nuolatos susirašinėjo su Jonu Basanavičiumi, broliais Vileišiais, kitais intelektualais Lietuvoje, prašydamas atsiųsti knygų, laikraščių. Skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją“, – pasakoja dėstytoja.

Kibo į Sruogą

Rašytojo Balio Sruogos kvietimu atvykęs į Lietuvą J. A. Herbačiauskas norėjo sukelti naują gūsį literatūros padangėje. Juozo Keliuočio redaguojamoje „Naujojoje Romuvoje“ rašė gilias įžvalgas apie meną, moderniuoju stiliumi dienos šviesą pasiekė ne viena jo esė, poetinė proza, beletrizuoti filosofiniai pamąstymai.

Sruogos pakviestas, su juo dramatiškai ir susirėmė „Naujosios Romuvos“ literatūrinėje dvikovoje. Netrukus maištininkas A. J. Herbačiauskas akademinės universiteto bendruomenės buvo eliminuotas ir atsidūrė to meto Kauno kultūrininkų paribyje.

„Jį daugelis specialiai erzino, provokavo, o jis pasiduodavo dėl savo temperamento, nesuvokimo, naivumo. Būdavo piktas, per aklą įsitikinimą kartais polemikoje atsiskleisdavo tam tikros fobijos“, – pasakoja G. Padegimas.

Vadintas dvasių ganytoju

Redaktorius J. Keliuotis stengėsi apginti leidinio autorių ir bičiulį J. A. Herbačiauską, kuriam stereotipiškai vis mėginta klijuoti dvasių ganytojo etiketę. Tačiau iš šias dienas pasiekusių liudijimų galima teigti, kad J. A. Herbačiauskas turėjo pranašo gebėjimų.

„Vienai porai dar 1930 metų pradžioje pasakė, kad jiedu gyvenimą baigs prie tolimų, aukštų kalnų. Tie juokėsi, stebėjosi – mes ne kokie alpinistai, niekur nežadame keliauti. Gyvenimą baigė Altajuje, tremtyje. Vienam žmogui pasakė, kad tam gresia vanduo. Tas labai juokėsi, bet gana greitai ėmė ir paskendo. Ir tokių liudijimų labai daug“, – teigia G. Padegimas.

Anot muziejininkės Reginos Mažukėlienės, J. A. Herbačiauskas burdavo studentėms iš delno. Ir Jonui Aisčiui yra būręs, kad to stichija yra ugnis ir vanduo, esą, nei kūrybai, nei praktiškam gyvenimui netinkąs.

„J. Aistis sakydavo, kad gal jis buvo ir teisus. Klausydavo jo. Vadino „nemūsišku“ žmogumi. Laiške Adalberto Staneikos prašo atsiųsti magijos knygą. Magija domėjosi. Rimšos prisiminimuose minima, kad su dvasiomis kalbėdavosi, paskui bijodavo miegoti, kviesdavo draugus“, – atskleidžia R. Mažukėlienė.

Damas privesdavo iki transo

Okultiniai, paslapties gaubiami, gebėjimai ir charizmatiškas būdas tiesiog pakerėdavo moteris, jos siekė J. A. Herbačiausko dėmesio. Ar juo jas apdalydavo – kitas klausimas.

„Tema – Herbačiauskas ir moterys – visiškai netyrinėta, nors apie jo įtaką moterims kalbėta daug. Esą chiromantija, būrimais iš rankos damas privesdavo iki transo ir isterijos.

Pats pasakojo legendą, kad kažkada Krokuvos studentų ratelyje buvo tokia Vanda. Paveikta santykio su juo, mergina paslaptingai nusižudė. Paskui jis, esą, kalbėjęs su jos siela, jautėsi kaltas.

Moterys, kurios prie jo prisilietė, patyrė labai keistų išgyvenimų. Jis turėjo kažkokį magnetizmą, kuris vyrus atstumdavo, gąsdindavo, o moteris traukdavo.

Man labai neaiškus jo žmonos vaidmuo. Rašoma, kad ji buvo pilka, bet dažniausiai buvo šalia jo. Kaip koks energijos donoras ar angelas sargas, mediumas“, – teigia G. Padegimas.

Eseistikoje – ir meno problemos, ir haliucinacijos

J. A. Herbačiauskas nuolat buvo pašiepiamas dėl savo okultinių pomėgių ir itin didelio domėjimosi magija. Neslėpė nei savo šio pomėgio, neieškojo žodžio kišenėje, atvirai kritikuodamas viską iš eilės – nuo valdžios iki literatūros elito.

J. A. Herbačiausko kūrybą tyrinėjusi literatūrologė Aistė Kučinskienė atkreipia dėmesį, kad eseistikos tekstų pasakotojas ne tik svarsto meno ir tautos problemas, bet išgyvena kraupių patirčių: satanistų apeigas, haliucinacijas, atgyjančius lavonus. Demoniškasis pradas, „genijus beprotis“ – tai J. A. Herbačiausko aukštinama, o ne smerkiama būklė ir tai aptinkama jo grožiniuose tekstuose.

„Atsiranda tokių asmenybių, per kurias pasireiškia giluminis pasaulio matymo kodas. Herbačiauskas buvo vienas tokių“, – įsitikinęs G. Padegimas.

Jei būtume paklausę Herbačiausko

Išguitas iš Lietuvos grįžo į Krokuvą. Šiame karalių mieste tęsė kultūrininko veiklą. Ryškus literatūros pėdsakas menamas iki šiol. Senajame Jano Michaliko „Žaliojo balionėlio“ kabarete galima pamatyti J. A. Herbačiauską vaizduojančią lėlę. Ji puikuojasi tarp kitų garsių to meto bohemiečių, menininkų lėlių.

Anot G. Lemanaitės, „Žaliajame balionėlyje“ rinkosi talentai, vyko aukšto lygio intelektualiniai susitikimai. Į kavinę buvo nepaprastai sunku patekti, reikėjo rekomendacijos.

Jei prieš šimtmetį būtume paklausę J. A. Herbačiausko, mūsų geopolitinė padėtis ir istorija, anot g. padegimo, būtų susiklosčiusi visai kitaip. „Tuos santykius su Lenkija, kuriuos turime dabar, ir kaip kartu su Lenkija turėtume eiti į Europą – jis siūlė prieš šimtą metų. Pasakė labai aiškiai ir trumpai – be laisvos Lietuvos, nebus laisvos Lenkijos ir priešingai. Jis siūlė abiem valstybėms gyventi atskirai, bet draugiškai... To nepadarėme“, – kalba režisierius.

Gyvenimo sąlygos neleido J. A. Herbačiauskui realizuotis kaip menininkui. Visą laiką gyveno skurdžiai. Krokuvos universitete buvo lietuvių kalbos lektorius, Lietuvos universitete skaitė nedidelius kursus ir turėjo kovoti dėl duonos kąsnio.

Po savęs J. A. Herbačiauskas paliko tik į lietuvių kalbą neišverstų lenkiškų kūrinių. Mirė Krokuvos slaugos ligoninėje. Nors apie asmeninį gyvenimą, santykius su moterimis žinios labai miglotos, tiksliai žinoma, kad vaikų neturėjo.

Nežinia, ar beprisimintume J. A. Herbačiauską, jei ne didelis jo gerbėjų ratas, tarp kurių ir Krokuvoje daugiau nei 30 metų gyvenanti lietuvių kalbos dėstytoja. Pirmaisiais laisvės metais ji atrado per socializmo epochą neprižiūrėtą šio oratoriaus, įžvalgaus prakalbininko, literato kapą. Čia visada dega žvakelės vienam pirmųjų literatūros modernizmą suvokusiam kosmopolitui, labai mylėjusiam Lietuvą.

Išsamiau – laidoje:

Literatūros pėdsekys. Juozapas Albinas Herbačiauskas – okultistas ir gyvenimo artistas: rašytojo kūryba – it testas gyvenantiems šiandien