Kultūra

2019.11.09 19:03

Vytautas Mačernis: vis kažko susikrimtęs vaikas, dramatiško likimo šeima ir staigi mirtis

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2019.11.09 19:03

Jauniausias mūsų literatūros klasikas Vytautas Mačernis – tragiško likimo kūrėjas, Jo gyvenimas truko vos 24 metus. Žemaičių Kalvarijoje, Šarnelės kaimo laukų išliūliuotas, pilnas svajonių, kūrybos polėkio, troškimų užvaldytas, V. Mačernis augo dramatiška lemtimi paženklintoje šeimoje.

Iš trylikos Mačernių šeimos vaikų išgyveno tik septyni. Dar būdamas paaugliu, V. Mačernis neteko tėvo – bajorą Vladislovą Mačernį mirtinai subadė jautis. Vėliau, kai karo skeveldra pasiglemš ir patį Vytautą Mačernį, jo vienas brolis pasitrauks į mišką pas partizanus. Sovietinis režimas poeto motiną Elžbietą Mačernienę ištrems į Sibirą, netrukus vienas po kito mirs du broliai.

V. Mačernio muziejaus gidas Bronius Kleinauskas teigia, kad visi Mačernių šeimos nariai iš gyvenimo išėjo tragiškai.

Pirmoji meilė ir noras tapti vienuoliu

V. Mačernis savo šeimoje dažnai likdavo nesuprastas, mat buvo kitoks. Jis gyveno knygų pasaulyje, buvo pakerėtas žodžio ir minties galios. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Su broliais, o ypač su vienu, nesutardavo. Visą laiką manė, kad mama labiau kitus myli ir labiau jiems pataikauja.

1970 metais išeina knyga – Žmogaus apnuoginta širdis...

Sovietiniai cenzoriai akylai narstė V. Mačernio kūrybą. Eilėraštis skirtas Rainių tragedijai, o kur dar bandymas trauktis į Vakarus. Net nėra abejonių, kad šie jo kūrybos ir gyvenimo biografijos faktai kliuvo okupacinei valdžiai. Valdžiai, kuri be abejo žinojo, kokių pažiūrų buvo V. Mačernis ir kaip jis skaudžiai išgyveno dėl brutaliai nužudytų Rainių kankinių, kaip baisėjosi tų nekaltų vyrų žudikais.

Sodai, miškai, pelkynai, kalvos – tai suteikdavo Vytautui ramybę. Jis galėdavo valandų valandas stebėti vakaro dangų ir svajoti apie savo ateitį. Bet namuose ramybės neturėjo. Nuolatiniai kivirčai su broliu Vladu išmušdavo jį iš vėžių.

Perėmęs šeimos ūkį į savo rankas, vyresnėlis nieko nedirbo, o tik uliodavo su moterimis, namo dažnai grįždavo girtas ir piktas. Motina, matydama tokį vyriausiojo sūnaus elgesį, tylėjo. Daug vėliau, jau karui prasidėjus, slapstydamasis nuo vokiečių kariuomenės, kuri tuo metu jaunus vyrus be teisės pasipriešinti veždavo darbams į Vokietiją, parbėgęs į gimtuosius namus Šarnelėje, Vytautas ne kartą laiškuose mylimajai Bronei Vildžiūnaitei guosis, kad šeima jo nemyli.

Pasak B. Kleinausko, motina visus vaikus mylėjo vienodai, bet negalėjo visų vienodai iščiūčiuoti: „Ji buvo ūkininkė, valdė ūkį ir turėjo viskuo rūpintis. O vaikais jau rūpinosi jos pačios mama, atvykusi į tuos namus gyventi.“

V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas.

Tačiau senolė prarandama, o tuštuma dar ne kartą versis jauno poeto širdyje. Senolės išėjimas Amžinybėn tik kūrė jo vaizduotėje, jo esatyje, jo jaunatviškame pasaulyje Mirties pavidalą. Ir tame pavidale telpa ir pirmosios meilės liūdesys, kai anapilin iškeliaus visiškai jaunutė jo širdį pakerėjusi bendramokslė iš Telšių gimnazijos.

B. Kleinauskas sako, kad pirmoji V. Mačernio meilė buvo Danguolė iš Telšių gimnazijos. Gal po to, kai mergina netikėtai mirė, V. Mačerniui kilo noras tapti vienuoliu.

Neįvykusios vestuvės ir nepaprasta erudicija

Poetė Aldona Ruseckaitė teigia, kad V. Mačernis viską projektavo į Lietuvos ateitį: „Ir matė Lietuvos ateitį, kai jauni žmonės, poetai, filosofai valdys Lietuvą. Jie bus vedliai, jie bus švarūs morališkai, jie bus labai išsilavinę. Netgi teigė, kad kažkada bus bendra Europos taryba, ir jis norėtų į tą tarybą įeiti ir joje darbuotis.“

Mokydamasis Telšių gimnazijoje, V. Mačernis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius.

Būtent čia prasidėjo būsimo intelektualo augimas. Mačernis kalbėjo aštuoniomis kalbomis, užsienio literatūrą skaitė originalo kalba. Buvo įnikęs į Nyčę, Platoną, Ulisą, Dostojevskį. Pradėjęs Vytauto Didžiojo universitete studijuoti anglų kalbą, vėliau persikėlė į Vilniaus universitetą ir ėmėsi filosofijos studijų.

V. Mačernis suprato, kad kalbų žinojimas mažos šalies piliečiui atveria didesnes galimybes pasaulyje, o universalios žinios ir humanitariniai pasiekimai kloja tvarios valstybės pamatus. Gal todėl neišskyrė Tikėjimo ir Dievo. Per giliamines diskusijose su kunigais siekė perprasti visas Švento Rašto filosofines tiesas. Gal todėl vėliau, kai po lenkų okupacijos duris atvėrė Vilniaus universitetas, pasirinko studijuoti filosofiją.Kadaise norėjęs pašvęsti gyvenimą Kartūzų vienuolijos sielovadai, šį sprendimą V. Mačernis pakeitė. Matyt suprato, kad pasauliečio gyvenimas leis nuveikti daugiau kūryboje ir intelektualiame gyvenime. Nors Kristus liks jo darbuose. Universiteto kursinį darbą taip ir pavadina – „Kristus ir Nyčė“.

Anot A. Ruseckaitės, darbas „Kristus ir Nyčė“ turėjo būti pasiutiškai įdomus. „V. Mačernis jau buvo labai daug parašęs, tikriausiai buvo labai daug sąsiuvinių ir rankraščių, kuriuos sesuo Valerija jam žuvus sudėjo į dėžę ir, jo prašymu, užkasė namuose jaujoj. Ten rusai pasidarė virtuvę, atėjęs frontas toje vietoje suliejo tą dėžę ir kai Bronė pirmą kartą, 1945 m. birželio mėnesį atvažiavo pas Mačernius, Mačernienė jau buvo išvežta į Sibirą. Kai jie atkasė tą dėžę, buvo tik popierių šlapias gumulas“, – pasakoja A. Ruseckaitė.

Tąsyk pavyko išgelbėti menką dalį V. Mačernio rašytinių darbų. Tačiau daugiau nei po pusės amžiaus nuo jo mirties, poeto laiškai mylimajai Bronei Vildžiūnaitei tapę neįkainojama muziejine vertybe, pagaliau pasiekė jo kūrybos tyrinėtojus.

Galime kaltinti B. Vildžiūnaitę, kad ši savinasi svarbiausius poeto gyvenimo faktus, savinasi tas nutylėtas biografijos detales, kurios galbūt šiandien mums ryškesniais potėpiais pieštų lietuvių literatūros jauniausio klasiko portretą. Bet juk prisiminimai priklauso žmogui ir tik jo valia iki gyvenimo pabaigos jie lieka ta dalimi, kurių niekaip neatimsi, daiktiškai nepadauginsi ir net pabandęs pabūti kito vietoje, niekaip neišjausi.

Kaip sako A. Ruseckaitė – nepanešiojęs svetimų batų, nesuprasi gyvenimo: „Graži buvo moteris. Ir neištekėjo, visą gyvenimą ant jos stalo stovėjo V. Mačernio nuotrauka. Ji buvo kitokia, žemiška moteris, be didelių sentimentų ir aikčiojimų.“Sunkiai tuo laiku išrūpintame leidime tuoktis buvo numatyta judviejų vestuvių data ir laikas. Tereikėjo tik žengti santuokos sakramento įteisinimo link. Tačiau likimas rašė savąjį nuosprendį. Nenugalimos jėgos veikė ne mylimųjų naudai.

A. Ruseckaitė pasakoja, kad 1943 metų rugpjūčio 12 d., 10 valanda ryto V. Mačerniui ir B. Vildžiūnaitei buvo paskirta santuokai: „Vytautas nuvažiavo anksčiau, su nauju kostiumu, pasipuošęs, buvo didis estetas ir nuvažiavo, žinoma, laimingas. O tuo metu pas Bronę viešėjo iš Kauno atvažiavusi mama. Ir mama visiškai nenorėjo, kad Bronė tekėtų už Vytauto, studento, poeto, nepraktiško, galop karas, galop gali dar visaip įvykti.“

Anot A. Ruseckaitės, Bronės mama ar iš tikrųjų, ar apsimesdama, susirgo, sukėlė isteriją, jai reikėjo gydytojo. „Bronė, atsižvelgdama į savo mamą, kaip mylinti dukra, pasakė – „Vytautai, mes spėsime susituokti ir dabar atidedame.“ Ir taip 1943 m. rugpjūčio 13 d. Bronė su mama susiruošė išvažiuoti pas gimines į Anykščius, kad ten praleistų karą. Ten buvo jos tėviškė, o Vytautas, išleisdamas jas į Anykščius, Vilniaus geležinkelio stotyje pasakė „Mes niekuomet nesusituoksime.“

Žuvo besibaigiant karui...

Vytautas dar labiau panyra į egzistencializmo, gyvenimo prasmės paieškas. Kai karo dėl karo suirutės uždaroma Vilniaus universitetas, jam tenka grįžti į Šarnelę. Tai – sunkiausias laikas V. Mačerniui. Neįvykusi santuoka su Brone taip pat verčia ieškoti sprendimų.

Tolesnį Bronės ir Vytauto bendravimą keičia laiškai:

„Broniuk, nenutolk nuo manęs! Jeigu aš rudenį atvažiavęs pajusiu, jog Tu tolsti nuo manęs, man bus be galo sunku. Nežinau, ar aš galiu to iš Tavęs reikalauti, bet norėčiau, kad Tu būtum visada ir visa mano.“

A. Ruseckaitės teigimu, V. Mačernis rašė labai daug laiškų, norėjo, kad Bronė leistų jam atvažiuoti į svečius. O mergina nesutiko – tai prastas kambarys, tai prastai gyvena, tai vėl kokios nors priežastys.

Jeigu tik Bronė būtų liepusi atvažiuoti, Vytautas būtų nieko nepaisęs per karo niokojamą šalį iš Žemaitijos gal ir pėsčias būtų atėjęs iki Anykščių. Gal ir tas pasitraukimas iš Lietuvos, karui alsuojant į nugarą, būtų buvęs kitoks...

Pasak A. Ruseckaitės, istorinis fonas tuo metu buvo labai niūrus: „ Prie Sedos rinkosi Lietuvos apsaugos rinktinė. Ir jie, įsivaizduokite, naiviai galvojo, kad susirinks ir galbūt sustabdys rusų frontą. Tai buvo taip naivu, bet jie norėjo tai daryti. Tai labai patriotiška...“

Kaip pasakoja A. Ruseckaitė, visus susirinkusiuosius, tarsi smilgas, išžudė. „Jie sukrito į Varduvos upę, kuria tekėjo jau ne vanduo, o kraujas. Rusų frontas ėjo ir nuėjo, vokiečiai pasitraukė, Paulius Jurkus pats prie paskutinio tanko pasitraukė. V. Mačernis tą dieną buvo atėjęs į Žemaičių Kalvariją pas Jurkų, kurio žmona sako: Vytautai, mes jau turime dabar trauktis, jau nebėra kada eit namo. O Vyrautas jai atsakęs: ne, aš pareisiu namo, atsisveikinsiu dar su mama, pakinkysiu brikelę, mes važiuosime“, – pasakoja A. Ruseckaitė.

Anot jos, taip V. Mačernis ir padarė: „ Jie nuėjo namo, pasikinkė arklį, dar kartą pasakė Valytei: tu viską suslėpk, jei aš kartais ilgai negrįžčiau, bet aš, žinok grįšiu. Ir atvažiavo jis į Žemaičių Kalvariją, Banionį paliko kažkur griovy, kad jam greičiau būtų, o tuo tarpu vyrai, lietuviai, persirengę tomis uniformomis, likę dar gyvi keli traukėsi ir sakė jam: nevažiuok, ten pragaras yra, ką tu dar nori rasti?“

V. Mačernis, nepaisydamas grėsmės gyvybei, nuvažiuoja iki Žemaičių Kalvarijos. Dėl didelio sąžiningumo draugui P. Jurkui pranešti, kad jis nesitraukia į Vakarus, kad lieka Lietuvoje.

Anot A. Ruseckaitės, V. Mačerniui atlėkus, miestelis buvo tuščias, visi pasitraukę: „Vytautas, vienur ir kitur pasižiūrėjęs, apsuka arklį ir važiuoja. Tuo metu rusai meta sviedinį, kuris atskrenda prie Žemaičių Kalvarijos, viename darže sprogsta, o viena skeveldra pataiko V. Mačerniui tiesai į smilkinį. Jis žūsta iš karto, o arklys nueina pas Jurkus ir sustoja, kaip pratęs. Jurkuvienė išlipa, pamato, kad Vytautas nebegyvas, ateina kaimynai. Visą naktį V. Mačernio niekas neliečia, frontas eina kaip pasiutęs...“

Prasidėjo vėluojantys mokslo metai. Lietuvoje likę studentai grįžo tęsti studijų į Vilniaus universitetą. B. Vildžiūnaitė taip pat grįžo ir vylėsi pagaliau po pusantrų metų nesimatymo susitikti su V. Mačerniu.

Pasak A. Ruseckaitės, B. Vildžiūnaitė laukė pasimatymo su V. Mačerniu. Tačiau, gana greitai, į auditoriją įžengęs Vincas Mykolaitis-Putinas pakviečia literatus ir jo pirmasis sakinys yra apie tai, kad poetas V. Mačernis žuvo besibaigiant karui. Tik tada apie tai sužino ir B. Vildžiūnaitė.

Kojas vilkdamas drėgna žeme,
Prieinu lapuočių mišką
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyškę
Supas lapai – negyvi drugiai –

Ir pusiau nusilapoję
Medžiai stūkso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,

Šalty kūnais, virpančiais gailiai,
Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.

Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.

Plačiau – laidos įraše.

Literatūros pėdsekys. Jauniausias klasikas Vytautas Mačernis – tragiško likimo kūrėjas, kurio gyvenimas truko vos 23 metus
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.