Po to, kai Fabijoniškėse filmuotas HBO serialas „Černobylis“ apdovanojimuose „Emmy“ sukėlė tikrą sėkmės audrą, o iš garbingos scenos net keletą kartų nuskambėjo Lietuvos vardas, Stellaną Skarsgardą prisiminė ir tie vilniečiai, kurie pamatė jį ekrane kaip TSKP boso Boriso Ščerbinos vaidmens atlikėją, ir tie, kurie buvo jį sutikę Vilniaus senamiestyje, bet galbūt neatpažino.
Malonus, visada gerai nusiteikęs, draugiškas, neturintis žvaigždiškos puikybės švedų aktorius tapo mūsų miesto numylėtiniu. Jis irgi negaili gerų žodžių, kalbėdamas apie mūsų kraštą, lietuvių kino profesionalus, su kuriais jam teko dirbti, o kaip solidus gurmanas neužmiršta pagirti gerų Vilniaus restoranų. Norisi tikėti, kad jo elegantiškas paprastumas daugelį paskatins permąstyti primityvią ir, deja, mūsuose labai populiarią žvaigždės sampratą.
S. Skarsgardą į plačiuosius pasaulio kino vandenis išplukdė švedų klasikas Bo Widerbergas ir danų kontrovertas Larsas von Trieras. Aktoriaus tarptautinės sėkmės istorija nuostabi. Jį filmavo Istvanas Szabo ir Miloszas Formanas, Volkeris Schloendorffas ir Gusas van Santas, Stevenas Spielbergas ir Alejandro Gonzalezas Inarritu bei daugelis kitų gerbtinų pasaulio režisierių.
Čia minėtina ir dar viena iškili pavardė. Tai norvegų režisierius Hansas Petteris Molandas („Savaip sąžiningas žmogus“, „Metų pilietis“, „Vogti arklius“), kurio pastarojo meto filmuose S. Skarsgardas yra neišvengiamai reikalingas. Talentingų kūrėjų ir mielų bičiulių duetas nesiliauja stebinęs sėkmingu pastovumu.
Režisierius H. P. Molandas puikiai naudojasi bene svarbiausia S. Skarsgardo aktorystės kokybe – gebėjimu persikūnyti į žmogiškuoju požiūriu visiškai svetimus personažus ir kartu likti atpažįstamu nuo pirmųjų kadrų, neprarasti savojo asmenybės ženklo, išskiriančio jį iš daugelio kitų.
„Scanorama“, rodžiusi visus H. P. Molando filmus, laukė atvykstant šio garsaus dueto. Tačiau intensyvus aktoriaus lapkričio filmavimų grafikas neleido jam atkeliauti. Teliko viena išeitis – nuotolinis pokalbis telefonu.
Sutartą dieną ir valandą „Scanoramos“ biure pasigirdo iš ekrano gerai pažįstamas balsas. Pokalbis telefonu negali prilygti gyvam pašnekesiui su įdomiu žmogumi. Tu jį įrašai, verti, pamatai, kas nutrupėjo verčiant, ko nepavyko išvystyti kalbant.
Tačiau manau, kad lakoniški, bet turiningi atsakymai padės mūsų žiūrovams ir skaitytojams sužinoti daugiau, koks gi žmogus yra tas garsus aktorius, švedas, pasaulio pilietis STELLANAS SKARSGARDAS.
– Esate pasaulyje pripažintas aktorius, dėl profesinio užimtumo dažnai gyvenantis lėktuve. Ką Jums reiškia namai? Ir kur Stellanas Skarsgardas jaučiasi namie?
– Tiesą sakant, keliauju tris keturis mėnesius per metus. Likusį laiką leidžiu namuose su šeima Švedijoje, todėl namų sąvoka man yra gana aiški.
– Ar jaučiatės švedas, ar laikote save pasaulio piliečiu globalioje erdvėje? Ar Jums svarbi Tėvynės kaip savo krašto sąvoka?
– Jaučiuosi ir pasaulio piliečiu, ir švedu. Šios dvi tapatybės sugyvena manyje, nepatirdamos didesnio konflikto. Užaugau Švedijoje, čia gyvena mano šeima, švedų kultūra įaugusi man į kraują. Kinas man atveria pasaulį ir platesnį horizontą. Dirbu su skirtingų tautybių žmonėmis, keliauju po svečias šalis. Šios patirtys papildo viena kitą ir suteikia gylio.
– Ar aktorystė ir nuolatinės kelionės leidžia išlikti geru tėvu net septyniems augantiems vaikams?
– Tiesą sakant, jų yra aštuoni. Kaip jau minėjau, kelionėse praleidžiu tik dalį laiko. Likusią dalį skiriu šeimai. Jeigu tenka iškeliauti ilgesniam laikui, mane lydi žmona ir vaikai. Taigi, kartais jie mokosi per atstumą, bet pamato pasaulio. Manau, kad tai nėra pati blogiausia patirtis. Ar esu geras tėvas? Nežinau. Vaikams suteikiu tai, ką suteikiu.
– Kokią įtaką jų pasaulėvokai daro Jūsų profesija? Ar ji formuoja jų ateities planus?
– Keturi mano vaikai jau tapo aktoriais ir yra patenkinti šiuo pasirinkimu. Jie neturi romantinių iliuzijų. Nemanau, kad galėjo tokių turėti, stebėdami mano gyvenimą. Aktoriaus darbas – toks pats, kaip kiti darbai. Jis sudėtingas, bet labai įdomus. Stengiuosi kaip galėdamas palaikyti savo vaikus, pasidalinti profesine patirtimi. Tai geriausia, ką turiu. Nežinau, kuo nuspręs tapti mano jaunesni vaikai. Žmogus turi pats pasirinkti savo kelią.
– Nuolat filmuojatės H. P. Molando filmuose. Savaip sąžiningas žmogus Ulrikas „Savaip sąžiningame žmoguje“ (2010) ir pavyzdingas sniego valytojas Nilsas „Metų pilietyje“ (2014) – nestandartiniai, bet labai ryškūs Jūsų sukurti personažai. Ar būtų teisinga suvokti juos kaip skirtingas vyro, kuriam nepavyko tapti laimingu, variacijas?
– Nemanau, kad viskas yra taip vienareikšmiška. Ulrikas praleido aštuonerius metus kalėjime, bet norėjo jame likti. Galiausiai sutiko moterį, kuri sugebėjo išjudinti jo nusistovėjusią kasdienybę. Jį pakeitė meilė. Nilsas yra visiškai patenkintas savo gyvenimu, tačiau viskas pasikeičia praradus vienintelį sūnų. Laimė? Manau, kad šių veikėjų istorijos atskleidžia gyvenimo trapumą ir nepastovumą. Tikriausiai laimė slypi gebėjime įsisąmoninti šią tiesą ir priimti gyvenimo netobulumą.
– Naujausiame H. P. Molando filme „Vogti arklius“ Jūsų veikėjas nėra toks aktyvus. Jis slepiasi nuo pasaulio ir tik susivokęs praeityje pajunta palengvėjimą. Ar Jums pačiam būdinga tokia būsena?
– Pagrindinis filmo veikėjas Trondė ir aš neturime nieko bendro. Jį persekioja vaikystėje patirta trauma, kurios aš nesu patyręs. Mano vaikystė buvo labai laiminga. Vis dėlto praeities apmąstymai būdingi kiekvienam senstančiam žmogui. Tai būdas suvokti save ir gyvenimą.
– Kurios charakterio savybės Jums, aktoriui, labiausiai padeda, o kurios trukdo?
– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes visą gyvenimą dirbdamas aktoriumi nebegaliu atsekti, kaip mano asmeninės charakterio savybės veikė mano vaidinamus personažus, o jie – mano charakterį. Kiekvienas asmuo turi skirtingų savybių, skiriasi tik jų proporcijos. Vaidmenys leidžia suprasti, kaip veikia pasaulio matymas, kai šios proporcijos išsidėlioja kita tvarka. Tai ugdo empatijos jausmą, kuris padeda geriau įsigilinti į vaidmenis.
– Filmuojatės visame pasaulyje, filmavotės ir Lietuvoje. Kokį mūsų krašto įvaizdį išsivežėte?
– Lietuvoje praleidau pusę vasaros, filmuodamasis Johano Rencko režisuotame seriale „Černobylis“. Kūrybinė komanda buvo labai profesionali. Išsivežiau pačius geriausius įspūdžius. Džiaugiausi gražia gamta, puikiais žmonėmis ir gerais restoranais – man labai svarbu geras maistas.
– Labai gaila, kad negalėsite atvykti į šių metų „Scanoramą“, bet mes neprarandame vilties. Tad dėkoju už atsakymus, bet neatsisveikinu.
