38-erių Ieva ryžosi kelionei į Rygą. Ne į saldainių fabriką, kaip pati sako, bet į lytinių ląstelių banką. Begalinė svajonė turėti vaiką, neatrastas tinkamas gyvenimo partneris neužrakino troškimo, bet moterį atvedė prie drąsių sprendimų. Solo mama – taip save vadina moteris, nusprendusi viena susilaukti atžalos.
Itin intymių ir asmeninių gyvenimo istorijų vingių Ieva nesiryžo pasakoti viešai, todėl tikroji jos tapatybė šiame tekste nebus atskleista.
Žavi moteris nelaukė princo ant balto žirgo žydinčioje pievoje. Ji ieškojo žmogaus, su kuriuo galėtų kurti santykius, tačiau toks žmogus į jos gyvenimą nepasibeldė, o troškimas tapti mama negeso.
Mokykloje svajojusi 25-erių turėti tris vaikus ir dirbti teisininke, šiandien Ieva eina kiek kitokiu keliu: „Aš svajojau, kaip dažna mergaitė, keliauti su vyru aplink pasaulį, susilaukti vaikų. Aš noriu susikurti savo gyvenimą, kaip galiu geriausiai, pagal tai, ką turiu dabar. Galbūt aš sutiksiu savo gyvenimo žmogų po dešimt metų, bet vaikų jau nebesusilauksiu. Mano partneris bus ateity, o vaikų langas yra dabar.
Galvojau, ar laukti partnerio ir rizikuoti, kad galiu nei jo sulaukti, nei vaikų susilaukti. Nėra taip, kad stačia galva puoliau į šį sprendimą. Bet gyvenimas tam, kad susikurtum sau džiugesį ir laimę, labai nenoriu gailėtis dėl to, ko nepadariau. Aš darau viską, kas mano galioje“, – pasakoja Ieva.
Taigi... 3 2 1. Istorija prasideda. Prieš maždaug metus moteris perskaitė vieną rašytojos Lori Gottlieb knygą, kaip ji norėjo vaikų, šeimos, bet nerado tinkamo partnerio ir nusprendė viena susilaukti vaikų. Jai gimė sūnus.
Tuomet Ievai pro akis nepraslydo aktorės Jennifer Aniston apgailestavimas, kad visada svajojusi apie vaikus jų taip ir nesulaukė. O tuomet Ieva išgirdo apie galimybę Lietuvoje užsišaldyti kiaušialąstes. Tačiau įsibėgėjęs istorijos traukinys greitai buvo pristabdytas. Ne viskas taip jau paprasta. Lietuvoje šia galimybe gali pasinaudoti tik susituokusios poros.
Taigi sprendimas pradėti pagalbinį apvaisinimą Ievos mintyse brendo ne valandą ir ne 24. Moteriai prireikė metų, kol viską apsvarstė, lėtų žingsnių, domintis situacija Lietuvoje ir kitur, klausantis kitų tokiu pačiu keliu einančių moterų pasakojimų.
„Aš pagalvojau, kad man dabar tiek metų, aš bandžiau kurti santykius, bet nesėkmingai arba manęs tinkamas vyras dar nesurado. Aš visada norėjau turėti vaikų, mačiau prasmę būti, dirbti su jais. Nusprendžiau pasidomėti, kokia situacija Lietuvoje ir nusprendžiau tęsti savo kelią į šeimą per Rygą.
„Bet aš kovotoja iš prigimties ir einu iki galo. Ėmiausi to reikalo, bet parašiau į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Ar Lietuvoje įstatymas atitinka nediskriminavimo normą? Aš negaliu susilaukti vaikų vien todėl, kad neturiu vestuvinio žiedo. Kuo aš blogesnė? Moku visus mokesčius, dirbu, prisidedu prie valstybės gerovės ir noriu šaliai padovanoti vaiką.
Seimo nariai sako, kad nori didinti gimstamumą, bet kartu sako, kad aš negaliu susilaukti vaiko vien todėl, kad neradau vyro. Aš tikrai ieškojau. Bet tiesiog man nepavyko surasti arba aš suradau, bet jie nenorėjo su manimi sieti savo gyvenimo. Ar tai mano kaltė, kad negaliu pasinaudoti šia galimybe?
Gyvenimas eina, noriu turėti vaikų ir ką galiu padaryti? Ryga atsirado nagrinėjant pliusus ir minusus. Ir Estijoje galima tai padaryti, bet rinkausi Rygą, nes arčiausiai, dar sužinojau, kad tiesioginis traukinys atsiras, tad bus patogu“, – šypsosi moteris.
Ir štai. Tuomet prasidėjo kelionė į Rygą, į saldainių fabriką, kaip sako pašnekovė: „Bet ne į saldainių..., o Rygą“, – užbaigia sakinį moteris. Vis dėlto pirmosios konsultacijos Rygoje vyko per nuotolį. Gydytojas reproduktologas Ievai patiko dėl savo profesionalumo, vėliau moteris gavo konsultantę, tarpininkę tarp savęs ir gydytojo.
„Lietuvoje buvo komentarų, kad neturiu vaikų, o jau turėčiau turėti. Galbūt po tuo slypi skaudi istorija? Žmonės nesusimąsto. Todėl man patiko, kad šis gydytojas manęs nelaikė nenormalia, keista, nepritampančia. Aš esu tiesiog žmogus, kuris nori turėti vaikų. Patikrino mane, mano duomenis, sako „Gerai, galim pradėti“ ir tada aš išsigandau. Supratau, kad tai tikra“, – nusišypso Ieva.
Paklausta, ar Lietuvoje iš gydytojų sulaukdavo komentarų dėl to, kad dar neturi vaikų, ji prisimena istoriją, kai būdama 25-erių turėjo apžiūrą pas ginekologę: „Viskas buvo gerai, bet tada ji užvertusi kortelę pasakė, kad kaip tik laikas vaikus gimdyti. Ji norėdama išreikšti rūpestį labai nepataikė, nes tai gali būti skaudi tema, ši jos frazė sugadino visą vizitą“, – nemalonią patirtį prisiminė moteris.
Spermos donorų programėlės
Pasirodo, kad šiais laikais galimybių tapti mama daug daugiau, nei galėjome įsivaizduoti. Šiandien programėlės siūlo ne tik pažinčių galimybes, bet ir potencialaus spermos donoro paieškos galimybes. Pavyzdžiui, yra programėlės, kurios veikia panašiu principu kaip pažinčių programėlė „Tinder“, tik jose ieškoma būtent spermos donoro.
„Nežinau, kaip atradau tas programėles. Bet čia kiti dalykai. Man reikės pirkti donoro spermą iš lytinių ląstelių banko. Kiti žmonės nenori eiti šiuo keliu per klinikas, todėl eina kitu keliu [pasirinkdami programėles – aut. past.]. Bet tada nežinai apie donorą“, – tokios galimybės trūkumus paaiškina moteris.
Ieva buvo susidomėjusi šia galimybe, tačiau galiausiai persigalvojo, nes nežinojimas apie donorą bei jo tikslą jai pasirodė nepatrauklu: „Galbūt jis nori turėti vaikų kiekviename pasaulio krašte. Nusprendžiau eiti brangesniu, saugesniu keliu. Nes klinikose turi plačius donorų aprašymus, galima ir kiaušialąsčių donorą rasti, galima net embrioną įsivaikinti.
Galima sužinoti, ar donoras išsilavinęs, ekstravertas, intravertas, koks jo žingsnis, žvilgsnis. Mano klinika turi ryšių su donorų lytinių ląstelių banku, tai jie net pateikia kūdikėlio donoro nuotrauką ir ranka rašytą laišką. Aš žiūriu ir galvoju, kad su tokiu žmogumi galėčiau susitikinėti. Gali sužinoti apie donoro tėvus, brolius, seseris. Moterys juokiasi, kad turėdamos partnerį tiek apie jį nežinojo, kiek apie spermos donorą“, – juokiasi Ieva.
Taip pat ji pasakoja, kad, pavyzdžiui, Australijoje yra klinikų, kur vaikai, sulaukę pilnametystės, gali gauti tėvo kontaktus ir su juo bendrauti. Tačiau Rygoje donorų tapatybė neatskleidžiama.
Iš pradžių Ieva buvo nusigandusi, kai gavo iš klinikos šešių kriterijų sąrašą, pagal kuriuos turėjo išsirinkti donorą. Tačiau paaiškėjo, kad Ievos pasirinktoje vaisingumo klinikoje yra pateikiamas tik paprastas donoro savybių sąrašas, bet galima nusipirkti ir atsisiųsti iš kitos klinikos išplėstinį donoro savybių sąrašą. O tuomet jau gali pasimesti tarp gausybės savybių!
„Rinkausi savybės, kurios mane domina. Rinkausi, kad fizinės savybės labai nesiskirtų nuo mano. Bet mano vaikas bus pusiau skandinavas, nes Seimo nariai nepriima pataisų.
Lytinių ląstelių banke taip pat gali nusipirkti knygelių apie skirtingas šeimas, apie įvaikintą embrioną, apie vieną mamą ar pan. Kad vaikui nuo mažumės būtų ta žinia sakoma, normalizuojama. Galima jas atsisiųsti, skaityti vaikams“, – pasakoja Ieva.
Kūdikis brangus visomis prasmėmis
Kiek reikia pinigų, norint pradėti pagalbinį apvaisinimą, lemia įvairūs kintamieji. Kaip paaiškina Ieva, jos klinikoje galimas dviejų būdų pagalbinis apvaisinimas. 900 eurų kainuoja donoro apvaisinimas sperma, į šią kainą įeina ir donoro sperma.
„Vieną kartą tinkamu savo ciklo metu turi atvykti, gauni porciją spermos. O kitas jau yra mokslo pažangos kelias, jis vadinasi IVF – in vitro fertilizacija, ten daugiau procesų, žmonių, įrankių. Mano klinikoje tas kainuos apie 2500 eurų. Bet nėra jokių garantijų. Priklauso nuo mano organizmo, nuo kiaušialąsčių. Yra moterų, kurioms pakanka pirmo būdo. Neseniai klausiau australės istorijos, kuriai 7 kartus buvo atlikta ta pažangesnė procedūra.
Plius vaistai. Reikės leistis folikulus stimuliuojantį hormoną, man reikės 3 arba 4 pakuočių ir viena pakuotė kainuoja 200 eurų. Tai dar plius apie 1000 eurų vaistams. Reikės vizitų į Rygą, imti laisvadienių. Bet apie metus juk mąsčiau ir taupiausi.
Žodžiu, kainuoja tūkstančius“, – tikina Ieva.
Pirmąjį apvaisinimo būdą Ieva juokais vadina „kalakuto“ būdu: „Nes realiai moterys, kurios nusprendžia susirasti partnerį arba pažįstamą vyriškį, arba iš „Tinder“ programėlės, tuomet, kai vyrai atneša spermą, su švirkštu susileidžia.“
Tačiau Ieva nusprendė eiti antru keliu, suteikiančiu daugiau šansų susilaukti vaikų ir vėlesniame amžiuje, kai Ievai bus per 40 metų ir galimybė susilaukti pirmuoju pagalbinio apvaisinimo būdu sumažėja. Kaip sako moteris, laikas eina prieš ją, o ne su ja, todėl norisi daugiau sėkmingo nėštumo garantijų ir tikimybių, nors niekada nežinai, ar pasiseks, nes galiausiai vis tiek viską nusprendžia gamta.
„Man tai normalus pažangos dalykas. Pirmas žmogus, gimęs pagalbinio apvaisinimo būdu, jau sulaukęs 40 m. Vadinasi, mąstymas vyko dar seniau. Manau, kad negražu ieškoti partnerio ir jį apgauti, neetiška būtų įvilioti žmogų į pinkles. Kartą Seimo narys siūlė tokioms moterims, kurios nori susilaukti vaiko, bet neturi partnerio, nusikabinti vyrą, bet kodėl turėčiau paleistuvauti?“ – pasipiktinimo neslepia moteris.
Kitas dalykas, kurį girdi moteris iš pagalbinio apvaisinimo priešininkų, – kad tai nėra natūralus dalykas arba tai savanaudiška. Ji tokiems mandagiai paaiškina, kad automobilis, kompiuteris ar telefonas taip pat nėra natūralūs dalykai.
„Kas tiki Dievu, sakyčiau, kad Dievas to nesukūrė. Jeigu yra vaistų, sukurtų sergantiems, aš noriu, kad mano artimieji juos gertų. Kodėl negalima pasinaudoti galimybėmis? O kad nedavė [vaikų – aut. past.], nežinau, kartais reikia pakovoti dėl svajonės. Kurie mano, kad savanaudiška, gerbiu tų žmonių nuomonę. Gerbiu tuos, kurie nusprendę niekada neturėti vaikų. Jeigu nusprendė būti vegetarais, vaikščioti basi... Jei jie yra laimingi dėl to, ką daro, ir nevaržo kitų žmonių laimės, tai viskas gerai.“
Taip pat Ieva prisimena vienos australės istoriją, kuri pasakojo, kad visi kritikai, kai išvysta kūdikį ant rankų, pamiršta, kokiu būdu jis atėjo į šį pasaulį, nes svarbiausia – kūdikis!
Palaikymas ir baimės
Žinoma, žinia, kad kelionė motinystės link prasideda, pripildo įvairiausių emocijų bet kurią mamą. Iš pradžių skrajojusi iš laimės, netrukus Ievos sparnai nusileido. Ji suvokė, kad visas jos gyvenimas pasikeis.
„Susimąsčiau, kaip išnešiu šiukšles, juk vaiko vieno nepaliksiu namie. Visus klausimus galima išspręsti, bet kaip reikės išnešti šiukšles, dar nesugalvojau. Nes ir maisto, ir rūbų galima į namus užsisakyti.
Buvo jausmų paletė nuo „bijau“ iki „labai laukiu“. Galvojau, kaip susitvarkysiu, ar man užteks kantrybės, noro, pinigų, palaikymo iš kitų žmonių. Bet mes esame visi pagimdyti moterų ir jos visais laikais sugebėjo kažkaip vaikus išleisti į pasaulį. Manau, kad kai bus laikas, tada ir įveiksiu šiuos klausimus.
Pavyzdžiui, kur vaiko tėtis, dar nesugalvojau atsakymo, bet sugalvosiu, „chat gpt“ pasiūlys atsakymą“, – kalba Ieva.
Tačiau moteris apie savo sumanymą papasakojo tik keliems artimiausiems žmonėms. Buvo, kurie džiaugėsi, tikino, kad tikrai padės, kiti iškart pradėjo galvoti apie problemas, kurios iškils vien todėl, kad Ieva bus viena su vaiku.
„Viena draugė sake, kad „ar tu žinai, kad bus labai sunku?“ Žinau, kad jie taip išreiškia savo rūpestį, bet tie žodžiai ne tie, kokių tikiesi. Ypač palaikymo sulaukiu bendruomenėje, kur moterys pasirenka pagalbinio apvaisinimo būdą. Parašė lietuvė, gyvenanti užsienyje ir einanti tuo pačiu keliu kaip aš. Manau, kad yra daugiau moterų, kurios slaptai tą daro arba galvoja apie tai. Mano tikslas pasakyti, kad TAI YRA ĮMANOMA“, – dalijasi moteris.
Ji neslepia, kad jeigu būtų žinojusi apie šią galimybę anksčiau, būtų ja pasinaudojusi anksčiau.
„Aš stengiuosi negalvoti apie būsimas problemas. Žinau, kad bus sunku reaguoti į pastabas, kur vaiko tėtis, kad vaikas galbūt sunkiau vystysis. Bet mokslininkai įrodę, kad tai netiesa. Vaikas turi turėti keletą žmonių savo gyvenime, bet nebūtinai tai tėtis ir mama. Šeimų – visa paletė: seneliai, vienas tėtis, viena mama, našlys tėtis… įvairių situacijų būna.
Mąsčiau, kad reikės didesnio automobilio, kad nebeliks mano laisvalaikio, kad neliks mano pomėgių, kad pavasarį dviračiu nebepasivažinėsiu, nes nebebus kada. Kartais dienos metu susimąstau kokioje nors situacijoje, kaip bus, kai turėsiu kūdikį. Bet niekada nežinai, pavyks ar nepavyks, tai loterija. Gali norėti, kiek nori, bet ne visada pavyksta“, – realistiškai mąstyti stengiasi Ieva.
Moterims, kurios nedrįsta pradėti motinystės kelio, Ieva siūlo pagalvoti apie Kūčių vakarą po 15 metų ir kokius žmones norėtumėte prie jo matyti. Nes būtent dabarties sprendimai lemia ateitį. Juk baisiausia yra gailėtis, kad kažko nepabandei.
Taip pat Ieva labai nenori susilaukti gailesčio komentarų, priešingai, nori, kad žmonės į ją žvelgtų kaip į stiprią asmenybę, kuri viena sugebėjo atvesti vaiką į šį pasaulį.
„Kartais grįžtu prie savigraužos, kad žiūrėsiu į kūdikį ir galvosiu, kad tai didžiausia klaida, kurią padariau gyvenime. Yra didelė bendruomenė pasaulyje, kurios eina šiuo keliu. Esu gal šimtą istorijų girdėjusi. Tos istorijos labai sustiprino mano norą eiti šiuo keliu.“
