„Pavargstu kaip šuo, naktį miegu ant kietos žemės žindydama, nėra po ranka šokoladukų ir kavos pertraukėlių ir viskas gerai, vėl keliuosi, vėl važiuoju ir gyvybė kūne liepsnoja“, – tokią žinutę iš Panamerikos plento siunčia Eglė Cibienė, su vyru Liudviku, dvejų metukų Perkūnu ir septynių mėnesių Gire dviračiais keliaujanti šiuo ilgiausiu pasaulyje sausumos keliu.
Panamerikos plentas (angl. Pan-American Highway) – vienas ilgiausių pasaulio greitkelių, besidriekiantis 30 tūkst. kilometrų nuo Aliaskos iki Meksikos. Šiuo tiltu tarp Amerikų nusprendė keliauti Eglė ir Liudvikas Cibai, palikę savo ramų gyvenimą prie Labanoro girios.
Architektė Eglė ir jogos mokytojas Liudvikas į kelionę dviračiais leidosi su dviem mažyliais – septynių mėnesių Gire ir dvejų metukų Perkūnu. Jie miega palapinėje, prie kurios kartais naktį atsliūkina lokiai, o prausiasi upėse. Keliasi penktą ryto ir, kol vaikai dar miega, stengiasi numinti didžiąją dienos maršruto dalį. Per šį laiką jie pažino žmonių, kuriems visą gyvenimą išliks dėkingi, Girė išmoko vaikščioti, o jie patys žvelgia į gyvenimą kitomis akimis.
Šeima pabrėžia, kad tai ne atostogos, o gyvenimo būdas – jų laukia beveik treji metai ant ratų.
– Kaip gimė idėja leistis į šią neįtikėtiną kelionę dviračiais Panamerikos keliu?
Liudvikas: Išgirdau apie Panamerikos kelią dar prieš 10 metų. Tai – ilgiausias sausumos kelias pasaulyje. Anuomet daug keliavau ir buvau pasinėręs į savęs paieškas, pamaniau, kad tai būtų puiki proga pagyventi minimalistiškai, atsiskyrėliškai, geriau pažinti save. Kai susipažinome su Egle, pasiūliau jai vykti kartu. Susitarėme metus taupyti pinigus ir tada išvykti. Bet atsitiko vaikai, tada kuriam laikui visai pamiršome apie šį planą. Gimus vaikams laikas skriejo greitai ir pamatėme, kad vaikystė taip ir prabėga nespėjus ja pasidžiaugti: darbas, namai, nuovargis. Supratome, kad turime viską, ko reikia kelionei čia ir dabar, niekam nesakę nusipirkome bilietus ir pradėjome ruoštis.
– Ar dviratis ir anksčiau buvo įprasta jūsų transporto priemonė?
Liudvikas: Kelionė mums visiškai įprastas dalykas, tačiau, žinoma, ne tokio masto. Dviračius minti taip pat mokėjome, bet keliauti su jais prieš tai neteko.
Eglė: Esu su drauge numynusi nuo Kauno iki Palangos ir galvojau, kad daugmaž suprantu, kas mūsų laukia (juokiasi).
– Kaip reagavo jūsų artimieji ir draugai, sužinoję apie šį sumanymą?
Liudvikas: Reakcijos buvo ir tebėra labai dviprasmiškos. Kas mane gerai pažįsta, žino mano vidų, palaiko ir žavisi. Kas turi lūkesčių ar prisirišimų, žinoma, nori išlaikyti naudingą žmogų šalimais.
Eglė: Maniškiai dalykiškai nesikiša. Aišku, jiems būtų ramiau, jei mes sėdėtume namie.
Pietų miegelius paskutinius mėnesius prieš išvykstant organizuodavau dviračio priekaboj.
Eglė
– Kaip fiziškai ir psichologiškai ruošiatės šiai kelionei? Ar treniravotės?
Liudvikas: Fizinis krūvis manęs visiškai negąsdina, nuo jaunystės labai stipriai sportavau imtynėse, vėliau jas pakeitė joga, todėl gerai pažįstu savo kūną ir raumenų skausmo nebijau. Psichologiškai pasiruošti tokiai kelionei galbūt nelabai įmanoma, juk kelionė tam ir skirta, kad pažintum ir atskleistum dar neregėtas savo puses ir talentus. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome minti dviračius, ir yra būtent savo vidinių, protinių (psichologinių) savybių ugdymas.
Eglė: Mano rūpestis buvo sušvelninti pokytį vaikams, buvau pasiruošusi priimti fiasko, jei vaikams visiškai neprilips naujas gyvenimo būdas. Pietų miegelius paskutinius mėnesius prieš išvykstant organizuodavau dviračio priekaboj. Buvo vėsus pavasaris, Girė važiuodavo kūdikio hamakėlyje. Atsimenu, galvojau: „Šitaip gal 10 km per dieną nuvažiuosim.“ O reikia trigubai daugiau, jei norim per trejus metus pasiekti Patagoniją.
O vargeli, man pradžia buvo labai sunki. Slapta meldžiausi, kad sugestų dviratis.
Eglė
– Kaip sprendėte praktinius klausimus: kokius daiktus vešitės, kaip pasirūpinsite maistu, nakvyne, saugumu?
Liudvikas: Kelionės aukštai kalnuose, džiunglėse bei miškuose man nėra svetimas dalykas, kaip ir gyvenimas gamtoje. Kadangi ten praleidžiu daug laiko, jau esu savo patirtimi patikrinęs, kas veikia ir kas ne. Dėl saugumo galvos per daug nesukau, gyvenimas nėra saugus dalykas. Rūpinuosi tik tuo, kas priklauso nuo manęs, ir tai stengiuosi padaryti geriausiai, kaip sugebu. Kas ne mano valioje, tą patikiu nežinomybei, kuri kol kas mumis puikiai rūpinasi. Nereikia jos bijoti.
Eglė: Skambinom savo įkvėpėjams: Žilvinui Usoniui ir Dianai Aleknaitei. Jie nukeliavo šį kelią dviračiais prieš daugiau nei dešimt metų, dalelę jo su labai panašaus amžiaus vaikais. Žiūrėdavom solo keliautojų filmukus, stabdydavom, kur matosi, kaip sukrauta manta, ir studijuodavom. Ne viskas pritaikoma, kai keliauji su šeima, o dviračiais keliaujančių šeimų žinau vos kelias.
– Kur prasidėjo jūsų kelionė ir kokiu maršrutu planuojate važiuoti? Kiek kilometrų sudaro visas maršrutas?
Eglė: Panamerikos kelias jungia Aliaską ir Patagoniją, bet Aliaską mes praleidom, aš pabūgau šalčio ir uodų. Nutarėm skristi į Kanadą ir ten apšilę kojas leistis į pietus.
Po pirmų kelių minučių mynimo į labai statų kalną Eglė stojo paverkti šalikelėje. Aš, nors stiprus ir sportiškas, net stengdamasis iš visų jėgų nepajėgiau užminti į kalną.
Liudvikas
Liudvikas: Kelionė prasidėjo Vankuveryje, Kanadoje planavome praleisti vasarą. Aplankėme gražiausius Britų Kolumbijos ir Albertos parkus ir patraukėme piečiau – į Montaną JAV. Kryptis yra aiški – Patagonija, o detales sprendžiame tiesiog pakeliui, dažniausiai pagal žmonių patarimus bei susiklostančias aplinkybes. Per daug į priekį neplanuojame, pastovumas kelyje nėra labai patikimas kompanjonas, į kurį būtų galima remtis.
– Kaip jautėtės pirmus kelionės kilometrus? Papasakokite apie pirmąją dieną. Išlipot iš lėktuvo ir kas tada? Kelio atgal nėra?
Liudvikas: Po pirmų kelių minučių mynimo į labai statų kalną Eglė stojo paverkti šalikelėje. Aš, nors stiprus ir sportiškas, net stengdamasis iš visų jėgų nepajėgiau užminti į kalną. Pirmos dienos buvo velniškai sunkios, jei atvirai, galvojau, jog prašoviau ir greit reiks grįžti atgal į Lietuvą. Tačiau laikui bėgant sustiprėjome visomis prasmėmis.
Eglė: O vargeli, man pradžia buvo labai sunki. Slapta meldžiausi, kad sugestų dviratis. Iš Vankuverio mus į gamtą pametėjo draugas Kristijonas. Pradėjom minti ties labai stačia įkalne, su visais reikalingais ir nereikalingais daiktais. Aš neturėjau priekabos, dviratis buvo apkrautas krepšiais, Girė norėjo būt ant rankų. Įsirišdavau ją į vaikjuostę ir stipriai laikydavau drebantį vairą, kad važiuočiau tiesiai siauru kelkraščiu. Pirmas dvi dienas daugiausia stūmėmės į kalną pėsčiomis po 4 kilometrus per dieną. Laukdavau vakaro palapinėje, o naktį laukdavau ryto, nes buvo labai nepatogu ir šalta miegoti visiems keturiems ant vieno kilimėlio. Norėjau namo, bet vis pasiryždavau dar truputį nepasiduoti.
– Ar turite nustatytą galutinį kelionės tikslą ir planuojamą pabaigos datą? Ar važiuojate daugiau spontaniškai, pagal nuotaiką ir aplinkybes?
Liudvikas: Tikslas yra aiškus nuo pat pradžių – pasiekti Patagonijos kalnus Argentinoje. Keliauti planuojame apie 2,5–3 metus. Turime pataikyti į sezonus, kurie keičiasi pagal vietoves: keliaujam su vasara ir stengsimės išvengti didžiųjų liūčių tropikuose. Mes niekur neskubam, nevengiam nusukti nuo kelio, kad pamatytume norimą vietovę šalimais. Tikslas nėra tik nuvykti kažkur, svarbiausia yra laikas kartu.
Eglė: Nors man tai visai nebūdinga, matau tik keletą savaičių į priekį. Pradžioje atrodė, kad Meksika mums nepasiekiama. Dabar baisu pagalvoti apie Andus, bet suprantu, kad iki jų dar labai daug visko pasikeis.
– Kiek kilometrų įveikiate per dieną? Ar tai priklauso nuo vaikų nuotaikos, jūsų fizinės būklės ar oro sąlygų?
Liudvikas: Kelionės pradžioje nuvažiuodavome apie 20–25 kilometrus per dieną, dabar, praėjus beveik penkiems mėnesiams, nuvažiuojame dvigubai tiek ir daugiau. Visi klausime išvardyti veiksniai daro įtaką mūsų greičiui. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę pučiant stipriam priešakiniam vėjui judėjome tik po 25 kilometrus per dieną.
Eglė: Turime prižiūrėti, kiek galime save spausti. Kartais labai norisi judėti greičiau, bet persistengus sumokam visi: nuotaika surūgsta, sveikata silpsta, vaikai atspindi mudviejų būsenas mums atgal ir vis tiek turim stoti ilsėtis.
– Kokį pirmą įspūdį sudarė Amerika ir Kanada?
Eglė: Britų Kolumbija labai sava, gamta panaši į Lietuvos ir Skandinavijos. Tik Kanada gerokai didesnė, neaprėpiama ir galinga. Gali jausti žmonių atsipalaidavimą, pagarbą. Jie labai daug dėmesio skiria švarai ir tvarkai, kaip kokia taisyklių šalis.
Visiškai netikėtas pokytis mūsų laukė kirtus sieną į JAV ties Montana. Žmonių tankis smarkiai didesnis, pakeliui vien tvoros ir ženklai „peržengti draudžiama“, įtampa, atšiaurumas, legalūs ginklai, skirtingos ir tarsi konkuruojančios bažnyčios, labai prastas maistas. Kaip vienas draugas perspėjo: „Valgom vien „Wallmarto“ avokadus.“
Labai džiaugiamės radę grikių ir juodos duonos. Tokį gėrį prisikrovus į krepšį nesunku ir į kalną užtempti!
Žinoma, peržengę ribas sutinkam labai šiltų žmonių, bet bendras fonas nesmagus, visai laukiu, kol sutiksės mūsų 90 dienų leidimas būti šalyje ir bus gana.
– Kaip atrodo jūsų įprasta diena kelionėje? Kada keliatės, kiek laiko praleidžiate važiuodami, kaip ilsitės?
Liudvikas: Šiuo metu keliamės kartu su gamta ir vaikais. Švinta, einame į lauką, apsišvariname, gaminame pusryčius ir važiuojame. Temsta, einame miegoti. Rutina nėra labai pastovus dalykas. Pavyzdžiui, dykumoje stengiamės važiuoti anksti ryte ir vakarop, kad neperkaistume saulėje. Aukštai kalnuose neskubame išsikrapštyti iš šiltų patalų. Stengiamės važiuoti ne daugiau kaip keturias valandas per dieną, kad vaikams nepabostų ir patys nepervargtume. Poilsis dažniausiai ištinka netikėtai, kai randame gražią vietą, kur patogu stovyklauti. Tiesiog pasiliekame ten ilgiau.
– Kaip kelionėse maitinatės, prausiatės?
Eglė: Turim skysto kuro degiklį, priekabą maisto ir 8–12 litrų vandens. Kanadoje tekdavo apsipirkti savaitei, o vandens pakeliui rasdavom upėse. Turim ir vandens filtrą, kurį kol kas retai naudojam. Gaminame pusryčius ir dar vieną du valgius per dieną. Būnam alkani, valgom daug! Dažniausiai mūsų meniu būna kruopos, pamažu įsitvirtino makaronai. Saujom kertam riešutus, džiovintas uogas, labai džiaugiamės radę grikių ir juodos duonos. Tokį gėrį prisikrovus į krepšį nesunku ir į kalną užtempti!
Kai miegi gamtoje, kitaip pradedi traktuoti, kas yra purvas. Dulkės, žemės, prakaitas – ne purvas. Maisto liekanas lokių šalyje geriau nusiprausti. Prakaitas kitaip kvepia, plaukai, žiūrėk, ir savaitę neplauti visai nieko. Po mėnesio pamiršti apie šampūną, tinka ir muilas arba tiesiog vanduo.
Turim vakaro rutiną temstant: visi keturi valomės dantis. Pagal tai, kiek vandens ir privatumo turim, tiek kūno dalių apsiprausiam ir šmurkšt į palapinę. Kai šalta ir taupom vandenį, labai gerai apsišvarinti tinka šlapias skudurėlis. Kai pasitaiko proga pasinert į ledinę upę, jautiesi labai švarus.
– Kaip tvarkotės su vaikų užimtumu per ilgas kelionės dienas? Ar turite specialių užsiėmimų, žaidimų, kurie padeda išlaikyti jų susidomėjimą?
Liudvikas: Su vaikais mes elgiamės kaip lygūs su lygiais, jie daro tai, ką ir mes: plauna indus, gamina valgyti, stato palapinę. Taip pat jie puikiai moka susirasti sau veiklos, mes tik suteikiam jiems galimybes ir priemones daryti tai, ką jie nori.
Eglė: Mes tikriausiai esam tie tėvai, kurie nesirūpina vaikų užimtumu. Jie užsiima patys, ypač gamtoje ir vis naujose nematytose vietose. Jiems labai greitai tampa aišku, kiek giliai galima bristi į vandenį, kad laužo liepsna kaitri, kad širšės negalima suspausti, akmenų valgyti. Perkūnas gali valandų valandas pilstyti vandenį. Girė išmoko vaikščioti ir sekioja brolį.
Kai miegi gamtoje, kitaip pradedi traktuoti, kas yra purvas. Dulkės, žemės, prakaitas – ne purvas. Maisto liekanas lokių šalyje geriau nusiprausti.
Mes stengiamės važiuoti, kai jie miega: kartais labai anksti ryte, visuomet per pietų miegą kažkiek pasistūmėti. Per du tris pasivažinėjimus nukeliaujam dienos atstumą. Kartais netelpam į užsibrėžtą planą ir tiesiog važiuojam, temsta, vaikai verkia, stojam begalybę kartų, siūlom užkandžius, kokius nors naujus daikčiukus, kad tik nukreiptume dėmesį tiems dar keliems kilometrams iki improvizuotos stovyklavietės.
– Kaip pasirūpinate savo fizine būkle? Ar jaučiate nuovargį ar diskomfortą, važiuodami didelius atstumus?
Liudvikas: Savo kūnu rūpinuosi jau labai seniai: sportas, mankštos, kvėpavimo pratimai, meditacija, šaltas vanduo, sveikas maistas. Tai nėra kažkas, kuo pradėjau rūpintis tik dabar. Kūno veikimo dėsniai man nėra paslaptis. Svarbiausia yra jį jausti ir mylėti, tada jis gali padaryti tai, kas dažnam gali atrodyti neįmanoma.
Eglė: Aš esu apstulbusi, kaip gerai veikia kūnas. Būčiau galėjus lažintis, kad žinau savo ištvermės ribas ir kad neištversiu tokio krūvio. Bet dabar matau, kad toks mąstymas buvo susiformavęs miestietiško gyvenimo burbule. Įsivaizduoju, kad panašiai dirbdavo mūsų proseneliai žemdirbiai – visą dieną lauke, užkandi duonos, grikių, paskanauji buroką, keliesi ir guli su saule. Nudegus oda, basos kojos, vanduo iš šulinio.
Pavargstu kaip šuo, naktį miegu ant kietos žemės žindydama, nėra po ranka šokoladukų ir kavos pertraukėlių ir viskas gerai, vėl keliuosi, vėl važiuoju ir gyvybė kūne liepsnoja.
Yra ir ta pusė, kad mes neatostogaujam. Tikrai dirbam iš peties, čia gal toks Liudviko būdas, o aš stengiuos neatsilikti. Atsitinka ir taip, kad kai turi progą sustoti, pakabėti hamake, pasirodo, kad nuovargis buvo pasislėpęs už streso (gal mynėm greitkeliu, buvo daug eismo, gal sunkiai radom vietas nakvynėms, jautėmės nesaugiai), tada ištirpsta jėgos ir pabūnam keletą dienų suglebę.
– Ar sutikote kelionėje įdomių ar įkvepiančių žmonių?
Liudvikas: Vieną šaltą dieną aukštai kalnuose važiavome apsnigtu keliu. Prie mūsų privažiavo kemperis ir mus pakvietė į vidų išgerti karšto šokolado. Besišnekučiuojant vyriškis iš spintelės ištraukė 300 JAV dolerių ir davė mums, kad išsinuomotume kambarį kelioms ateinančioms šaltoms naktims. Jis nebuvo turtuolis, tiesiog labai malonus ir geraširdiškas žmogus. Tokie nuotykiai įkvepia elgtis kitaip.
Eglė: Stefa nuo vaikystės gyvena autobuse kur nors kalnuose, augina tris vaikus. Sakė, kad nesmagiausia gyvenimo autobuse dalis yra žiemą skalbti rūbus upėje.
Robas – laisvalaikio studijų profesorius, išsiskyręs ir ieško merginos, ketina stoti į muzikos akademiją. Jam 78-eri.
Tedis – jauniausias iš 7 vaikų. Dirba kalnuose, stato tiltus ir tiesia keliukus žygeiviams. Tiesiog paėmė mus su visais daiktais ir pavežė 300 km.
– Kaip amerikiečiai reaguoja į jūsų kelionę? Ar jaučiate jų svetingumą, paramą? O gal atvirkščiai?
Liudvikas: Amerika labai didelė ir skirtinga, taigi ir žmonių reakcijos čia įvairialypės. Vienas gali parodyti vidurinį pirštą bei aprėkti pro pravažiuojančio milžiniško pikapo langą, kitas maloniai pakviečia apsistoti jo kieme ar kambaryje, nusiprausti po dušu, išsiskalbti rūbus ir mielai pagamina gardžią vakarienę. Džiugu, kad malonių žmonių visgi sutinkame daugiau.
Pirmus tris mėnesius aš buvau didžiausias kelionės iššūkis. Man nepatiko viskas, nesimėgavau ir laukiau, kol Liudvikas pats pasiduos.
Eglė
– Kokie iki šiol buvo didžiausi jūsų nuotykiai kelionėje? Ar turite įsimintinų istorijų apie gamtą, netikėtas situacijas?
Liudvikas: Gyvenant gamtoje, kalnuose, dykumose, miškuose, kelyje, pavojai nėra jau toks retas dalykas. Svarbiausia neįsileisti baimės į galvą, nes tuomet gali nukentėti pats nuo savo minčių. Kitaip nei buityje, atsitikus kažkokiomis aplinkybės, išlaikius šaltą protą, dažniausiai viskas išsisprendžia paprastai. Matyt, pačios įsimintiniausios buvo naktys, kai į stovyklavietę ateidavo meška. Pirmą naktį beveik nemiegojau, su peiliu rankoje laukiau, ar reikės eiti kovoti už šeimą. Bet po kurio laiko ir daug susitikimų su jomis baimė išgaruoja. Tačiau vis tiek turi išlikti atsargus.
Eglė: Susiduriam su tiek daug naujų patyrimų, kad jie tapo norma: miškų gaisrai, meškos, gyvatės. Mane tiesiog pribloškė žydras tirpstančių ledynų vanduo, net negaliu to apsakyti, buvau jo užburta.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki šiol? Kaip juos įveikėte?
Liudvikas: Didžiausias iššūkis yra susitvarkyti su savimi, išlikti teigiamai nusiteikusiam, kantriam bei maloniam. Kelionė su šeima yra puiki mokykla ir ši pamoka yra ilga ir gili kaip pats gyvenimas. Taigi vis dar mokausi.
Eglė: Pirmus tris mėnesius aš buvau didžiausias kelionės iššūkis. Man nepatiko viskas, nesimėgavau ir laukiau, kol Liudvikas pats pasiduos. Buvo sunku prisitaikyti prie krūvio ir nebuvau užsidegusi keliauti, ilgėjausi namų. Dabar irgi būna labai sunkių atkarpų, bet raumuo jau stipresnis, kantrybė sustiprėjusi, o namais tapo kelias ir palapinė.
– Ar būna dienų, kai norisi viską mesti ir grįžti namo? Kas motyvuoja jus tęsti?
Eglė: O taip. Jos retėja ir tapo ne dienomis, o valandomis ar minutėmis. Aš tiesiog pripratau – naują rutiną pakartojau tiek kartų, kad ji tapo sava. Palapinė ir dviratis tapo saugumu ir jaukumu, pasidarė keista sustoti vienoj vietoj ir praleisti ten keletą naktų. Vaikai pasijutę prastai lipa į priekabą ir mėgsta vakare lįsti į palapinę. Taigi grįžti dabar reikštų vėl prisitaikyti iš naujo. Kol senas gyvenimo būdas dar buvo ryškus atminty, buvo ir ko ilgėtis.
Mes miegam, valgom, prausiamės kartu. Šie dalykai apipinti pasikartojančiais ir pažįstamais žodžiais, kvapais, jausmais.
– Kaip sekasi vaikams prisitaikyti prie tokio kelionės ritmo?
Liudvikas: Vaikai prisitaiko puikiai, juolab jie nelabai ir žino jokio kito gyvenimo. Jų gyvenimas yra tėtis ir mama, visa kita yra antriniai dalykai. Mes pasirūpiname jų poreikiais ir suteikiame jiems kuo geresnes galimybes vystytis. Jų raida augant gamtoje tiesiog stulbinanti. Sunkių momentų, žinoma, būna, juk vaikui sunku ir nuo televizoriaus atsitraukti. Svarbiausia išlaikyti šiltą ryšį bei pasitikėjimą, tuomet jie jaučiasi saugūs ir laimingi.
– Kokie yra jūsų šeimos ritualai kelionėje, padedantys išlaikyti emocinį ryšį ir nuotaiką?
Liudvikas: Mes visi suprantame, jog esame kartu kaip vienetas. Buvimas kartu ir mokymasis būti bendro darinio dalimi yra geriausias ritualas.
Eglė: Mes miegam, valgom, prausiamės kartu. Šie dalykai apipinti pasikartojančiais ir pažįstamais žodžiais, kvapais, jausmais. Tai kuria atramą, dienos struktūrą ir net savotišką susikalbėjimą: viskas gerai kaip visuomet. Jei staiga išimtum kažką iš dienos, iškart pajustum skirtumą. Tarkim, Liudvikas neužkaistų ryte kavos (jo „užpiltinė“ kava pati skaniausia ir stipriausia), kai svečiuojamės kur nors ir būnam pavaišinti ryte, laukiu antro dienos puodelio, nes ne Liudviko kavai trūksta parako. Ėjimas į palapinę, dviračių statymas prie parduotuvės, navigavimas ir stovyklavietės paieškos – viskas turi surepetuotą choreografiją.
– Ar kelionėje sustiprėjo jūsų šeimos ryšys? Kaip ši patirtis keičia jūsų santykius?
Liudvikas: Žinoma, kad sustiprėjo, kitu atveju jau būtume grįžę. Šis gyvenimo būdas neveiktų, jei nebūtų darnos. Aš stengiuosi kuo geriausiai pasitarnauti Eglei bei vaikams, Eglė taip pat elgiasi mano atžvilgiu. Puikiai suvokiame savo bendrą tikslą ir kryptingai bei nuosekliai judame jo link. Taip mūsų ryšys stiprėja, įsimylime vis labiau.
Panašu, kad atskalūniškas, kuklus ir paprastas gyvenimo būdas prigis ilgam.
Eglė
– Ką jau išmokote iš šios kelionės? Ar pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą, šeimą, pasaulį?
Liudvikas: Ištrūkus iš užburto darbas–namai rato, viskas pasimato kiek kitom spalvom. Daug žmonių, pradedant nuo mokyklos suolo, vėliau darbovietėse ir t. t., didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia darydami kažką, kas jiems dažnai net nepatinka arba ką darydami nejaučia džiaugsmo ir prasmės pojūčio. Manau, ši kelionė mums visiems yra puiki pamoka nešvaistyti savo laiko, rinktis teisingus sprendimus ir gyventi prasmingą gyvenimą. Prasmingą, turiu omenyje, užpildantį tiek vidų, tiek išorę.
Eglė: Vėl ir vėl pamatau, kad nuo manęs priklauso daug mažiau, nei įsivaizduoju. Tai suteikia atsipalaidavimo. Galima vadinti atsidavimu, kaip žmonės atsiduoda Dievui. Tai panašus jausmas.
– Kokie jūsų planai po šios kelionės? Ar tai tik viena iš daugelio kelionių, ar planuojate grįžti prie įprasto gyvenimo būdo?
Liudvikas: Jei pasieksime Argentiną, kažkaip reikės grįžti namo, galbūt nusipirksime burlaivį ir parbūriuosime per vandenyną, ką gali žinoti. Mūsų įprastas gyvenimo būdas šiandien yra kelionė. Jei klausiate, ar grįšime prie 8–17 val. darbo dienos ritmo, nemanau.
Eglė: Būna, žmonės keliauja laisvalaikiu, nori pamatyti kitas šalis, kartais verčiasi iš kelionių. Aš neturiu tos motyvacijos, man gerai ir troboje. Bet panašu, kad atskalūniškas, kuklus ir paprastas gyvenimo būdas prigis ilgam. Turiu draugų, kurie, grįžę namo po panašių kelionių, jau gyveno kitaip: prisiėmė atsakomybę už savo šiukšles, resursus ėmė naudoti protingiau, veikti lėčiau ir gyventi išvien su gamta. Vis būdavo smalsu, kas juos taip pakeitė. Dabar per patirtį ateina supratimas, pagarba žemei.
– Jei galėtumėte apibūdinti šią kelionę vienu sakiniu, koks jis būtų?
Liudvikas: Niekada nebus taip, kad kažkaip nebūtų.
Eglė: Čia Vytaro Radzevičiaus frazė, tokia taikli! Iki kaulų smegenų.
