Kultūra

2019.11.01 17:17

Amžinai žaliuojanti šalis – Dausos: Gintaro Beresnevičiaus mintys apie mirusiųjų kraštą ir sielos klajones

LRT.lt2019.11.01 17:17

Žmogaus siela, dvasia, jos kelionė – visada bylojo apie paslaptį ir traukė žmones. Gal dėl to pomirtinis gyvenimas, kelionė į jį užima ir labai svarbią vietą lietuvių mitologijoje. Apie tai knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ pasakoja religijotyrininkas, rašytojas, eseistas Gintaras Beresnevičius.

Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejama „dangaus viduriu“ ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.

Mirusiojo ar miegančiojo siela gali pasirodyti ir žvėrelio (pelytės) pavidalu, bet dažniausiai tai paukštelis ar bitelė. Atrodo, kad ir pati sielos samprata susiformuoja būtent šiuo laikotarpiu: tada, kai mirusieji, ištisas epochas tapatinti su žvėrimis ir vėliau – su paukščiais, galiausiai atskiriami nuo pastarųjų, – bet atskiriami būtent vartojant paukščių įvaizdį, kuris, anksčiau turėjęs tiesioginę ir pažodinę reikšmę (paukštis – protėvis), vėliau tampa veikiau simboliu ar metafora ir nurodo jau ne konkretų paukštį, į kurį persikūnija mirusysis, o to mirusiojo esmę ir savimonę išlaikančią vėlę, tiesa, pasirodančią paukštelio pavidalu. Šis pavidalas vėlesniais laikais galėjo kiek ir trukdyti, matyt, vyko kažkoks fizinis protėvio „nupaukštinimas“, pasibaigęs, suprantama, ne senajai religijai neprieinama nematerialios sielos – dvasios samprata, o „subtilesniu“ bitelės, plaštakės vaizdiniu.

Lietuvių liaudies mene randamas vadinamojo Pasaulio medžio vaizdinys: ant jo šakų vaizduojami sutūpę stilizuoti paukščiai gali būti gretinami su lietuvių pasakų rojuje ar jo prieigose augančiu medžiu ir ant jo paukštelių pavidalu čiulbančiais mirusiaisiais. Šitokį danguje esantį medį randame ir šamanistinėse kultūrose; ant jo šakų paukščių lizduose auga būsimųjų šamanų sielos, kurias vėliau paukštis nuneša į žemę. Ant tokio medžio šakų gali tupėti devyni paukščiai, pats jis siejamas su reinkarnacijos, atgimimo idėja. Šiuo aspektu įsidėmėtinas vyriausiojo lietuvių žynio Lizdeikos radimas erelio lizde, pakartojantis šamano gimimo motyvą.

Trumpai tariant, nemirtingosios lietuvių sielos įvaizdžio šaknys slypi protėvių – paukščių vaizdinyje; be to, nemirtingoji siela gretintina su kitų pasaulio tautų religijoms žinoma sapno siela: tai siela, galinti palikti miegantį žmogų ir drauge – ta pati, kuri atsiskiria nuo kūno mirties akimirką.

Nors kartais sakoma, kad siela galutinai atsiskiria nuo kūno 24 valandoms po mirties praėjus, vis dėlto dažniau tikima ją atsiskiriant išsyk (išsyk atsiskiria bent jau to konkretaus mirusiojo savimonę išlaikanti sielos dalis). Nevienodai tautosakoje suprantamas pats atsiskyrimo pobūdis – lengvai ar sunkiai siela nuo kūno atsiskiria ir kiek ilgai tai trunka. Jei žmogus numiršta ir vėl atgyja, ir vėl miršta, manoma, jog tai „dūšia“ kūnui dėkoja, kad gerai užsilaikė, kad jai sunku su kūnu atsimeilinti, nes abu gerai sutiko ir pan., ir atvirkščiai – rami mirtis reiškia, kad mirusysis aname gyvenime bus laimingas. Nebūtinai čia reikėtų įžiūrėti nevienodo archajiškumo tikėjimus: veikiausiai vienas ar kitas įmanomas aiškinimas būdavo pasirenkamas pagal aplinkybes.

Labai vertingos lietuvių sakmės, pasakojančios apie ką tik nuo kūno atsiskyrusios sielos potyrius. Siela, Dievo pasiųsta savo kūno pasižiūrėti ar tiesiog atsiskyrusi po ligos (numirusi), ar žmogui išgėrus vandens, arba „tarsi numirus“, pamato po savimi „tokį bjaurybę bedrybsantį“, t. y. savo kūną, tačiau jo neatpažįsta, arba, kitais atvejais, baisisi, tačiau iki paskutinės akimirkos negeba iš naujo susilieti su juo. Siela pastebi, kad ji gali kalbėti, vaikščioti, tačiau jos niekas negirdi ir nemato. Visos pastangos atkreipti į save aplinkinių dėmesį lieka bergždžios.

Atsiskyrusi nuo kūno, siela išlaiko to konkretaus žmogaus savimonę – jis suvokia save, mato savo artimuosius, juos girdi, bando atkreipti jų dėmesį ir sielvartauja, kai tai nepavyksta. Įdomus sielos požiūris į savo kūną – šis apibūdinamas kaip kažkas bjauraus, kaip stuobrys. Siela pastebi, kad ji nebenori nei valgyti, nei gerti, apskritai jos kontaktai su materialiu pasauliu nutrūkę. Šiokį tokį materialumą siela vis dėlto išlaiko – ji gali vaikščioti, kalbėti, tačiau toks materialumas negretintinas su žemiškuoju. Su gyvaisiais mirusiojo vėlė negali bendrauti, nors ji juos mato ir girdi, šie jos nepastebi.

Žmogui „nustipus, jo dvėselė, arba dūšia, einanti kur tenai į aukštybes laimingiau gyventi“, – teigia Simonas Daukantas. „Dūšia“ taikoma tiek mirusiojo vėlei nusakyti, tiek ir sapno sielai įvardyti, plg. žemaičio išsitarimą: „Kur sapnas, ten ir dūšia.“ Lietuviai apskritai tiki, kad tuomet, kai žmogus sapnuoja, jo siela išeina iš kūno ir klaidžioja po tas vietas, apie kurias sapnuoja. Toks sielos išėjimo iš kūno sapno metu motyvas būdingas ne tik izoliuotoms, bet ir Europos tautoms. Dar VIII a. Paulius Diakonas pasakoja apie karalių Guntramą Burgundietį, kuris sykį medžioklėje užmigo po medžiu. Jo palydovas pastebėjo, kad iš užmigusio karaliaus burnos išlindo maža gyvatėlė ir, pašmirinėjusi aplink, grįžo atgal.

Atsibudęs karalius palydovui papasakojo savo sapną, kurio įvykiai sutapo su gyvatėlės, išlindusios iš karaliaus burnos, patirtais nuotykiais. Tokių ir panašių sielos išėjimo iš kūno sapnuojant motyvų užrašyta įvairiais laikais. Tai, kad siela gali palikti kūną balandžio pavidalu, išlėkdama pro burną, ir vėl sugrįžti, buvo žinoma ir viduramžiais – taip pasakota apie vienuolius ir atsiskyrėlius. Jau kalbėjome apie lietuvių sakmes, mininčias iš miegančio žmogaus burnos išeinančią „dūšią“ (bitelės ar pelės pavidalu), ir pabudusio žmogaus pasakojimus apie savo sapno įvykius, kurie yra lygiai tokie patys kaip to gyvūnėlio, t. y. jo siela išgyveno.

Taip pat ir mirusio žmogaus vėlė gali pasirodyti bitelės pavidalu. Tarkime, mirusios motinos vėlė, pasivertusi bitele, atvyksta pas savo sūnų šiam miegant, pro nosies skylutę įlenda vidun ir sapne praneša jam apie savo mirtį. Mirusio žmogaus vėlė gali pasirodyti balta peteliške ar tiesiog peteliške, plaštake. Plaštake mirusiojo sielą kartais vaizduojasi ir latviai, kurie kaip ir lietuviai tiki, kad sapnuojant išlėkusi siela gali atrodyti ir kaip pelė, gyvatėlė. K. Straubergs manymu, sielos prisiimti plaštakės, paukštelio vaizdiniai sietini su gan vėlyvu dangaus kaip pomirtinio gyvenimo vietos įvaizdžiu (arba su sielos kelione į kažkur toli esančią mirusiųjų karalystę). O savo ruožtu sielos pasirodymas gyvatėle ar pelyte veikiausiai reiškia šios versijos artumą archajinei chtoniškosios pasaulėžiūros sistemai.

Nuo kūno atsiskyrusi siela su peteliške, gyvate, bet dažniausiai paukščiu tapatinta dar senovės Egipte; galbūt dėl tokio vaizdinio įtakos atsirado ir įasmenintos vėlės – sparnuotosios erinijos, harpijos, valkirijos.

Tai, kad žmogaus siela sapnuojant palieka kūną, matyt, įgalina jos bendravimą su mirusiaisiais sapno metu. Vėlės dažniausiai ir reiškiasi per sapnus. Mirusiųjų vėlės pasirodo sapne ko nors prašydamos: duoti elgetoms, užpirkti mišias, pastatyti kryžių, pernešti ugniavietę – didžiausia nuodėmė tai atsakyti. Mirusieji sapnuose dažniausiai rodosi savo artimiesiems kuo nors skųsdamiesi. Jų prašymus išpildžius, daugiau nebesisapnuoja.

Mirusiųjų net prašoma apsireikšti sapne, pvz., mirusios motinėlės vaikai maldauja: „Kad ji įsisapnuotų / Nor per ramų miegelį / Ir per dimną sapnelį. / Kad ji paaiškintų, / Mūsų motinėlė, / Ko nuog mūs / Jaunų reikalauja, / Tai mes pasirūpintum / Dėl savo motinėlės...“ Kartais sakoma, jog „dūšios“ po mirties tol vaidenasi per sapną, kol jos tebėra skaistykloje, kai iš skaistyklos išeina – nebesirodo. Šioje sakmėje ryški krikščionybės įtaka, tačiau galimas dalykas, kad ir senojoje lietuvių religijoje mirusieji, galutinai įsikūrę pomirtiniame pasaulyje, nebesugrįždavo. Taip pat krikščionybės įtaka žymi ir sakmėje, teigiančioje, jog kai „vaidinas per sapnus, vis tai aniuolai prie gyvųjų ateidami vaidinas per sap-
nus: pasirodo, į tą dūšią pasiversdami, tai šio, tai to prašinėja“.

Per sapnus mirusieji perduoda ir tam tikrą informaciją. Skenduolis visuomet kaimynams prisisapnuoja, kaip ir kodėl jis nusiskandino. Tie, kuriems dažnai sapne pasirodo mirę tėvai, giminaičiai, duodantys tarnybą ar šaukiantys pas save, žino, kad turės greitai mirti. Tačiau dvasioms uždrausta žmonėms sakyti apie pomirtinį gyvenimą (per sapnus), jos žmonėms pareiškia tik tiek, kiek joms yra leista.

Kiek galima spręsti, miegančio žmogaus sielai iš dalies atitrūkus nuo kūno, ji pakankamai dematerializuojasi, kad galėtų kalbėti su mirusiųjų vėlėmis. Dažniausiai toks bendravimas galimas su mirusiaisiais, esančiais skaistykloje, o su mirusiaisiais, esančiais danguje, bendraujama kur kas rečiau. Pikti, blogi mirusieji, pasilikę žemėje ar patekę pragaran, – pernelyg materialūs ir sugrubę, kad galėtų „įeiti“ į sapnus ir bendrauti su gyvaisiais. Tad žemės pasaulyje vienokio ar kitokio kontakto ieškantys mirusieji (ypač kūniškais pavidalais), matyt, suprastini kaip ganėtinai neigiami personažai, susiję su piktosiomis jėgomis.

Be to, miegančiųjų ir mirusiųjų bendravimą įgalina ir tai, kad miegančio žmogaus siela ir mirusiojo vėlė – tas pats fenomenas, ta pati „dūšia“. Lietuvių mitologiniuose vaizdiniuose miego ir mirties sąvokos labai artimos, pirmasis mirusysis Sovijus „pomirtinius“ potyrius išgyvena būtent miego metu, t. y. savąja sapno siela, kuri kartu yra ir nemirtingoji siela. Europinėje tradicijoje „sapnas“ ar „miegas“ ir mirtis – nuo seno labai artimi vaizdiniai, pakanka prisiminti vien jau nuo vėlyvojo paleolito randamus palaidotus mirusiuosius „miego“ ar „embriono“ pozomis, o dar Homeras, kalbėdamas apie mirusiųjų vėles Hade, negalėjo rasti geresnės metaforos: „atsiskyrus vėlė kaip sapnas kokis plazdena“.

Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Piešinių ir ofortų autorius Šarūnas Leonavičius. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. Vilnius: Tyto alba, 2019.