Panevėžietė Jurga Žilytė – žmogus orkestras, vulkanas, vandenynas. Komunikacijos specialistė groja, dainuoja, šoka, sportuoja, keliauja, kuria išskirtinius desertus. Jurga įsitikinusi: laimė yra veiksmažodis. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ ji sako, kad save per veiksmą įgalinti išmoko norėdama nenustoti ieškoti gyvenimo laimės ir saviraiškos.
Viso pokalbio klausykite čia:
J. Žilytė prisipažįsta neretai pagalvojanti, kaip trumpai prisistatyti. Sako, ją galima pavadinti tiesiog laisva asmenybe. Pajutusi, kad išsisėmė, ji drąsiai keičia veiklas, jei reikia – ir darbovietes, dėl to neseniai iš Panevėžio persikraustė į Vilnių.
„Kiekviena vieta, kuri ateina į mano gyvenimą, yra nauja mokykla. Jei pakeisiu dar kelias vietas, tai parašysiu knygą, kaip reikia mokytis. Neleidžiu sau senti, nuliūsti, pasiduoti – nuolat kažko ieškau“, – teigia komunikacijos specialistė.
Vaikystėje J. Žilytė dienas leido ne mieste, o kaime pas senelius. Tik vėliau ji teigia sužinojusi, kad jos šeima slepia ne vieną paslaptį. Jurgos tėvas – pokario partizanų vaikas, paliktas auginti svetimiems, kol tėvai slapstėsi ir kovojo už gyvybę.
„Savo šeimos istorijos mes nežinojome, bet ją jautėme. Kaime pagrindinis mūsų žaidimas buvo karas. Dabar užduodu sau klausimą – kodėl. Iš kur mes žinojome, kaip žaisti karą, kaip kasti bunkerį, juk niekas nesakė ir nemokė. Tai tarsi buvo mums įprasta, atėję per nepasakytas istorijas, paslaptis.
Tikrosios istorijos mus pasiekė paauglystėje, lengva nebuvo. Augome tarybiniu laikotarpiu, tada buvo pasakojami visai kiti naratyvai, mano šeimos nariai buvo priešų naratyvo dalyviai“, – pasakoja J. Žilytė.
J. Žilytės šeimos istorija sunki. Jurgos močiutė ir senelis partizanaudami susilaukė dar dviejų atžalų. Jų, kaip ir Jurgos tėvo, auginti taip pat negalėjo. Galiausiai Jurgos senelis žuvo, o močiutė buvo ištremta į Sibirą.
„Tos istorijos yra pagrindinis mano pačios stiprybės šaltinis, nes kai man trykšta ašaros, kai noriu verkti, visada pagalvoju: o ko man trūksta, ko aš negaliu. Kai atsigręžiu į šeimos praeitį, aš suprantu, kad gyvenu labai gerai“, – sako ji.
J. Žilytė ne vienus metus praleido muzikos pasaulyje, bet šiuo metu labiausiai save įprasmina gidės veikla – vesdama ekskursijas Trakų Vokės dvare.
Augome tarybiniu laikotarpiu, tada buvo pasakojami visai kiti naratyvai, mano šeimos nariai buvo priešų naratyvo dalyviai.
„Kai padėjau instrumentą, supratau, kad save galiu dar geriau išreikšti per žodį, ne per muziką. Nors muziką be galo mylėjau, muzika buvo didelis mano tikslas, supratau, kad negaliu tiek daug per ją papasakoti“, – priduria ji.
Sostinėje J. Žilytė šiandien džiaugiasi ir visų trijų sūnų draugija. Visi jie – veiklūs muzikantai, labiausiai mėgstantys ne Jurgos istorijas, o jos gaminamus desertus.
„Virtuvę pamilau iš tingėjimo kaime kasti bulves (...). Maistas, kaip ir pasakojimas, yra stebuklas, nes niekuomet nevalgai vienas ir tas džiaugsmas sugrįžta.
Jei vakare grįžtu pavargusi, aš ilsiuosi būtent virtuvėje. O desertai atsirado per karantiną, tikriausiai tada daugelis mūsų savyje atrado naujų galių“, – teigia J. Žilytė.
Parengė Emilija Balcerytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
