Kultūra

2019.09.16 15:45

Marius Burokas: kosmosas ir poliaroidai (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.09.16 15:45

Šį kartą pristatysiu dvi poezijos knygas – beveik bendraamžių: Ernestas Noreika gimęs 1989-aisiais, Nerijus Cibulskas – 1987 metais. Abu ką tik išleido po trečią knygą. Trečioji knyga savotiškas poeto laiptelis – balsas jau turėtų būti atrastas, technika ištobulinta, vieta (jei tokios ieškota) poetiniame pasaulyje atrasta ir užimta. Trečioji knyga – tarsi įtvirtinimas, ant anksčiau padėtų pamatų iškilęs pastatas arba, Ernesto atveju, erdvėlaivis.

„jis norėjo būti visomis tikrovėmis / ir viskuo visose tikrovėse // viskuo ką būtų galima / vardinti iki begalybės“ – rašo trečiąją poezijos knygą „Apollo“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleidęs poetas Ernestas Noreika. Ir šios eilutės man atrodo tarsi savotiškas autoriaus šios, o, beje, ir dviejų ankstesnių knygų – 2012 pasirodžiusio „Povų ežero“ ir 2016 m. išleisto „Andalūzijos šuns“, – motto.

Tiesa, ši, naujoji, knyga gerokai skiriasi nuo barokiškų, tirštai ir ankštai metaforomis prikimštų, kiek chaotiškų ankstesniųjų autoriaus knygų. Žinoma, Noreika jau ir jose buvo netikėto palyginimo ir išradingos metaforos virtuozas, jo tekstuose, o gal kažkur gelmėj, už jų, it suspausta spyruoklė slypėjo pašėlusi energija. Rinkinyje „Apollo“ ši energija pro gerokai išretėjusias taupesnes eilutes veržiasi į paviršių it žaibo išlydžiai.

Skaitant knygą nuosekliai, iš eilės, vienu prisėdimu – kas nėra lengva, nes Noreikos eilėraščiai reikalauja tiek protinės, tiek dvasinės pastangos – atrodo, kad ši knyga yra ne eilėraščių rinkinys, o vientisa, nors kiek ir fragmentiška, poema. Ją vienija tiek stilius, tiek tematika, iš bendro srauto išsimuša tik pačiame knygos viduryje it skirtukas esantis ilgiausias eilėraštis „Hablas“, kuris skamba it tam tikra programa, autoriaus požiūrio, stiliaus ir temų deklaracija. Šiame eilėraštyje autorius žaidžia šiuolaikinio pasaulio, skaitmeninės ir skaitmenizuotos Visatos ženklais. Ji tampa priešprieša tikrajai, fizinei, Visatai – su žvaigždėmis, su žmonėmis, su neaprėpiama, bet nesumeluota tuštuma. Eilėraštis – intensyvus, net kiek rėksmingas, žaidžiantis su dabartine naujakalbe: „reikia ant realybės podiumo demonstruoti naujausią atvirumo / kolekciją, plėsti žmogiškumo ribas“. Tokia tikrovių sankirta, kosminis teksto mastelis būdingi visam rinkiniui.

Knygos redaktorius poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas knygos viršelyje kalbėdamas apie Ernesto Noreikos poeziją mini ir Arthuro Rimbaud „Girtą laivą“, ir Alleno Ginsbergo bei Bruno K. Öijerio pavardes. Taip, „Apollo“ poezija funkcionuoja tokiame, platesniame, tarptautiniame lauke – tiek haliucinuojančia, siurrealistine poetika, tiek pasikartojimų ritmu, tiek žarstomais įvaizdžių paradoksais.

Skaitant „Apollo“ tekstus atmintyje iškilo ir garsioji Walto Whitmano eilutė „I contain multitudes“ – „manyje telpa daugybės“. Nes Noreikos regėjimo laukas panašus – jis tarsi ištrina ribas tarp savojo „Aš“ ir pasaulio, savimi aprėpia Visatą, o Visatoje ištirpina save – „ir Visata manyje išsiplečia“. Su šiais autoriais jį sieja ir pasitikėjimas kalba (o kartu siekis ją išardyti ir perkurti savajai tikrovei), ir patosas, kuris menkesnio intensyvumo tekstuose atrodytų groteskiškai, nepasiteisintų.

Lietuvių poezija neskraidė į kosmosą ar mėnulį turbūt nuo keturvėjininkų ir Mieželaičio laikų, ji ilgą laiką ramiai ganėsi pririšta prie sodybų, vėliau nedrąsiai persikėlė į miestus, tik retkarčiais pakeldama galvą į viršų. O „Apollo“, kas aišku jau iš pavadinimo, – poetinė raketa ne tik į mėnulį – o kažkur daug toliau, kiek tik siekia poetinės galios variklis.

Knygoje esama ir žemiškesnio pamušalo. Kaip interviu „Tekstai.tv“ sako pats autorius: „Tai kelionių knyga. Kito, nepažinto pasaulio dokumentika. Šiuos eilėraščius parašiau gyvendamas, dirbdamas Islandijoje ir Prancūzijoje“. Vandenyno, atšiauraus peizažo, kelionių, traukinių, laivų motyvai ir įvaizdžiai taip pat eina per visą knygą. Šie eilėraščiai paradoksalūs, žaidybiški, tarkim, „Povandeninis“, kuriame gražiai išplėtojamas po vandeniu lekiančio traukinio įvaizdis, arba eilėraštis „Jei būčiau“, puikiai pergrojantis nuvalkiotą siužetą, – moteris išlydi jūreivį. Atrodytų, ką čia galima pasakyti, bet išradingos metaforos tą siužetą atgaivina: „motum balta nosinaite / kol nebesugebėčiau įžiūrėti / išsiuvinėtų tavo veido inicialų / nutolstančio uosto kamputyje // kuriuo netikėtas lietus / nusivalo ašarojančią akį“ (p. 31).

Išsiskiria ir eilėraščiai „Bellissima“ ir „Smaugliai“, kuriuose autorius leidžia sau, kad ir užmaskuotą, socialinį komentarą apie laivų statytojus ir darbininkus. Gal kiek tiesmuką, lygindamas juos su kruiziniais laivais plaukiojančiais turtuoliais, bet paveikų: „ten dabar spjaudosi darbininkai / jie mina jų ateitį sunkiais darbiniais batais // čia visad liks palaidota mūsų kūnų druska / kuri visą gyvenimą grauš jų žaizdas“ (p. 21).

Noreikos eilėraščiai – įvaizdžių, metaforų virtinė, vienas vaizdas traukia kitą, viena metafora – antrą, it suverti ant temos karoliukai. Tiesa, knygoje (ir dėl šios priežasties) juntama ir monotonija, kartais nesuveikia rašančiojo stabdžiai ir tekstas pernelyg užsitęsia, kai kurių tekstų pabaigos – silpnos, tarsi priklijuotos iš reikalo, besikartojančios, pritrūksta paskutinio smūgio.

Bet, trumpai tariant – „Apollo“ yra įspūdingas autoriaus poetinis šuolis, gerokai pranokęs ankstesnes knygas išgryninta forma, įvaizdžiais ir vientisumu. Vertėtų paminėti ir nuostabų knygos dailininkės Deimantės Rybakovienės darbą – knyga iliustruota mėnuliškais kraštovaizdžiais, pilkšvai raudonais tonais, skyriai sudėti nuo 10 iki 1 – mažėjančia tvarka, tarsi skaičiuotum iki raketos starto (bet ši struktūra – jau autoriaus, o ne dailininkės nuopelnas). Pabaigai, žinoma, citata:

„buvau pirmasis iš savo genties

nusileidęs mėnulio žemėje

skriejome greitkeliu aplinkui

driekėsi akmens ir lavos dykumos

kosminės šiukšlės mažais sparneliais

ištikšdavo ant priekinio stiklo“

(p. 102)

Ernestas Noreika, Apollo. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

„vis dar mokausi sukurti / tylą kuri nesudegintų / nepaliktų pelenų“ – ši citata iš naujausios, trečiosios, poeto Nerijaus Cibulsko knygos „Veneros“, išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Knyga nedidelė, poeto balso tonas atpažįstamas iš karto – ramus, prislopintas, eilėraštis dėstomas neskubriai, kiek dvejojant, tarsi autorius skaitytojo akivaizdoje dėliotų savo pasaulio ir jausmų dėlionę.

Šis rinkinys tarsi tęsia antrosios autoriaus knygos – „Archeologija“, – už kurią poetas pelnė jaunojo Jotvingio premiją, temas: per kasdienybę, jos ritualus, per prisiminimus, per vaikystę žvelgiama giliau, tarsi nubrėžiamas asmenybės pokyčių kelias.

„Venerose“ mažiau blaškymosi, metaforų dėl metaforų, mažiau specialiųjų efektų (nors jų ir anksčiau nebuvo gausiai). Puolus skubomis skaityti šią knygą ar tik pavarčius, galima net nusivilti, nes akis tarsi neišgriebia iš visumos kažkokios „smūginės“ eilutės ar įvaizdžio.

Man šie tekstai neatrodo spontaniški, jie kruopščiai apgalvoti, užuominos subtilios ir ne taip lengvai pastebimos.

Šioje knygoje atsiranda ir savotiškas žvalgymasis atgal, tam tikro nueito etapo apibendrinimas – jis neatrodo labai optimistinis, veikiau stoiškas, blaivus žvilgsnis į situaciją, kurioje šiuo metu esi. Vienas iš svarbiausių (ir geriausių) knygos tekstų yra „Trisdešimtmečio autoportretas“ – taiklus ir net skaudus, kuriame per detales trečiuoju asmeniu atskleidžiama jaunystės iliuzijų, vaikiškos nekaltybės netektis: „Žaidžia su dukterėčia, daug plastikinių kubelių. / Apmaudas, norėtų ištarti, pastatykim apmaudą. / Ji dar nesupranta, šypsosi. Stato laivus, / bokštą, spalvotą sieną nežiniai“ (p. 62).

Cibulsko tekstuose juntamas vidinis pasitraukimas, vienuoliškas, asketiškas nusišalinimas, gal net kiek deklaratyvus. Tai simbolizuoja ir provincijos įvaizdis, rašymas ne iš centro, iš atokiau. Provincijos gyvenimas – iš paviršiaus snūdus, bet įtraukiantis ir nepaleidžiantis – aiškiausiai suskamba eilėraštyje „Restoranas“ (p. 36): „Provincija kartais elgiasi kaip sena buldogė: / kilminga, išdresuota, tačiau tingi / ir apsiseilėjusi nuo paskalų“.

Tą nuošalumą, rūpinimąsi vidiniu „sekretu“ (toks vaikystės žaidimas, kai po skaidriu stikliuku žemėje paslepiami saldainių popierėliai, gėlių žiedai, visokie niekučiai, visa tai užkasama ir slapta „sekreto“ vieta patikima tik geriausiam draugui ar draugei) pabrėžia ir įžanginis rinkinio eilėraštis, pavadinimu „Postarcheologinis“, tarsi sufleruojantis atsiskyrimą nuo ankstesnės knygos: „gulėti po sekreto stiklu / viršum savęs dugną matyti <...> sveikintis su visais / kurie tave atkasa // gyventi su tais / kurie užkasa“ (p. 7).

Įdomi ta slinktis nuo giluminių „archeologijos“ kasinėjimų iki „sekreto“ – kas tai? Sulėkštėjusi būtis ir buitis? Nusivylimas? Suvokimas, kad prie kai kurių sluoksnių niekada neprisikasi, o ir neverta? Ar tuo blizgiu mielu žaidimu maskuojama gilesnė praraja?

Įdomu ir palyginti Noreikos „Apollo“ su Cibulsko „Veneromis“: pirmoji – nežabotas plėtimasis, poetinio pasaulio ekspansija į neaprėpiamas ir beveik nesuvaldomas erdves, antroji – traukimasis, koncentravimasis, kad kuo daugiau tilptų po mažu slaptu stikliuku.

Aišku, Cibulskas ir rizikuoja (kita vertus, kokia poezijos knyga be rizikos) – rizikuoja užsižaisti vidiniais, pačiam gražiais ar melancholiškais jau vystančiais sodais. Rizikuojama, kad skaitytojas po apgaulingai ramiu paviršiumi neįžvelgs giliau verdančių minčių ar aistrų ar palaikys visa tai tik audra stiklinėje.

O autorius ir pats tyčia pabrėžia tą kontrastą tarp buitinio ir gilesnio lygmens, utriruoja jį ne viename tekste: „svirtis kažkur giliai / dar šiek tiek ir pasieksiu / pasieksiu kartojau // kai išėjai iš vonios / ir paprašei sauso / rankšluosčio“ („Eno“, p. 32).

„Veneros“ – tai ir sąmoningai (trumpam ar ilgam, dėl kokios priežasties – tas nėra taip svarbu) pasirinktos vienatvės knyga. Tikros vienatvės. Iš čia ir bendras knygos tonas, ir temos, ir melancholija, ir sąmoningas savęs apribojimas buitimi, išsiskyrimais, nusivylimu. Nes tai ir išsiskyrimų knyga. Savotiška nutrūkusio artumo, nutrūkusių ryšių, nukapotų ar dingusių šaknų fiksacija. Ir negalėjimas patikėti, ar toks gyvenimas jau ir yra tas tikrasis gyvenimas, kuris, gal kiek naiviai manoma, ir būtų vertas eilėraščio: „ar taip pat negaliu įsitikinti kad gyvenimas / eilėraštyje tėra iš kažkur nusižiūrėta drama / tokias paprastai sukelia artimieji ir po to išsiskiria“ („Grand finale“, p. 72).

„Veneros“ – hermetiška it skafandras knyga ir aš sunkiai įsivaizduoju, ar galima, ar reikia toliau šią liniją tęsti. Tą, turbūt, supranta ir autorius, ne veltui rinkinys baigiamas šiomis eilutėmis: „ir kuomet viskas patogiai be gailesčio suformatuota / kai visi įtrūkiai užmaskuoti kyla abejonė / ar Coheno regėta šviesa dar galėtų patekti vidun“ (p. 72).