Kultūra

2019.07.04 17:31

Įtraukties kaina: kaip socialinis teatras padeda kurti dialogą tarp žmonių su protine negalia ir visuomenės

Adomas Zubė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2019.07.04 17:31

Šeštadienio vakarą švelniai pritemdytoje Klaipėdos Apeirono teatro salėje susirinkę žmonės stebi ne spektaklį. Šįvakar čia – interaktyvi vakarienė, kurioje žiūrovai mato Klaipėdos jaunimo ir žmonių su protine negalia performansą. Jis žymi kūrybinių dirbtuvių „Dialogas“ pabaigą. Dalis performanso dalyvių – iš neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“.

Nuaidėjus skambančiam dubeniui prie ilgo stalo vienoje pusėje susėdę dalyviai atsistoja, pasiima varinius dubenėlius ir žengia link žiūrovų. Jie prieina prie dalies iš jų ir ima kalbėtis. Apie bet ką – apie tai, kaip šiandien karšta, apie tai, kad vakar buvo prie jūros.

Tada savo dubenėlį jie perduoda žiūrovui. Dabar žiūrovas turi dalyviui ką nors pasakyti. Gal tik iš mažiau nudailinto ėjimo suprastum, kad toje grupėje žmonių, kurie priėjo prie tavęs, dalis turi protinę negalią. Tuomet tuos, kurie gavo dubenėlius, jie pakviečia prisijungti prie stalo ir atsisėsti kitapus projekto dalyvių.

Fone skambant meditatyviai muzikai, į sceną įeina dirbtuvių „Dialogas“ vedėja Greta Gudelytė ir ramiu balsu veda susikaupimo pratimą. Tiesiog žiūrėti į akis, – liepia pirmasis, – ilgai stebėti partnerio, sėdinčio kitoje stalo pusėje, žvilgsnį. Po penkių minučių dalyviai pakviečiami užsimerkti ir leistis nepažįstamojo vedami po salę.

Tokius pratimus kaip per vakarienę projekto „Dialogas“ dalyviai atliko visą savaitę. Socialinio ir psichologinio teatro principu jie tyrinėjo vienas kitą, bandė atsikratyti baimių ir atblokuoti neigiamas emocijas.

Lietuvoje žmonės su protine negalia, regis, gyvena kitame pasaulyje. Jie kuria tik vieni kitiems ir stebi tik vieni kitų spektaklius. Jie retai matomi gatvėse ir girdimi radijuje. O jų įtraukties į visuomenę projektai neretai yra trumpalaikiai ir nedrąsūs. Bet Apeirono teatro kūrėjai pakvietė į savaitę trukusias dirbtuves „Dialogas“, kuriose jaunimas ir turintieji protinę negalią, dirbdami socialinio-psichologinio teatro principu, bandė pradėti kurti ryšį.

Vakarienei pasibaigus kai kurie žiūrovai sakė net pamiršę, kad bendrauja su žmonėmis, turinčiais protinę negalią. Viena performanso žiūrovė, Elžbieta Radušytė (17 m.), sakė tik renginiui pasibaigus supratusi, kad tai žmonės, kurių kas dieną nematai gatvėje. „Tie trumpi pokalbiai buvo niekuo nesiskiriantys nuo bet kokio žmogaus nepažįstamo, su kuriuo šneki pirmą kartą“, – renginiui pasibaigus sake ji.

Šarūnas Amulis (35 m.) iš sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“, projekte dalyvavęs visą savaitę, pasakojo, kad jam patiko žiūrėjimo į akis pratimas, bet labiausiai „pažinti vienas kitą“.

Kitas projekto dalyvis, Augustas Bareika (25 m.), dėkojo projekto organizatoriams už galimybę surasti naujų žmonių, o svarbiausia – pakeisti erdvę. „Daug draugų susiradau. Nes kiekvieną dieną nauji draugai ir kiekvieną dieną nauji įvykiai ir įspūdžiai“, – sakė jis. „Patiko, kad turiu daug draugų čia. Be draugų nebūtų ir mūsų, ir veiklos nebūtų.“

Abiturientė Lolita Vilimaitė (17 m.), dalyvavusi projekte kaip savanorė, sakė, kad labiausiai ją nustebino tai, kokioje atskirtyje gyvena protinę negalią turintys žmonės. „Buvo labai keista, kad kai mes atvažiavom į ‚Lakštutės‘ centrą pasiimti poros žmonių ir parsivežti čia, į Apeironą. Aš ten pamačiau kaip ir atskirą pasaulį“, – sakė ji. „Ten buvo sukabintos jų nuotraukos ir aš galvojau: tai jauni žmonės, mūsų amžiaus. Kodėl aš jų niekur nemačiau Klaipėdoje? Nors mes čia visi vienas kitą matom. Aš atėjau lyg į tokį kitą pasaulį“.

Tokia atskirtis yra viena ryškiausių problemų, kurią įvardina kita projekto dalyvė, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos Viltis“ teatro „Drugelis“ režisierė Laura Šakurskytė-Žilinskienė.

„Kai pradėjome kartu dirbti, vienas iš aktorių pasakė, kad viltiečių didžiausia svajonė, kad jų spektaklius pamatytų kuo daugiau sveikų žmonių. Ir kai paklausiau, kodėl toks keistas noras, atsakė, kad tik tarp sveikų ir patys jaučiasi sveiki. Jų pasirodymus stebėdavo tokie pat kaip jie. Ir jie keliaudavo tik į tokių pačių, turinčių negalią, specialių poreikių žmonių pasirodymus“, – sakė L. Šakurskytė-Žilinskienė.

Nusprendusi keisti tokią situaciją ir kviesti daugiau žiūrovų į neįgaliųjų teatro pasirodymus, L. Šakurskytė-Žilinskienė susidūrė su visuomenės baimėmis. „Žmonės turi baimių. Jie bijo. Jiems atrodo: ‚Aš geriau duosiu pinigų, jūs darykit – labai gražus darbas, labai sveikinu, to reikia, bet aš negaliu ateiti, nes aš manau, kad man bus baisu‘“, – sakė ji.

Jos teigimu, baimės, kompleksai ir savivertės stoka yra dažna problema ir neįgaliųjų, su jais dirbančių žmonių ir net jų šeimos narių gyvenimuose.

„‚Klaipėdos Viltis“ veikia ilgiau nei 25 metus. Prieš keletą metų jie pirmą kartą šventė mamos dieną. Ir kai paklausiau, kodėl jie tiek metų nešventė mamos dienos, tai tiesiog atsakė tos mamos, kad iki šiol jos jautėsi kaltos ir save kaltino, kad į pasaulį pagimdė tokius vaikus. Ir kad čia nėra ko švęst. Tai gyvenam laisvoje Lietuvoje tiek metų ir vis dar kaltinam save, slepiam savo vaikus“, – pasakojo L. Šakurskytė-Žilinskienė.

Kūrybinės stovyklos „Dialogas“ idėjos autorė, socialinių projektų iniciatorė ir įgyvendintoja Aurelija Urbonaitė teigė, kad projektą sukurti paskatino mintis, kad įtraukti reikia ne tik protinę negalią turinčiusius, bet įsitraukti ir plačiajai visuomenei.

„Protinę negalią turintys asmenys dažniausiai sukasi savo rate“, – pasakojo A. Urbonaitė. „Norisi atidaryti tą ratą ir padėti – ištiesti ranką iš mūsų pusės. Ne tai, kad, tarkim, jeigu jie kažką inicijuoja ir kviečia mus, tai mes prisidėkim. Bet mes inicijuokim ir juos kvieskimės kaip svečius. Ne tik dėl jų, bet ir dėl mūsų integracijos.“

Pasitelkti psichologinio arba socialinio teatro pratimus Apeirono teatro režisierės Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė nusprendė pamačiusios, kaip aplaidžiai kartais organizuojami neįgaliųjų teatro renginiai. G. Gudelytė pasakojo, kad Vilniuje, Užupio rajone, nuėjusi į neįgaliųjų spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina jų teatro vadovė.

„Mes matėme kaip pagrindinė mokytoja vaidina herojų, kuris keliauja per pasaulį, kuris yra labai keistas. Visiems neįgaliesiems buvo uždėtos vienodos kaukės ir neįgalieji choru kalbėjo. Jie kalbėdavo tada, kai kita vadovė, kuri kaip sufleris iš orkestro duobės pasako tekstą, o jie choru pakartoja. Ir siužetas toks, kad keistuolis keliauja per pasaulį, tai ta vadovė, ir sutinka kažkokiam kaime labai keistus žmones. Ir ji bando su jais susikalbėti ir juos suprasti,“ – LRT RADIJUI sakė G. Gudelytė. „Tada mes žiūrėjom susiėmusios už galvų ir Eglė sakė: „Pažiūrėk, šita neįgaliųjų integracija yra tikriausia liguista sveikojo savirealizacija‘“.

Neįgaliųjų teatro režisierė Laura Šakurskytė-Žilinskienė įsitikinusi, kad tokie projektai kaip „Dialogas“ veikia. Ji pastebėjo, kad stovyklos dalyvis Šarūnas Amulis, kurį ji apibūdina kaip mažai kalbantį ir sunkiai rodantį emocijas, projekto pabaigoje tapo laisvesnis, nes čia rado erdvę atsipalaiduoti.

„Šiandien, pastebėjau, prieš pat spektaklį, atrodo, nei iš šio, nei iš to, kai visi turim būti susikaupę, Šarūnas pradeda juoktis. Ir tai rodo, kokia yra pas jį laisvė, kad jis neturi jokios publikos, scenos baimės. Ir jis pasitiki tuo, kas čia vyksta, ir jaučiasi saugus“, – pasakojo L. Šakurskytė-Žilinskienė.

Projektas „Dialogas“ paveikė ir kitus dalyvius. Lolita Vilimaitė sakė, kad po savaitės čia pasidarė jautresnė. „Kai baigdavosi užsiėmimai, po 4-5 valandų, tai realiai aš atsisėsdavau ir toks jausmas lyg nuo mano širdies porą tokių apsaugomųjų žievių yra kas nors nulipę. Tokia išjautrėjus visa“, – pasakojo ji. „Aš po to išeinu į gatvę, einu iškėlus galvą ir galvoju: ‚cha, jūs visi nežinot to, ką aš žinau. Ir jūs nejaučiat taip, kaip aš jaučiu. Jūs neturėjot tos dovanos.“

Vis dėlto projekte, įskaitant organizatorius, fotografus ir operatorius, dalyvavo tik 26 žmonės. Užsiėmimų vadovė Greta Gudelytė tiki, kad tokie projektai gali padėti tik tada, jei bus pritaikyti daug kur, o ne viena kartą. Jos manymu, dauguma neįgaliuosius įtraukiančių projektų tėra fikcija, o projekte „Dialogas“ stengtasi sukurti kuo tikresnę ir nuoširdesnę įtrauktį.

„Netgi pietus mes turėjome ne čia, ėjome į kavinę. Kur irgi: mūsų ėjimas grupele, atsisėdimas lauko kavinėje, kada tu sėdi, valgai ir stebi, kiek žmonių tave aplenkia, kiek atsisėda, kiek atsistoja nuo stalų ir išeina“, – sakė G. Gudelytė. „Tikroji integracija turi savo kainą, bet ji turi ir savo rezultatą“.

Dirbdamas kartu su psichikos sveikatos specialistais, Apeirono teatras ketina parengti metodologiją ir išvadas, kaip psichologinį ir socialinį teatrą būtų galima pritaikyti kaip terapiją.

Pasakojimas apie Apeirono teatro „Dialogo“ dirbtuves skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“, įraše nuo 1:06:30.


Kultūros savaitė. Paslaptinga ir intriguojanti Mykolo Žilinsko meno kolekcijos kelionė į Lietuvą