Kultūra

2019.09.02 20:27

„Nevykėlį“ įkūnijęs Valerijus Kazlauskas: teatras Lietuvoje yra užmigęs

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2019.09.02 20:27

„Aš stebiuosi, iš kur žmonės semiasi tokių posovietinių idėjų – kala raudonos šviesos ir tai laiko šiuolaikiniu menu“, – taip LRT.lt apie šiandienį Lietuvos teatrą kalba aktorius Valerijus Kazlauskas. Jo teigimu, Lietuvos kino industrija žingsniuoja kur kas sparčiau.

– Kada supratai, jog nori būti aktoriumi?

– Visa tai įvyko netyčia – niekada negalvojau, kad turėsiu ką nors bendro su aktoryste. Dar būdamas mokykloje veikiau daug skirtingų dalykų: sportavau, viskuo domėjausi ir bandžiau savęs ieškoti, bet kažkaip niekas nelipo. Atsitiktinai įsitraukiau į dramos būrelį, kur iškart save atradau. Lankiau net tris studijas, todėl laisvo laiko beveik neturėjau. Mokslams einant į pabaigą svarsčiau, ką reikės daryti toliau, ir nusprendžiau stoti į aktorystę, čia esu iki dabar.

– Vytauto Didžiojo universitete studijavai vaidybą. Ko išmokai studijuodamas?

– Kadangi tai buvo universitetinė programa, daug valandų nebuvo skiriama profesijai ir daugiausia dirbdavome individualiai. Studijuodamas išmokau, jog jei pats nieko nedarysi, tai niekas neateis, nepaims už rankos ir nepadarys aktoriumi.

Lietuvoje tarp aktorių yra labai didelė konkurencija. Jei išeitum į barą, jame kas antras būtų aktorius. Tada pasidaro juokinga, kiek yra šansų, kad prasimuši.

– O talentas? Ar be talento galima ko nors pasiekti?

– Reikia ir talento, bet galima viso to ir išmokti. Abu dalykai yra įmanomi ir jie egzistuoja, bet, mano manymu, svarbiausia atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje.

Žinoma, būti geru aktoriumi gali būti ne bet kas. Klausimas, ar tai, kad tu pasirodai kokiame nors nenusisekusiame televizijos seriale, jau reiškia, kad esi aktorius. Man atrodo, kad tie serialai yra gaminami konvejeriu ir niekas per daug į juos nededa pastangų. Tai yra greitai iškepamas ir neatsižvelgiant į kokybę paleidžiamas į eterį produktas. Tokiu atveju, manau, aktoriui reikia turėti sveiką požiūrį į save ir į savo ego.

– Ar, tavo manymu, aktoriui reikia atlikti daug prastų vaidmenų, kad išpopuliarėtų?

– Sunku pasakyti, kas yra blogas vaidmuo. Blogas vaidmuo yra tada, kai tu jį blogai atlieki arba dirbi su prastu režisieriumi. Kai dirbi su netalentingu režisieriumi, kad ir koks bebūtum geras aktorius, nieko iš to nebus. Nors ir teko dirbti su prastais režisieriais, stengiausi maksimaliai atiduoti kiek įmanoma daugiau savęs ir padaryti, kad neatrodyčiau blogai, nes geras režisierius visada padės aktoriui save atrakinti.

– Esi dar labai jaunas, o jau kuri vaidmenis režisieriaus Artūro Areimos spektakliuose, bendradarbiauji su Nacionaliniu Kauno dramos teatru. Kaip pavyko viso to pasiekti?

– Nebuvo kokio nors stebuklingo metodo, tiesiog, kaip ir minėjau, atsidūriau tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, kai universitete dėstė A. Areima, jis mane pastebėjo. Nuo tada pradėjome kartu dirbti ir prasidėjo mano karjera. Žinoma, manau, jog tik iškeptam aktoriui yra sunku iškilti.

– Buvai nominuotas Auksinio scenos kryžiaus jaunojo artisto kategorijoje už vaidmenį spektaklyje „Nevykėlis“. Režisierius Gytis Padegimas netgi jį įvardijo kaip pirmą A. Areimos spektaklį, kuris jį „taip vežė“. Kas buvo sunkiausia siekiant šio vaidmens?

– Kol kas tai yra didžiausias mano vaidmuo. Tuo metu, kai pradėjau ruoštis „Nevykėliui“, neturėjau daug patirties, o pats spektaklio žanras buvo tikrai sunkus ir reikalaujantis nemažai pastangų. Visas repeticijų procesas buvo sudėtingas ir intensyvus, nes daug eksperimentavome ir visko veikėme. Buvo bandomasis laikotarpis, reikėjo žiūrėti, ar pavyks, bet viskas pavyko puikiai.

– Ar tikėjaisi, kad šis tavo vaidmuo sulauks tokio pasisekimo?

– Jei atvirai, maniau, jog nepasiseks, nes nelabai savimi tikėjau. Tai buvo didelis vaidmuo – per repeticijas kartais galvodavau, kad viso to nepakelsiu. Pasisekimas nebuvo mano prioritetas – svarbiausia buvo viską gerai atlikti.

Kaip bebūtų, po tokio vaidmens tarsi prilipo tam tikras „Nevykėlio“ štampas – net gatvėje einant žmonės sako: „O, Nevykėlis.“ Labai daug aktorių yra atlikę didžius vaidmenis ir to sunku atsikratyti, nes visi tave pagal tai matuoja. Dėl šios priežasties visada išlieka motyvacija daryti geriau ir geriau.

– Ar atlieki daug skirtingų vaidmenų, ar vis dėlto linksti į vieną pusę?

– Mano vaidmenys kiek skiriasi, bet tam tikras amplua išlieka. Man duodamas isteriko, kaip „Nevykėlis“, protestuojančio prieš nusistovėjusią tvarką ar homoseksualo vaidmuo. Ko gero, tyro jaunuolio dar nesu vaidinęs.

– Vaidinant „Nevykėlį“ tenka ir apsinuoginti, ir viešai šlapintis, ir masturbuotis. Ar reikia perlipti per save, kad atliktum tokius veiksmus prieš minią žmonių?

– Nors realiame gyvenime esu gana kuklus ir tikrai nebėgioju nuogas, dėl to niekada nekilo problemų scenoje – tu tiesiog eini ir darai. Vaidindamas niekada negalvoju, kaip atrodau ar kad ką nors gąsdinu. Natūralu, kad sukeliu tam tikras auditorijos reakcijas, ar tai būtų juokas, ar baimė, bet tai manęs visiškai netrikdo.

– Kiek reikia laiko, kad įsijaustum į tokio avantiūristo, kaip „Nevykėlis“, vaidmenį?

– Dažnai sulaukiu šito klausimo ir labai dažnai apie tai galvoju, tačiau tikrai nėra taip, kad bandau įsijausti ar kaip nors kitaip save įkrauti. Aišku, prieš spektaklį reikia nusiraminti, tačiau tiesiog kaskart save nuteikiu savotiškam žaidimui, kad ne tik žmonėms būtų linksma, bet ir man pačiam būtų smagu, nes manau, jog tada įvyksta geriausi dalykai.

– Kokia yra dabartinė aktorių situacija?

– Aš manau, kad mūsų menininkai vargsta ir, iš esmės, gyvena nuo algos iki algos arba nuo projekto iki projekto. Dėl šios priežasties dabar vyksta įvairūs judėjimai, yra įsikūrusi „Lietuvos aktorių gildija“, bandanti tvarkyti esamą padėtį.

– Kaip vertini šiandienį Lietuvos teatrą?

– Mano manymu, jis po truputį kažkur juda, tačiau kinas šuoliuoja kur kas sparčiau nei teatras. Einant į lietuvišką filmą nebeskauda, kai anksčiau prieš kokią nors premjerą žegnodavaisi ir nežinodavai, ko laukti. Skaičiau, kad jau dabar lietuvišką kiną galima vertinti kritiškai, o tai jau yra pliusas.

Kalbant apie teatrą – jis užmigęs. Neseniai buvau nuvykęs į Lenkiją, į Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „Apolonija“, kuris buvo statytas prieš dešimt metų, ir supratau, kad Lietuvoje toli gražu vis dar nieko panašaus nėra. Dabar kalbama, jog bet kas, ką padarai, yra šiuolaikinis menas, tačiau iš tiesų viskas spinduliuoja atgyvena. Aš stebiuosi, iš kur žmonės semiasi tokių posovietinių idėjų – kala raudonos šviesos ir tai laiko šiuolaikiniu menu.

– Kokia, tavo manymu, yra teatro misija?

– Aš vis dar bandau suprasti, kas tai yra. Manau, jog šiuo laikotarpiu žmonės praranda labai daug tarpusavio ryšio ir apsupti technologijų nebemoka bendrauti, todėl teatras tampa vieta, kur jie vis dar gali pamatyti ir pajausti ką nors gyvo bei tikro.

– Dauguma aktorių sako, jog vaidyba teatre ir kine – dvi skirtingos patirtys. Neseniai filmavaisi Andriaus Blaževičiaus filme „Paralyžius“. Kokius galėtum įvardyti vaidybos skirtumus teatro scenoje ir kino aikštelėje?

– Tai tas pats, kas lyginti sportą lauke, ant skersinio, ir prabangioje sporto salėje. Kinas – tai darbas su profesionaliu treneriu, o teatras – „kačialka“ kieme, kai nežinai, nė kaip, nė ką daryti, bet vis bandai. Teatras yra juodas darbas, o kine galima daug kartų klysti ir perfilmuoti. Manau, kad tai yra du nesulyginami dalykai.

– Ar Lietuvos aktoriai moka persiorientuoti iš teatro scenos į kino aikštelę?

– Lietuvoje kino aktorių nėra, nes visi yra paruošti teatre. Žinoma, viskas ateina iš patirties. Jei žmogus ilgiau vaidins kine, jis perpras tą žaidimą. Žinoma, yra aktorių, kurie išbėga į aikštelę ir matai, kad pervaidina, bet manau, tai yra natūralu.

– Kas tau yra geras aktorius?

– Manau, jog geras aktorius yra tas, kuris gali sukelti kokią nors emociją ir paliesti žmogaus vidų. Tu tiesiog jauti, kad jis daro gerus dalykus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.