Kultūra

2019.05.30 05:46

Nepaprasta išrinktojo prezidento tėčio Antano Nausėdos kelionė karo keliais: artimieji jį laikė mirusiu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.30 05:46

Kai prieš keletą metų klaipėdietis bičiulis man atskleidė, kad finansininko Gitano Nausėdos tėvas Antanas Nausėda buvo Štuthofo kalinys, sunku buvo patikėti ne pačiu faktu, o tuo, jog jam lemta istorija, bent jau internetinėje žiniasklaidoje, nebuvo užrašyta. Tada radau vos vieną kitą šykštų paminėjimą.

Turėjo praeiti laiko, kol su Antanu susitikome jo namuose Klaipėdoje ir galėjau išgirsti nuoseklų ir kartais šiurpų pasakojimą apie 14-16 metų paauglį, nusineštą karo audros – atskirtą nuo artimųjų, iškankintą, pažemintą, tik per plauką išlikusį.

Ilga tai istorija, bet trumpinti nesinorėjo. Supratau, abu supratome, kad liudijimas turi likti visas, kuo išsamesnis.

Šeima karo verpete

A. Nausėda augo Žygaičių parapijos Būdviečių kaime, 14 kilometrų atstumu nuo Tauragės. Tėvai – Juozas ir Elzbieta Žebelytė-Nausėdienė – buvo smulkūs ūkininkai, turėjo 5 hektarus žemės.

Pora susilaukė 9 vaikų. Pirmagimis Juozukas mirė nuo smegenų uždegimo dar visai mažas. 1929-aisiais pasaulį išvydo Antanas, vyriausias iš Nausėdų.

Mirtis pasiėmė ir dar vieną sūnų – Pranuką. Kai 1944-ųjų rudenį Būdviečiuose kelias savaites užtruko karo veiksmai, tėvai ryžosi pasislėpti miške. Vežamas vaikelis gąsčiojo šūvių ir sprogimų, galiausiai sušalo ir mirė būdamas trejų.

Tad užaugo septyni Nausėdų vaikai – 5 broliai ir 2 seserys. Prieš porą metų atsisveikinta su 80-mečiu Stasiu.

Kieme – neprašyti svečiai

1943 metais, anot A. Nausėdos, prasidėjo lemtingi įvykiai. Vokiečiai pralaimėjo ties Kursku, Stalingradu, prarado daug karių. Todėl Trečiasis Reichas nusprendė skelbti visuotinę mobilizaciją.

„Į kariuomenę ėmė net nepilnamečius jaunuolius. Gatvėse mokė žygiuoti, šaudyti ir – į frontą. Dirbti nebuvo kam. O mes gyvenome pasienyje su Vokietija, Rytprūsiais. Aplinkui buvo daug „zydlerių“ – Vokietijos piliečių, savo ūkius turėjusių Lietuvos pusėje. Per sovietų okupaciją jie pasitraukė į Vokietijos gilumą, o prasidėjus karui vėl grįžo. Zydleriai buvo dideli Vokietijos patriotai ir jų būta nemažai“, – kalbinamas LRT.lt, jo ateitį lėmusias aplinkybes nusakė Antanas.

Iš Vokietijos atvažiavę agentai okupuotos šalies kaimuose pradėjo augėlesnių jaunuolių gaudynes. Zydleriai šiam reikalui uoliai talkino. Vaikinai buvo varomi dirbti į Vokietiją. Vieną dieną neprašyti svečiai pasirodė ir Nausėdų kieme.

Keturiolikmetį Antaną, atskirtą nuo tėvų, nežinantį, kad gimtosios sodybos ilgai nematys, nugabeno į Natkiškius netoli Pagėgių. Priverstinai įdarbino pas vokietę ūkininkę Bertą Kenklys. Jos karininkas vyras tarnavo generolo Erwino Rommelio kariuomenėje, 1942 metais buvo žuvęs Šiaurės Afrikoje.

Griežtoji Berta

Okupacinė valdžia, pasak Antano, ūkininkę labai palaikė. Ji turėjo apie 320 vadinamųjų murgų žemės (1 hektaras – 4 murgai). Ūkį jai padėjo prižiūrėti dvi lenkės – Marija z pod Warszawy ir Jadvyga iš Katovicų. Buvo ten ir karo belaisvis prancūzas.

„Rusus vokiečiai laikė lageryje, o prancūzus, belgus, olandus ir kitus – laisviau, įdarbindavo pas ūkininkus. Kiekvieną šeštadienį tie turėję registruotis žandarmerijoje arba žandaras pats atsilankydavo“, – pasakojo A. Nausėda.

Vokiečiai laikė daug kiaulių, turėjo po 14-16 karvių. Mėsą, pieną, sviestą, sūrį masiškai tiekė kariuomenei. Antanas turėjęs šerti dvi veislines Bertos kiaules, išmoko melžti karves.

„Ciocė Berta buvo labai drausminga, priminė man Ievą Simonaitytę. Šią 1956-aisiais buvau sutikęs Priekulėje. Panašūs charakteriai – stačiokiški, gruboki, griežti. Bet abi labai tvarkingos ir sąžiningos“, – teigė Antanas.

Jis vis svarstęs bėgti pas tėvus, tačiau nedrįso, baiminosi bausmės. O lenkės nevengė demonstruoti nepasitenkinimo dėl savo padėties.

„Pamenu, Marija nuolat meldėsi. Didelį mūsų kambarį skyrė pertvara, mudu su prancūzu pro atdaras duris matydavome, ką daro lenkės. Marija ant sienos priešais lovą turėjo pasikabinusi dievo „mūką“. Atsiklaupusi melsdavosi ir kartais pravirkdavo. Klausiau, kodėl verkia. Kodėl neverkti, sakydavo, kad ją atvežė čia į darbus, o vyrą, karininką, rusai sušaudė Baltarusijoje. Ji jau žinojo ir apie Katynę. O aš nesusigaudžiau, dar pacanas buvau“, – pasakojo A. Nausėda.

Vokietė Berta laikėsi griežtos tvarkos – keltis liepdavo 4 valandą ryto, tinginiauti neleido, užtat maitino penkis kartus ir versdavo eiti dienos miego. Net tikrino, ar darbininkai ilsisi.

Tautų kraustymasis

Atėjo 1944 metų rugpjūčio 10 diena – „Flücht und Vertreibung“, evakuacija į Vokietiją. Prieš tai, Antano pasakojimu, gestapininkai išsivežė abi lenkes, prancūzą.

„Mane irgi norėjo paimti, bet Berta išprašė neliesti. Net skambino dėl to į Karaliaučių. Esą jai reikės gabenti turtą dviem vežimais. Vienu manė važiuoti pati, o mane į kitą pasodinti. Norėjau bėgti pas tėvus, bet ji mane perkalbėjo, neva visi į Vakarus traukiasi – tikrai sutiksiu juos pakeliui“, – tęsė pasakojimą pašnekovas.

A. Nausėda tapo didžiojo pabėgėlių kraustymosi liudininku. Kelias buvo sunkus, Vokietijos link judėjo daugybė žmonių. Ne tik lietuvių – buvo ir latvių, estų. Civilių vilkstinė dažnai stabčiojo, turėjo praleisti nuo Šiaulių besitraukiančius kariuomenės dalinius.

Pėstininkai, šarvuotos ir lengvesnės mašinos judėjo pagrindiniu keliu, tankai – kelkraščiu, o civiliai su dviračiais, vežimais, brikelėmis tiesiog užpildė tarpus. Pirmu vežimu važiavo šeimininkė Berta, iš paskos – Antanas.

„Žmonės prašydavo pavėžėti, bet Berta nurodė nieko svetimo neleisti. Sustojus ji vis bėgdavo su saviškiais kaimynais pasitarti, kaip važiuoti toliau“, – prisiminimais dalijosi Antanas.

Laisvė – tik po vermachto pergalės

Vieną pavakarę prie Frydlando, kai šeimininkės nebuvo, Antaną apspito būrelis jaunų išvargusių lietuvių. Prašė pavėžėti ar bent daiktus palaikyti, juolab kad vežimas nebuvo pilnas. „Tarp jų, žiūriu, vaikšto tokie neaiškūs – pasiklauso, nužiūri. Gestapo agentai“, – teigė pasakotojas.

Paaiškėjo, kad vyrai buvo pabėgę iš generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės. Jų bičiulius sušaudė, kiti perėjo pas sovietų partizanus, o šie privengė ir rusų, ir vokiečių, traukėsi gilyn į Vokietiją.

„O ten buvo duota komanda juos sugauti. Surinko juos, o kartu – ir mane. Dar mėginau gintis, kad esu niekuo dėtas, važiuoju su šeimininke, – „ran“ į sunkvežimį ir baigta!“ – pasakojo Antanas. Jį gestapininkai palaikė „plechavičiukų“ bendrininku.

„Buvau 16-os, bet didelio ūgio. Ponia Berta dar aprengė savo vyro drabužiais, batais. Man jie puikiai tiko. Matyt, atrodžiau solidžiai“, – svarstė A. Nausėda.

Pavakarę sulaikytieji buvo atvežti į Štuthofą netoli Dancigo (dabar – Gdanskas). Suvarė į vienaukščių barakų lagerį, pradėjo tardyti. Kad jį suėmė nepagrįstai, Antanas įrodė, bet laisvės atgauti nepavyko – po poros savaičių buvo paskirtas į darbo batalioną.

„Aprengė pilkais kalinio drabužiais su geltonais dryžiais ir pažadėjo, kad gerai dirbsiantys po vermachto pergalės bus paleisti į laisvę“, – pasakojo A. Nausėda.

Kas vyko už kitų Štuthofo lagerio tvorų, Antanas neturėjo jokio supratimo. Apskritai apie konclagerius ir masinį žydų naikinimą tada žinojo nedaugelis.

Anot pašnekovo, darbo batalione jam teko kasti „pancergrabes“, apkasus, bunkerius, daryti įtvirtinimus. Vokiečiai traukėsi – nuo Karaliaučiaus į Alenšteiną, Marienburgą, Heilsbergą, Tornau. O rusai lipo ant kulnų. Dienomis lėktuvų antskrydžiais, o naktimis – „Katiušų“ ugnimi.

Mirties nuosprendis

Heilsberge Antanas ryžosi bėgti. Maitinosi prastai, kentė šaltį, nušalo kojų pirštus. „Gyvenome suvaryti į kokią kaimo bažnyčią arba tvartuose, daržinėse. Supuvo baltiniai, apėjom utėlėm – braukdavom ranka, sutraiškydavom ir mesdavom žemėn. O miegodami nuolat judėjom nuo niežulio, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.

Bėglius vokiečiai šaudydavo be pasigailėjimo, kūnų buvo pilnos duobės. „Kur apsigyvendavome, tualetams iškasdavome duobę, permesdavome dvi lentas. O už dešimties metrų į kitą duobę ridendavo mirusiuosius ar sušaudytus“, – pasakojo A. Nausėda.

Pabėgo naktį. Apsimetė einąs į tualetą. Pasisekė, sargybinių šunys nesulojo. Tris dienas slampinėjęs po apylinkes, vildamasis prisiglausti, už maistą ir nakvynę padirbėti pas užsilikusius vokiečius. Tačiau tie buvo įbauginti, nenorėjo įsileisti.

„Visas smirdžiu, viduriai paleisti. Nes suradę bulvę ar runkelį tuoj pat surydavom žalią. Viskas bėgo per klešnę. „Vek! – šaukė vietiniai, – šalin!“ Jei kas duodavo pieno ar duonos kriaukšlę, tai tik lauke. Kaip tyčia buvo šalta žiema, besniegė“, – prisiminė Antanas.

Slapčia kur įsigavęs daržinėn permiegodavo šiaudų stirtoje. Kai pakilo temperatūra, suprato turįs vienintelę išeitį – grįžti atgal. Belaisvių kolonai judant iš darbų Antanas įsiterpė į eiseną, apsimetė visą dieną dirbęs.

Vokiečiai buvo jam paskelbę mirties nuosprendį. Didelio įspūdžio paaugliui tai jau nebedarė. „Sąmonė man jau buvo aptemusi. Norėjau tik broliukus sutikti, pasimatyti“, – sunkų epizodą prisiminė pasakotojas.

Kauniškis Juozas Mickevičius, lietuvių vyresnysis, gerai mokėjęs vokiškai, nuėjo į štabą ir papasakojo, esą Antanas bėgti neketino – tiesiog pasiklydo išėjęs naktį į tualetą, savanoriškai grįžo atgal. Vokiečiai atlyžo, mirties bausmę pakeitė nuplakimu.

Išaušus rytui Antaną išvedė į lauką ir belaisvių kolonos akivaizdoje paskelbė nubausią 25 rimbo kirčiais. Gavo aštuonis, po trečio prarado sąmonę.

Šeši bėgliai

1945-ųjų kovo pabaigoje darbo batalionas žygiavo iš Tornau į Štetiną. Žmonių kolona judėjo greičiau nei varomi gyvuliai. Šia aplinkybe lietuviai sumanė pasinaudoti. Situacija, pasak A. Nausėdos, jau buvo pasikeitusi, vokiečiai suprato galutinai pralaimėję. Gestapininkai tapo labiau sukalbami.

„Paprašėm, kad leistų pasimelžti pieno. Pasislėpę už gyvulių išlaukėm, kol kolona nutolo per gerą puskilometrį. Kai pamatėm, kad mūsų nepavys, dėjom į kojas“, – pasakojo A. Nausėda.

Vengdami magistralinių kelių lietuviai užėjo į vieną sodybėlę pas vokietę. Į namą ji neįsileido, nes tie dar vilkėjo kalinių drabužiais. Vis dėlto priglaudė sandėliuke. Į jį sulindo visi šeši.

Akistata su kulkosvaidžiu

Šeimininkė davė drabužių Antanui. Šis, gerai kalbėjęs vokiškai, ėjo per kaimynus prašinėdamas drabužių kitiems vyrams.

„Vienoje sodyboje žiūriu – ūkininkas trobos sienas bučiuoja, medį apsikabina, matyt, atsisveikina, rengiasi išvažiuoti. Priėjau, sakau, karves moku melžti, gal į darbą priimsite“, – toliau pasakojo A. Nausėda.

Vokietis ranka išrašė dokumentą, kad palieka saugoti gyvulius, o pats su žmona išvažiavo. Į tą sodybą Antanas netrukus atsivedė draugus. Rūsyje rado konservų, uogienių, net vyno. Šešetukas apsigyveno pusrūsyje, pradėjo geriau maitintis, per savaitę atsigavo, apgydė žaizdas.

„Vieną naktį prabundam – sodyboje rusai. Atėjo anksti, bet iš pradžių mūsų nepastebėjo. Išgirdę bruzdesį, sušuko: „Kto tam?“ „My rabočije,“ – atsakiau. Žinojome, kad rusams reikia prisistatyti darbininkais. Tamsu, nieko nesimato, praskleidžiu užuolaidėlę, žiūriu – kulkosvaidis į mane nukreiptas. Paaiškinau, kad pabėgom nuo vokiečių, buvome išvaryti į darbus“, – tęsė pasakojimą klaipėdietis.

Kas turėjo laikrodžius, tuoj jų neteko. Enkavėdistai lietuvius apklausė. Sužinoję, kiek Antanui metų, paskyrė į lauko darbus. O kitus, kiek vyresnius, aprengė kareiviškomis uniformomis ir pasiuntė „imti Berlyno“. Tik kaunietį kapitoną Čepauską paliko, gal dėl to, kad tas jau buvo solidesnio amžiaus, keturiasdešimtmetis.

Pasak A. Nausėdos, rusų kareiviai buvo neapsakomi plėšikai. Kai kurie anų dienų vaizdai jo atmintį jaudrina iki šiol.

„Jei į kurį nors kiemą kareivių mašina įsuka, tuoj prasideda moterų klyksmai. Mačiau, viena vokietė į tvorą įsikabinusi, blauzdos kruvinos... Siaubas“, – nutilo pasakotojas.

Kur frontas praėjo, vokiečių nebeliko. Namų rūsiai buvo pilni senukų lavonų. Rusai daug nesiterliojo – granatą įmeta pro langą ir eina toliau. Sodybose gyvulių prišaudyta, kiaulių šlaunys išpjaustytos. Visur tvyro siaubinga smarvė. Porą savaičių Antanui teko užkasinėti lavonus.

Nausėda – lenkų policininkas

Paskui jau leista grįžti į namus. Tačiau tik poroms. O likę vieni be šeimų buvo nuvežti į Dancigą ardyti laivų remonto įmonę. „Atsukinėjome stakles, traukėme kabelius. Rusai viską krovė į traukinius ir gabeno Maskvos link“, – pasakojo A. Nausėda. Maitino kaip kareivius, tad badas nustojo žvelgęs į akis.

Kapitonas Čepauskas vėl ragino bėgti. Traukiniu abu pasiekė Elbingą. Pasak Antano, kaunietis žinojo, kad Potsdamo konferencijos sprendimu tas kraštas buvo atiduotas Lenkijai. Tačiau administracija ten dar tik kūrėsi.

„Kas mokėjo lenkiškai, tiems savivaldybė paskirdavo kokį postą. Mane su Čepausku priėmė į policiją. Nuo birželio iki spalio buvau lenkų policininkas“, – nusišypsojo pasakotojas.

Teko saugoti arklides, penkių-šešių žmonių kuopelė palaikė tvarką miesto gatvėse. „Rusų kariškiai užeina į namus, kur susispietusios gyveno vokietės – tuoj girdėti klyksmai. Baisiai jie moteris vargindavo, plėšdavo. Eidavome jų gelbėti“, – prisiminė Antanas.

Paskutinis tardymas

Per šią priverstinę kelionę Antanas įsitikino, kokią reikšmę turi geras išsilavinimas, mokslai. „Labai norėjau mokytis. Pagalvojau, grįšiu namo, būtinai sieksiu mokslo. Mačiau pavyzdžių, kaip aukštieji karininkai užimdavo gerus postus ir panašiai“, – dėstė A. Nausėda.

Atidavęs policininko uniformą, dokumentus, ginklą, su Čepausku sėdo į prekinį traukinį, tikėdamasis per Karaliaučių pasiekti Tilžę. O iš ten netoli ir Tauragė, artimieji.

Tačiau sumanymas neišdegė – traukinys juos nuvežė į Virbalį. Stotyje šunys užuodė žmones, ėmė loti. Antanas savaitę buvo tardomas – kur buvai, kaip čia patekai?

Išgirdę tremtinio istoriją, galiausiai išdavė dokumentus, davė keletą rublių kelionei. Su Čepausku atsisveikino, pažadėję dar pasimatyti, tačiau tai niekada neįvyko.

Nausėdukas grįžo

Sėdęs į keleivinį Rygos traukinį Antanas pasiekė Šiaulius. Tarp jų ir Tauragės daugiausia važinėjo kariškiai. Prie stoties vienas vyras jaunuoliui patarė: nusipirk butelį degtinės, kelyje iškelsi – sustos. Nes civilių neveždavo. Patarimas pasiteisino – karo belaisvis galiausiai atsidūrė Tauragėje, jau visai netoli namų.

„Atsimenu, buvo ketvirtadienis, turgaus diena. Atvažiavau vėlai, turgus jau buvo pasibaigęs. Man liko dar 14 kilometrų iki gimtųjų Būdviečių. Negalėjau iškentėti, nutariau eiti pėsčias. Nei laukt, nei nakvot – kuo greičiau į namus!“ – raginęs save Antanas.

Prie posūkio pasivijęs iš turgaus grįžtančią porą. „Pradėjome kalbėtis. Pasirodo, tai buvo mūsų artima kaimynė Stefanija Sirtautaitė su vyru Norkum. Jie manęs nepažino, buvau labai pasikeitęs, išaugęs. Klausiau, ar dar begyvena Nausėdų šeima? Yra, atsakė, bet vienas vaikas prapuolęs. Išvežė į Vokietiją darbams ir negrįžo. Tai, sakau, čia aš būsiu“, – prisipažino Antanas.

Kaimynai negalėjo sulaikyti džiaugsmo. „Va, Antanas Nausėdukas grįžo!“ – šūkčiojo sutiktiems pakeliui. „Visas būrys paskui mane eina, o aš vis žiūriu galvą iškėlęs, siekiu akimis namų – kuo greičiau! Tėvukai, atsimenu, nustebo, žiaurus susitikimas buvo“, – Antano balsą šioje pasakojimo vietoje suvirpino graudulys.

Jo kelionė per mirties duobes ir bedugnes truko nuo 1943 metų Joninių iki 1945-ųjų spalio.

Tik spėk vykdyti

Mokytojų institute Antanas sutiko savo būsimą žmoną Oną Stasę Končiūtę. Dėmesį į ją atkreipęs per stojamuosius egzaminus. „Žvilgtelėjau vieną kartą, antrą, pasirodė man labai graži, su ilgomis kasomis. Bet užkalbinama nesidavė, kontakto vengė“, – prisiminė A. Nausėda.

Ona buvo puiki bėgikė, ypač 200 ir 400 metrų distancijose. Dalyvavo sąjunginėse lengvosios atletikos varžybose, pelnė prizų. Iškovojo Klaipėdos miesto čempionės titulą.

Kai po studijų gavo paskyrimą dirbti Vaiguvoje, Kelmės rajone, į Klaipėdą atvažiuodavo rečiau.

„Tada pradėjome susirašinėti. Jai nepatiko, kad atsidūrė taip toli. Sakiau, atvažiuok pas mane į Klaipėdą. Pajuokaudavom, pajuokaudavom. Ryšys sustiprėjo. 1955-aisiais prieš Naujuosius sutarėm aplankyti jos tėvukus Darbėnuose. Norėjo juos su manimi supažindinti, parodyti. Važiavau pasitempęs, susijaudinęs, – nusijuokė Antanas. – Tėvams, regis, įtikau. Dar kurį laiką susirašinėjom, išsakėme slapčiausias svajones, aptarėm bendrą ateitį. Tada jau buvau sklypą gavęs, sakiau, namą statysiu. Tėvams irgi patiko, kad dukra arčiau gyvens. Per mokinių atostogas ji atvažiavo į Klaipėdą ir kovo 26 dieną „susirašėm“. Be jokių ceremonijų. Vestuvių nekėlėme, nes buvome įklimpę į skolas dėl namo statybos.“

1957-58 metais į tėvynę pradėjo grįžti tremtiniai. Daugeliui Onos artimųjų teko pamatyti Sibirą. A. Nausėda žmonos giminaičius priglaudė savo namuose, padėjo įsidarbinti. Jam pačiam darbai sekėsi, buvo graibstomas kaip geras specialistas.

1959-aisiais Nausėdoms gimė dukra Vilija, 1964 metais – Gitanas. Vaikai labai gerai mokėsi, po studijų abu pasiliko sostinėje. 1973 metais įsigytu žiguliuku tėvai kas dvi savaites leisdavosi per visą Lietuvą lankyti vaikų. Vilija buvo puiki šokėja, Gitanas dainavo „Gintarėlyje“.

Jau penkerius metus A. Nausėda gyvena vienas. Žmonos neteko 2014 metų liepą. „Labai ją mylėjau, labai gerai sutarėme. Buvo ūkiška, viską suplanuojanti, apskaičiuojanti. Man tik reikėjo spėt vykdyti“, – sakė A. Nausėda.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius