Kultūra

2019.05.26 14:56

Libertas Klimka. Kregždėms atskridus, gamta žengia į vasarą

Libertas Klimka,etnologas2019.05.26 14:56

Nors iki kalendorinės vasaros pradžios dar liko bemaž savaitėlė, gamtoje jos požymių apstu…

Senovėje būdavo sakoma, kad vasarišką šilumą ant savo sparnų atneša kregždutės, vėliausiai sugrįžtančios iš visų migruojančių sparnuočių. Jos mielai įsikuria žmogaus kaimynystėje. O kad kregždės pavasarį parskrenda paskiausiai, tai sakmėse pasakojama, kad jos žiemojančios ne dausose, o po vandeniu. Rudenį pievoje susiranda tokios migdančios žolelės, palesa jos, tada sutupia ant ežero nendrių, tos ir nulinksta vandenin...

Ir tik kai ledas ištirpsta, vanduo sušyla,  kregždės sugrįžtančios prie žmogaus sodybų; tada  nustebusios klausia: Išlėkiau – palikau pilnus kluonus, pilnus aruodus. Parlėkiau – tušti kluonai, tušti aruodai. Kad jie perplyštų, kad jie perplyštų! Šis įdomus liaudiškas tikėjimas tikriausia dar ir iš to, kad skrisdamos į Afriką žiemoti, kregždės ilsisi ir nakvoja nendrynuose.  Iš tiesų Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė,  urvinė ir langinė. Pirmoji – kaimo sodybų gyventoja, antroji – paupių erozinių skardžių, trečioji – miesto. Langinės ir šelmeninės su seilėmis iš purvo nusilipdo lizdelius. O pats žodis „kregždė“– iš garsažodžio, pavyzdžiui, sakoma: „Girdžiu kregždėjimą žydros kregždingėlės“.

Ogi ką nori savo čiauškėjimu  pasakyti šis mielas žmogaus įnamis? Mūsų mitologijoje kregždė, dar vadinama blezdinga, apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Ji galinti skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Todėl tikėtina, kad žvitrioji kregždutė – kažkurios senovinės mitinės būtybės įvaizdis.

Bet didžiausias šio paukštelio nuopelnas žmogui yra tas, kad atnešė ugnį į namų židinį. Sakmė pasakoja, kad buvę taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų Žemėje šalta, nutarė duoti ugnies. Tačiau nei rojuje, nei danguje jos nebuvo. Tada Dievas pasikvietė kovą ir įsakė jam parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas tenai, įlėkė į vidų, ir šast prie ugniakuro. Bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir tuoj murkt į dervos statinę – išjuodino visą. Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, betykantį ugnies prie pragaro vartų, vėlgi pastebėjo velnias.

Griebęs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies, su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas ugnies parnešti pasiuntė blezdingą, taigi kregždę. Toji greit greit nulėkė ir mikliai pagrobė nuodėgulį. Velnias pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė paukštelio uodegą. Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai raudoną pagurklį. Ir jeigu kas jos lizdą išdraskytų, būtų skaudžiai nubaustas. Kregždė susiieškotų žariją ir įkištų ją stogan. Dar tą nenaudėlį apleistų strazdanomis, ir visi sakytų: „Už niekšingą darbą paliko kregždėtas – šlakuota nosimi“. Bet jeigu kregždė pastogėje susitaisė lizdelį, tai jau tuos namus gaisrai aplenks, – tvirtai tuo tikėta. Ir ji nepasirinks tų namų, kuriuose girdisi barniai, tvyro nesantaika.

Kitoje sakmėje pasakojama, kad kregždė nugirdo velnius tariantis, kur paslėpti ugnį, nagi – į titnagą ir geležį. Pasakė tą paslaptį žmonėms, šie pasidarė skiltuvą. Taigi kregždė – lietuviškų sakmių Prometėjas. Ugnis sukūrė namų jaukumą, o dar ir rugio grūdą paverčia duonele kasdienine. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens. Dar kita  graži sakmė apie paukštelio pagurklio spalvą. Sakoma, kad  kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško  į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma panašūs į kraujo lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami  kaimo kryžiai...

Tačiau Dievo kviečiama su kitais paukščiais į talką medžių sodinti ir laistyti, kregždė neatėjo, mat buvo užsiėmusi vabzdžių gaudymu. Užtat ir dabar ji negali ilsėtis paūksmėje, o nuolat nardo ore. Tačiau puikiai mato, kas sodyboje vyksta. Ir netyli, garsiai visiems apskelbdama:

Moterėlės

Nuo vyrelių pasislėpę,

Raguolėlius gu-urkšt, gu-urkšt!

 O vanagui prie sodybos pasirodžius, kregždė perspėja: Vyt, vyt, vagis, vagis!  Žmogus taip pat stebi kregždžių  elgseną, nes iš to galima oro permainas nuspėti.  Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais paliečia vandens telkinio paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis jos gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį. Kur kregždžių gyvenama daugiausia, – nagi gyvenvietėse aplink Kuršmares, nes pakrančių dumble prisiveisia tuntai mašalų.

Ir ilgalaikiams orų spėjimams kregždė – geras pranašas. Pavasarį gegutei užkukavus anksčiau nei kregždėms parskridus, gero nelauk – vasara gali būti lietinga. Tačiau matome, kad jos pradžia puiki, kaip patarlėje – „Linksmas vasaros sulaukęs, lyg kregždės lizde gimęs“.