Sugebantis būti savas daugeliui, niekada nesirgęs didybės manija, po humoro (kartais juodojo) kauke slepiantis poeto širdį... Kompozitorius Vidmantas Bartulis beveik nepasikeitė nuo XX a. pabaigos, bet lengvai prisišaukia ir XXI a. klausytojus. Jo muzika gali prasidėti netikėtai švelniai, o baigtis graudžiai, bet ne lėkštai, sklisdama erdvėje kažkaip stulbinamai natūraliai. Galima giliai pasinerti net į keleto minučių trukmės kūrinį.
To nenori prisiminti
– Pasak Aido Marčėno, poezija rašoma moterims arba moteriai savyje. O kam rašoma muzika?
– Och tas Aidas... Tada pasakysiu, kad muzika rašoma aidui (ne Aidui). Jei ataidi kokia nors nuotrupa nuo žolės ar medžio, tada gerai. O jei plevena su lėtai krintančiu medžio lapu – dar geriau...
– Į kokias atkarpas suskirstytum savo gyvenimą? Pagal ką jas rikiuotum – pagal įvykius, patirtį, jausenas?
– Dabar išskirčiau dvi dalis – tą prisimenu, to neprisimenu. Galėčiau pridurti tarpinę trečią – to nenoriu prisiminti...
O jausena (apimanti visą mano būtį) tokia, lyg gyvenčiau ne savo gyvenimą. Bet savojo, kaipo tokio, gyventi jau nebenorėčiau. Pavargau.
– Ar muzika padeda tau suprasti, kaip funkcionavo pasaulis vienu ar kitu laikotarpiu?
– Tokių dalykų specialistas – Viktoras Gerulaitis. O šiaip turbūt šiek tiek padeda, kaip ir skaitant knygas – susikuri menamą tos knygos pasaulį ir gyveni jame. Dažniau būna, kad rašydamas muziką, pasineriu į mistišką garsinę aplinką, neegzistuojančią erdvę...
Atvirkščiai proporcingai
– Poetės Indrės Valantinaitės manymu, „mes patys sau galime tapti ir minų lauku, ir lobių salomis“. Kuo pats sau dažniau buvai – mina ar sala?
– Turbūt esu sala... Tik ne lobių, gal kokia negyvenamoji. O mina, matyt, buvau visiems kitiems.
– Man istorija yra ne tik tai, kas ką ir kaip darė, bet pirmiausia – kas ką galvojo. Tai mažiausiai apčiuopiama, gal tik numanoma plotmė. Ar dažnai savęs klausi, kodėl ir ką galvoji? Juk būna, kad kas nors priverčia galvoti apie tai, apie ką visai nenorėtum.
– Taip! Tačiau nejaučiu tos „prievartos“, paprasčiausiai imu pačiam sau netikėtai galvoti apie kažką man neįprasto, todėl naujo, gaivaus (galbūt). Tai gali keisti mąstymo kryptis ar plotus.
– Atrodo, niekada nemėgai greitų kūrybos poslinkių. Kaip reaguoji į vis greitėjantį laiką?
– Tiesiog leidžiu jam bėgti. Kad pavyks pasivyti – utopija. Mano laikas lėtėja atvirkščiai proporcingai pro šalį skubančiam laikui.
– Ką rašai, apie ką mąstai dabar?
– Labai kvailas periodas – nieko nerašau, niekam nieko nereikia, mąstau pats nežinau apie ką... Bet praeis. Viskas praeina.
– Gal reikėtų tiesiog perversti muzikos, tavo rašytos teatrui, puslapius ir padaryti kokį nors ciklą, kad ir fortepijonui ar kamerinei sudėčiai?
– Reikės pabandyti. Bet labai gera tingėti, nors žinau, kad negražu...
Auklėtas Tarkovskio filmų
– Prisimindama tavo muziką Džiugo Katino videokūriniui „Dekonstrukcija“, prisipažinsiu, ilgą laiką skeptiškai vertinau pačią jungtį, nes labai mažai esu mačiusi tokių dailės darbų, kurie bent jau nesipyktų su muzika. Bet dabar matau, kad čia tik videomenininkų muzikalumo reikalas. O kaip tu pats vertini tokią jungtį? Kaip jauteisi, pirmąkart klausydamasis savo muzikos, lydinčios videokūrinį?
– Džiugo „Dekonstrukcija“ esu labai patenkintas. Mano galva, visas tas procesas apvertė prioritetus. Svarbesnis, konceptualesnis ir paveikesnis už muziką pasidarė vaizdas. Dėl to visai nesuku sau galvos, atvirkščiai – džiaugiuosi. Tiesa, vis dar neapleidžia salėje sėdėjusių „ekspertų“ pašaipus „ataskonis“... Bet kaip nors tą išgyvensim.
– Ar elektroninis garsas turi tau kokį nors išankstinį semantinį atspalvį? Man, pavyzdžiui, jis labiau asocijuojasi su kosminiais garsovaizdžiais.
– „Kosmosui“ kur kas labiau tinka Bachas. Matai, aš „auklėtas“ Tarkovskio filmų. O dėl pačios elektronikos... Kadangi ji be paliovos tobulėja, tai niekaip neišeina jos „prisivyti“, lieka nebent „miksai“, dabar jau tapę klasikiniais. Gal elektroninis garsas derėtų, pavyzdžiui, su simfoninio orkestro skambesiu ir pan.
– Ar muziką rašytum pagal gatavą videokūrinį?
– Kodėl gi ne?
Aukštas kraujospūdis
– Kuriuo gyvenimo laikotarpiu jutai didžiausią spaudimą iš aplinkos arba pats save spaudei?
– Turėjau aukštą kraujospūdį, bet dabar, pasitelkus šiuolaikinę farmaciją, jis jau sureguliuotas...
– Perskaičiusi festivalio „Iš arti“ programą, sužinojau, kad įvyks tavo premjera „Šauklys V“. Ar visi penki šaukliai turi ką nors bendra, ar vidinė jų sąsaja žinoma tik tau?
– Kažką bendro tikrai turi, ta „Šauklio“ idėja ar vaizdinys mane persekioja, sugrįžta vis kitokiais, bet panašiais pavidalais.
– O semantiškai ar tu pats jauti misiją šaukti, kviesti, ar labiau pats esi šaukiamas, kviečiamas?
– Gal čia labiau atsiveria šauksmo-kvietimo bergždumas. Šauksmas tyruose, kai šauki, bet nesulauki jokio atsakymo, išskyrus savo šauksmo aidą.
– „Taip niekas tavęs nemylės“ – koncerto, skirto 2018 m. Kovo 11-ajai, vien pavadinimas nuteikė gerai, nors ne visa muzika skambėjo pirmą kartą. Ar klausytojai reagavo adekvačiai?
– Reagavo normaliai – ir juokėsi, ir verkė, bet liko patenkinti. Mano kūriniai jau buvo vienur kitur skambėję, dar tam tikslui pritaikėme Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko chorinę muziką...
– Tu turbūt esi šio kūrinio-koncerto ir sumanytojas, ir scenaristas, ir režisierius-kompozitorius, gal net ir atlikėjas... O kaip įvardytum žanrą – gal čia koks nors išplėstas performanso variantas?
– Argi kam nors dabar įdomus toks dalykas, kaip „žanras“? Juk viskas susijaukę... Čia lyg ir muzikinė-istorinė-dokumentinė-chorinė kompozicija mišriam chorui ir aktoriui, trunkanti 60 minučių.
Nenusisekusi pjesė smuikui solo
– Peržiūrėjusi tavo darbų sąrašą, nustebau – 2017 m. parašei tik vieną kūrinį, o 2018 m. – trisdešimt penkis! Neįtikėtinas kūrybingumo pliūpsnis...
– Ir aš negaliu patikėti. Ar tik nesusirgau grafomanija...
– Tik spėk pasidžiaugti ir iškart komplikacijos... Stambiausias iš kūrinių turbūt Koncertas dviem smuikams. Norėjai parungtyniauti pats su savimi? Ar toks buvo atlikėjų pageidavimas?
– Teks tave nuliūdinti... Linas Paulauskis pasigedo kažkokių natų, aš jam nusiunčiau viską, ką turėjau, o jis ir sudėjo, į metus nepasižiūrėjęs. Manau, atsitiko būtent taip. Todėl tame 2018 m. sąraše atsirado daug senų kūrinių.
– Vis dėlto smagu buvo rasti tokius pavadinimus kaip „Liūdnai tįstantis peizažas“, „Niekieno rožė“... Iškart prisiminiau daugelį poetiškų Tavo opusų.
– „Niekieno rožė“ (Die Niemandsrose) pagal Paulio Celano vokiškus žodžius parašyta baritonui su violončele ir fortepijonu, o „Peizažas“ – mano galva, nenusisekusi pjesė smuikui solo... Bet ją labai gražiai interpretavo Rusnė Mataitytė, kažką ten „suradusi“, nepaisydama visų trūkumų. Geriau aš tau atsiųsiu „Ilgo ilgo kelio pabaigą“ (The End of a long long Way). Man jis svarbesnis.
– Gražus kūrinys – kažkaip liūdnai ir iš lėto prasidėjusi muzika pereina į pastoralinį vaizdelį... Ar tu pats turėjai tokią programą?
– Lyg ir neturėjau. Išskyrus tai, kad artėja kelio galas...
Įsivėlė į Šančių bendruomenę
– Be kokių dalykų neįsivaizduotum savo gyvenimo?
– Manau, visokias negandas, jau nekalbant apie džiaugsmus, kiekvienas žmogus gali iškęsti, tik turėdamas savo paslaptį, kuriai išnykus ar netekus svarbos, gyvenimas irgi praranda prasmę.
– Išgirdus žodį „paslaptis“, knieti kuo daugiau apie ją sužinoti, bet kitas tavo sakinys žiaurus, taigi užkerta kelią smalsauti. O šiaip ar lengvai numatai gyvenimo šachmatų ėjimus?
– Tikrai ne. Nesu toks geras šio sudėtingo žaidimo žaidėjas.
– Ar „Dvořak is Dead... Is He?“ yra atvirkštinė „I like...“ serijos versija?
– Ne tiek atvirkštinė, kiek „paradoksalioji“. Buvau sumanęs vienam festivaliui ritualines Dvořako muzikos „laidotuves“, kurios galų gale tampa niekinėmis, nes jo muzika nemirtinga. Gaila, to parodyti neteko, nes manęs nepakvietė į festivalį.
– Beveik visos tavo operos yra netradicinės. Naujausią iš jų – „Kopūstų laukas“ – inicijavo Šančių bendruomenė. Kokia tai muzika? Ar neplanuoji jos padaryti scenine? Tai galėtų papildyti Lietuvos kulinarinių operų sąrašą (pavyzdžiui, Antano Kučinsko „Bulvinę“, „Makaronų“)...
– Toji Šančių „opera“ atsirado visiškai netikėtai, kai buvo labai madinga „bendruomenių“ veikla. Kadangi esu per „minkštas“, įsivėliau į tai.
Kopūstų laukas, beje, tikras, iš caro laikų likęs tos vietovės pavadinimas, ten anuomet buvo auginami ir raugiami kopūstai kareiviams.
Prieš kokį dešimtmetį buvo apėmęs didelis noras parašyti operą. Dabar jau išblėso.
– Ar turi operos idealą?
– Labai vertinu visą „veristinį“ operos periodą ir „Voiceką“.
– Bet kamerinė tavo muzika nėra pagrįsta verizmu. Kuo ta epocha patraukli?
– Gražu. Paprasta. Aišku...
65 pilki atspalviai
– Ar esi arčiau tvarkos, ar chaoso?
– Man labiausiai patiktų būti savaip „tvarkingam“ bendrame chaose.
– Iš ko semiesi inspiracijų? Iš knygų, iš pašnekesių su kolegomis?
– Visada maniau, kad knygas pradėsiu skaityti, išėjęs į pensiją, bet žiūriu, kad vėl nieko neskaitau, nors man vis „pakiša“ Martynas (Algirdas Martinaitis). Jau vis mažiau kas nors domina. Kažkur grimztu, gal į nežinią, bevaisę, bespalvę, bejausmę...
– Sutinku, kad giliau žvelgiančiam žmogui lengvabūdiškas optimizmas nėra būdingas, bet nors vieną iš gyvenimo spalvų gal reikėtų palikti?
– Na ką gi, tegu lieka 65 pilki atspalviai...
– Ko išmokai iš savo vaikų?
– Išmokau suprasti, koks blogas esu tėvas, kiek daug bendravimo akimirkų „praleidau“, kiek daug ko jų neišmokiau (žaisti futbolo, konstruoti lėktuvėlių, groti)... Kuo toliau, tuo labiau tai suprantu, žiūrėdamas į savo anūkus ir į jų tėvą – savo sūnų (labai juo džiaugiuosi).
Viskas kinta kosminiu greičiu
– Tikiuosi, nenuskambės pernelyg patetiškai, jei paklausiu, kokias visuomenės raidos idėjas laikai svarbiausiomis?
– Atslūgus tautinio atgimimo entuziazmui, pradėta sparčiai grimzti žemyn... Kažin, ar užteks entuziazmo pakilti iš tos duobės.
– Kokie reiškiniai, įvykiai, vaizdai tau padarė iki šiol neišdilusius įspūdžius?
– Labai sunku visus išvardyti... Juk tai ir šeimos atsiradimas, ir vaikų gimimas... Dažnai sapnuoju namą Vilniaus Jeruzalėje (Pašvaistės g. 5), kur gyvenau, menu vaikystės dienas pas savo bobutę Kauno Šančiuose, 1972 m. gegužės 17-osios demonstraciją Laisvės alėjoje, budėjimus per Sausio revoliuciją...
– Ar galėtum paprognozuoti, kaip keisis menas, gyvenimas?
– Nesu futurologas, bet... Viskas nuolatos kinta. Kažin, ar Bachas arba Ravelis galėjo numatyti, kuo pavirs muzika XXI amžiuje... Ar galėjo kas nors prieš 70 metų pamanyti, kad belaidžiais telefonais kalbėsimės su visu pasauliu? Ar prieš gerus tris dešimtmečius nors 100 lietuvių tikėjo, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė? Taigi viskas kinta kosminiu greičiu...
Negėda nė vienos natos
– Aptarkime muziką tiesos ir melo kontekste. Kas, tavo požiūriu, yra sumeluota kūryba – kai nėra idėjos, kai kažkas pasisavinta ir neprigiję?
– Yra įvairios muzikos, ir ji visa turi teisę gyvuoti, skambėti. Apie kitų muziką negalėčiau pasakyti, ar ji „sąžininga“, ar ne, o jei kalbėčiau apie save, tai nesigėdiju nė vienos parašytos natos. Tai nereiškia, kad visa mano muzika parašyta „teisingai“, kad ji novatoriška (tiesiog neturėjau tokio tikslo).
Įtarimą man kelia muzika, kuri yra tobulai „sušukuota“ (anot Martyno), be jokių skambesio ar formos „klaidų“. Juk klysti žmogiška, tai rodo „klaidingą“ ir nuodėmingą prigimtį, netobulumą, kuriame ir slypi visas grožis, visa prasmė...
„Teisinga“ muzika turi daktaro Fausto sindromą, neklaidingumo, „tobulumo“ paieškos veda į nebūtį... Tokios muzikos esama ir lietuviškoje fonotekoje – natotekoje. Tai muzika, laisva nuo kančios. Viskas, ko nepaženklinusi kančia, atrodo daugiau ar mažiau melaginga.
– Dabar esama ir tokios muzikos, kurios garsų ryšius ne visada suvokia net profesionalai. Ar realu tikėtis, kad kada nors ji taps priimtina publikai?
– Žvelgiant į kintančią aplinką, tai įmanoma, sakyčiau, netgi neišvengiama.
Geriausia valdymo forma – muzika
– Kaip manai, ar slopstanti įspūdžio galia yra bendras laiko ženklas, ar dėl visko reikėtų kaltinti idėjų stoką, informacijos perteklių?
– Čia jau kiekvienam individualiai. Jaunam žmogui informacijos perteklius gali tapti akstinu sumąstyti kažką nauja. Juk informacijos antplūdis sukelia savotišką dūzgesį, kurį kiekvienas girdi savaip.
Tačiau net visiškai atsiribojus nuo plūstančios informacijos, gali įvykti visiškai tas pats... Kas kita dedasi su „senstančiais“ protais – anksčiau patys sau atrodę unikalūs, jie pamato, kad yra, buvo ir bus kur kas unikalesnių protų. Nevadinčiau to nusivylimu, greičiau susitaikymu.
– Ar daug kantrybės prikaupei per gyvenimą?
– Tai ne kantrybė, o tolerancija, kurią sendamas išsiugdo beveik kiekvienas.
– Kaune esi labai populiarus žmogus. Ar niekada kipšas negundė pasukti į politiką?
– Visų pirma, esu visiškai nepopuliarus (šioje srityje nenugalimas yra Giedrius Kuprevičius). Visų antra, tokių ambicijų niekada neturėjau, ypač matydamas dabartinę politinę Lietuvos situaciją.
– Ar kada domėjaisi idėjomis kaip žmonių valdymo forma?
– Ar turi galvoje „pasaulio tvarką“? Šiaip jau (jei teisingai supratau klausimą), tai baisus dalykas... Masinė manipuliacija protais vyksta nuo neatmenamų laikų, bet dabar įgauna ypač grėsmingą pavidalą, nes nedidelė žmonių grupė faktiškai valdo visą pasaulį. Todėl bet kokios valdymo idėjos man visiškai nepriimtinos. Išskyrus „šventą, krištolinį, terapinį“ muzikos poveikį...
Parengė Mindaugas Klusas
