„Vieną akimirką tu – keistuolis naujokas, o kitais metais galbūt jau būsi laukiamas svečias – viskas tavo rankose“, – sako šiuo metu JAV gyvenanti papuošalų dizainerė Jurga Juozapa, sukūrusi prekių ženklą „Junethings“. Jos pavardė žiniasklaidoje vėl nuskambėjo prieš kelias dienas, kuomet Jurgos kurtais papuošalais pasipuošė „Draugų“ aktorė Courteney Cox, dalyvaudama savo žvaigždės Holivudo šlovės alėjoje atidengimo iškilmėse.
C. Cox ne vienintelė garsenybė, kuri puošėsi šios kūrėjos dirbiniais. Los Andžele beveik devyniolika metų gyvenanti Jurga pasakoja, kaip atsidūrė už Atlanto, koks buvo jos karjeros kelias ir kodėl svarbias pažintis pradeda nuo prisistatymo: aš esu lietuvė.
Su Jurga susipažinome prieš šešerius metus, kuomet ji viešėdama Lietuvoje pristatė savo papuošalų kolekciją. Smalsu, kas pasikeitė nuo to laiko ir kuo ji gyvena dabar.
– Jurga, esi studijavusi Prancūzijoje, dirbusi modeliu, išmaišiusi Europą. Kaip susiklostė, kad atsidūrei ir likai už Atlanto?
– Paryžius man visuomet buvo tarsi magnetas. Pirmą kartą jį pamačiau lingvistinės kelionės metu. Gerai pamenu, autobusu važiavom Sen Žermeno bulvaru, mums lėtai judant pro murziną langą žydėjo kaštonai, plieskė saulė, o žmonės gestikuliavo rankomis ir traukė koja už kojos nežinia kur. Man buvo labai smalsu. Manau, smalsumas yra mano supergalia ir kartais tuo pačiu pakiša koją, nes vienas magiškas vaizdinys gali suvilioti taip, kad akimirksniu, kaip koks Renesanso olandas, prekiaujantis prieskoniais, išsitrauksiu žemėlapį ir imsiu planuoti naują ekspediciją, nors nelabai aišku, į kurią pusę ir kaip.
Mano modelio karjera buvo daugiau įrankis suprasti mados industrijai ir išgyventi studentaujant, esu netradicinio tipažo ir dirbau daugiau „pakabos“ darbus. Man tai leido pamatyti, kaip savo prekių ženklą kuria dizainerė Isabel Marant. Kai gyvenau Paryžiuje, Lietuva dar nepriklausė Europos Sajungai, o tai nemenkai trukdė ten dirbti. Labai džiaugiuosi dėl dabartinio jaunimo, kuris gali laisvai judėti, studijuoti ir darbuotis kur užsigeidžia. Lietuviai labai darbštūs, kūrybingi ir išradingi.
Neseniai susipažinau su moterimi, kuri man aistringai tikino, jog mes kaip tauta turime auksinę širdį. Tai buvo ir miela, bet tuo pat metu man kiek kaito žandai, lyg ji kalbėtų apie retos rūšies pandas. Labai didžiuojuosi savo lietuvybe. Nėra buvę nė vieno svarbaus man pokalbio, kurio nebūčiau pradėjusi nuo to, jog esu lietuvė. Amerika niekuomet man nebuvo labai įdomi, nors patiko dešimtojo dešimtmečio mados redaktorės Liz Tilberis „Harper's Bazaar“ ar „Vogue“ puslapiai, kur merginos vaikšto Niujorko gatvėmis su ilgais Calvino Kleino paltais, sportbačiais ir ledinukų spalvos permatomomis Jil Sander suknelėmis, rankose sukinėdamos baltus ipodus.
Susipažinau su moterimi, kuri man aistringai tikino, jog mes kaip tauta turime auksinę širdį. Tai buvo ir miela, bet tuo pat metu man kiek kaito žandai, lyg ji kalbėtų apie retos rūšies pandas.
Ten pirmą kartą nuvažiavau mylimo žmogaus iniciatyva. Apsistojus pas draugę San Fransiske 2003-iaisiais (mes su ja susikeitėme butais – ji tuo metu apsigyveno Paryžiuje), žiūrint pro langą jos bute Portola Drive Tvin Pykso kalno viršūnėje, matėsi visas San Fransiskas, vanduo, besileidžiantys lėktuvai, ir mirkydama jos 34 orchidėjas virtuvės kriauklėje pajutau, kad pamažu įsimyliu Kaliforniją. Žmonės šypsojosi (spėkit, ar paryžiečiai šypsosi), medžiai žydėjo, viskas atrodė nekomplikuota ir kvietė kurti.
Los Andželą pasirinkau pagal savo vidinio balso užgaidą, ir 2004-aisiais ten pasilikau. Save laikau pasaulio piliete, lietuve, šiuo metu gyvenančia Los Andžele. Jeigu visata dabar mane girdi – norėčiau dar daugiau patirčių, mokėti daugiau kalbų, pamatyti visus pasaulio kampus, paragauti, pačiupinėti, perskaityti, įsiklausyti, pakalbinti ir dar daug visko padaryti. Gyvenimas yra vienas ir trumpas. Los Andželas man šiuo metu leidžia gyventi atviriausiai – siurbti į save daugiausia. O rytoj gal bus kitaip. Norėčiau, kad tai kas, vyksta dabar, būtų tik pradžia.
– Interviu prieš šešerius metus sakei, jog Los Andželas yra miestas, kuris leidžia gyventi savo pačios galvoje. Ką turi omeny?
– Nelabai mėgstu kalbėti apie save, bet, atsakant į šį klausimą, – esu keistas mišinys visiško introverto, kurį norint išsitempti kažkur papramogauti reikia atvažiuoti pas jį į namus ir jam apauti batus, o tada įsikibus į parankę išsivesti; ir ugnies kamuolio širdyje, kuris gali nesustodamas siekti tikslo, jei mato prasmę, perkalbėti su šimtu žmonių per vieną dieną pasakojant savo kūrybines istorijas, įtikinėti pirmą kartą sutiktą bostonietį, kad Lietuva yra Europos ateitis (kai aplink stovintys draugai lietuviai varto akis, o tas žmogus nėra girdėjęs apie šitą šalį absoliučiai nieko), paskambinti į prancūziškojo „Elle“ redakciją (2004-ieji) ir įsiprašyti padėti koordinuoti rašomą reportažą apie Rytų Europą ir susipažinti su visomis kultinio žurnalo redaktorėmis, kastingo direktorėmis, skilčių autorėmis, stilistėmis ir valgyklos šefu.
Myliu Paryžių ir Niujorką, bet mane vargina žmonių energijos kiekiai, kuriuos susiurbiu ten būdama ilgą laiką – tau mina ant kojos, liečia alkūnėmis, kažkas piktas, o kažkas tiek laimingas, kad plepa ir seka tave iki namų. Los Andželas leidžia gyventi automobilyje, kur su trenksmu pasileidi savo „Spotify“ grojaraštį, pasidedi stiklinį puodelį kavos ir įstrigusi spūstyje akimis „minkai“ debesis. Tokiu būdu gaunu atsakymą apie grandinėlės ilgį, dėl kurio negalėjau apsispręsti, randu pavadinimą savo naujam „Substack“ (populiari naujienlaiškio platforma) tekstui apie atvirumą, išsirenku naujo kilimo atspalvį (aišku, padedant debesiui), pamatau sunkvežimį, pilną senos medienos, ir prisimenu, kad reikia paskambinti senukui, kuris iš panaudoto medžio man gamina papuošalų padėklus. Visa tai vyksta galvoje vienu metu, „ant viršaus“ plieskia Neilo Youngo „Like A Hurricane“.
Reziumuojant reikėtų pasakyti, kad Los Andželas yra puikus miestas būti savimi ir su savim, o iš galvos sugrįžti į kūną man padeda „embodiment“ (tai procesas, kurio metu gali aiškiau išgirsti save per kūno siunčiamus signalus) praktikos.
– Anksčiau esi minėjusi, kad gyventi bei dirbti Los Andžele įdomu, bet nelengva. Kaip yra dabar?
– Na, manau, visur gyventi yra nelengva. Juk gyvenimas banguoja į viršų, tada leidžiasi į apačią. Tuo mes ir skiriamės nuo dirbtinio intelekto mašinos „ChatGPT“, nes jaučiame daug ir intensyviai. Manau, jūsų portalas kalbina daug kūrėjų ir kompanijų pradininkų, žmonių, kurie turi vizijų bei svajonių ir jų vaikosi, – ar kas nors yra pasakęs, kad jiems buvo labai lengva jas įgyvendinti? Taip, manau, jog esu gimusi po laiminga žvaigžde – dėl visų gyvenime sutiktų žmonių, šeimos, kurioje gimiau ir kuria tapo mane supantys draugai, dėl užsiprogramavimo rinktis meilę, o ne baimę, dėl to, kad visata man leidžia gyventi taip, kaip noriu, bet kasdienė rutina nėra lengva.
Kai tau pasako „ne“ – o tą pradžioje tau sako šešiolika kartų per dieną, lengva nėra. Kai pats turi ir sukurti dizainą, ir įkalbinti, kad nupirktų tavo sukurtus daiktus (nes gi apie tave niekas nėra girdėjęs), ir nufotografuoti juos (aišku, reikia pasirinkti fotografą, kurio nuotraukas žurnalai įsileis) ir išsiųsti jas į žurnalus, kur žurnalistai gauna po 500 el. laiškų per dieną, ir staigiai sureaguoti, kai klientas parašo, kad jam per klaidą nusiuntei šiek tiek įbrėžtą pakabuką, – vakare atsiguli į lovą ir įsijungi instagrame juokingai kalbančius šunis, kad nenuvažiuotų stogas. Nes dar vienas puslapis knygos baigiasi jos sviedimu į kampą.
Kai tau pasako „ne“ – o tą pradžioje tau sako šešiolika kartų per dieną, lengva nėra.
Man patinka rinktis ne lengviausią, o įdomiausią kelią. Dažniausiai turiu neblogą intuiciją, ką per ilgą laiką galiu padaryti, o ko ne – ir ta linkme einu. Daug darbo yra visa ko pagrindas. Ir kuomet tą žinai bei sugebi paversti malonumu, pasijauti fainos pasakos herojumi.
– Tuomet papasakok, kaip susidomėjai papuošalų kūryba?
– Nuo vaikystės mėgau kurti ir gaminti įvairius dalykus. Mano mama dizainerė, užaugau matydama, kaip ji fotografuoja, piešia, siuva ir konstruoja daiktus. Didžiausia palaima man, mažametei, buvo leisti laiką močiutės ir bobutės spintose (mama po savąją raustis neleido), kur nevaldoma viską matuodavausi ir bandydavau savintis, karpyti, ardyti ir kitaip derinti pagal savo kaip penkiametės skonį.
Vėliau dirbau daug įvairių, su mada susijusių, darbų – tai buvo vadyba, rašymas, komunikacija, projektai, bet daugiausia laimės teikė procesas, kuomet idėja virsta apčiuopiamu daiktu, kurį žmonės įsimyli ir nešioja kasdien. Pagal naujausią „Hot Or Cold Institute“ analizę kiekvienas turėtume per metus įsigyti ne daugiau kaip 5–9 naujus daiktus. Vadinasi, gaminti ir pirkti reikia mažiau, bet fantastiškiau. Tai mums visiems pakelia kartelę.
Aš teikiu stiliaus konsultavimo paslaugas ir esu susikūrusi spintos teoriją, kad jei daiktas nesuteikia malonumo nešiojant, jam tavo garderobe – ne vieta. Jį reikia perdaryti: pakeičiant grandinėlę, sijono ilgį, apykaklę ar sagas ir t. t. Arba parduoti ar padovanoti. Viskas, kas tave supa, turi teikti džiaugsmą. Mano papuošalai visuomet turejo septyniasdešimt sluoksnių reikšmių ir šimtą tris būdus juos nešioti. Jie – ne vienkartiniai. Tuo pačiu – labai paprasti, nes paprastume daug galios – jį sunku išgryninti.
Ramas Dassas yra pasakęs: „<…> negali išmokti išminties, turi pats tapti išmintimi. Kai mano guru norėdavo mane nuliūdinti, jis mane pavadindavo „gudriu“. Kai jis norėdavo mane pagirti, jis mane pavadindavo „paprastu“.“
Kurti papuošalus – tai mano būdas bendrauti su žmonėmis pasitelkus daiktus. Pažįstamas psichoterapeutas prieš kelias savaites mane įvardijo kaip „vizualaliąją empatę“. Anot jo, manyje susitinka labai jautrus matymas ir nebloga jausmų artikuliacija. Tai lyg ir paaiškina, kodėl formas vynioju į milijoną reikšmių, iš kurių kiekvieną galiu paskui sau pritaikyti kaip tam tikrą gydomąją tinktūrą.
– Pakalbėkime apie tai, kaip tau sekasi prasimušti Amerikoje – šalyje, kur yra įsivešėjusi vartojimo kultūra, tačiau ir pasiūla bei konkurencija – didelės?
– Kai 1999-aisiais per Prancūzų kultūros centrą pradėjau prenumeruoti prancūziškąjį „Vogue“, supratau, kiek toli Lietuva yra nuo tos stiliaus mašinos, ir jeigu noriu gyvenimą sieti su šia sritimi, turiu važiuoti ten. Smalsumas buvo ir tebėra labai stiprus. Visa tą pačiupinėjau ir galiausiai supratau, kad noriu kurti savo taisykles ir daryti viską pagal save, – man mada seniai tapusi vos ne keiksmažodžiu. Pirkti pirkti pirkti, užsidėti daiktą vieną kartą, pirkti tik tam, kad užkištum tuštumą viduje, puikuotis naujausiu logotipais nusėtu sijonu, pasiūtu vaiko vargingoje šalyje, ar „it“ rankine, reikalinga dėl priežasčių, kurias garsiai įvardinti truputį gėda, – čia bjaurioji mados pusė.
Aktorė Cate Blanchett jau kelintą kartą pasirodo su jau anksčiau dėvėtu ir specialiai naujai progai perdarytu daiktu ir apie tai garsiai šneka. Kuomet pasitiki savimi, imi spintos gilumoje pasislėpusį mylimojo švarką, trumpai nukerpi rankoves ir nešioji kartu su ilga šilkine suknele ir vilnoniu prasegamu megztiniu. Šia filosofija vadovaujuosi nuo mažų dienų ir pagaliau tai padariau „Junethings“ dalimi – neužtenka tik susitvarkyti spintą ar palikti 7 daiktus, kuriuos visi žurnalai įvardija kaip pamatinius.
Reikia „perkabinti“ savo vidų ir suprasti, kuo tu tikrai nori būti, kas tave jaudina, kas tau teikia malonumą, kas gąsdina, kas traukia – ir ten eiti. Tai galioja visur – santykiuose, kasdienybėje, darbe, ir atsakymas į klausimą „kaip sekasi prasimušti?“ yra taip pat čia – turi eiti ten, kur tave traukia. Galbūt paprašyti, kad tave kaip Odisėją pririštų prie stulpo, ir drąsiai plaukti pro tas dainuojančias sirenas, kad paskui galėtum sau į ūsą šypsotis – „va, aš jas girdėjau ir likau gyvas!“, kad ir koks būtų tas tavo rezultatas.
O konkurencija didelė visur, kur yra specifinė tai industrijai tinkama terpė: Silikono slėnyje didelė konkurencija tarp technologijų kompanijų, Holivude didelė konkurencija tarp aktorių ir rašytojų, norinčiųjų tapti banko vadovu Lietuvoje taip pat, manau, laukia didelė konkurencija, o kiek šansų yra gauti „MacArthur“ fondo stipendiją? Kai pasidarai rinkos analizę ir visų prekių ženklų gaminius žinai mintinai – iš karto matai, ar ten tau „teoriškai“ yra vietos, ar ne, ir žiūri, ką gali pasiūlyti.
Mano mokytoja Michaela Boehm (Karlo Jungo specialistė ir Kashmir Shaivism linijos paveldėtoja, dirbanti su aktore Gwyneth Paltrow ir kitais) moterų, kurios skundžiasi, jog nesutinka fainų vyrų, visuomet klausia: „O kai tu jį sutiksi, nes tikrai jį sutiksi, ką tu jam pasiūlysi?“ (to paties klausia ir su ja dirbančių vyrų). Ir šita taisyklė, mano manymu, galioja visur – ar tiek save išgryninai, kad esi tas nepakartojamas autentiškas žmogus, kuris gyvena tikrą nesumeluotą gyvenimą ir šviečia iš tolo, traukdamas kitus? Ar tavo prekių ženklas yra tiek unikalus, kad išsiskirtų iš kitų, kurių įkūrėjai galbūt turi bendraklasę, dirbančią „Vogue“, ar, tarkim, 13 milijonų santaupų, kurias gali investuoti į savo naują juvelyrikos liniją?
Viskas yra progresas išsigryninimo link. Aš asmeniškai daug visko išbandžiau, keičiau, strategavau, klydau, dariau iš naujo, bet tokiu būdu įgijau patirties ir išlavinau instinktus, kurie man leidžia per tris sekundes priimti sprendimą, kurį anksčiau darydavau pusę metų, ar matyti kiaurai žmogų, kuris tau kažką žada, bet niekaip to neišpildys. Ši patirtis yra mano didžiausias turtas. Nors būdavo visokių momentų, ypač kai mintyse tyliai prašnekdavo balselis „nu, gal tu pablūdai“.
– Grįžtant prie tavo papuošalų – kurdama pasitelki baltų mitologiją bei simboliką. Kuo tau tai artima ir kodėl?
– Nes esu lietuvė! Nes mes mažas regionas su unikalia mitologija ir artefaktais, kurie nėra išeksploatuoti taip, kaip Viduržemio jūros regiono „evil eye“, etruskų „whishbone“, romėnų „manu fica“ ir t. t. Visos tautos turi savo simboliką ir istorijų, mes galime taip pat merkti kojas į savas ir kurti modernias jų versijas.
Baltiški įkvėpimai buvo keli, o kitos mano kolekcijos turi skirtingas temas, jas išgyvenu asmeniškai ir kurdama galvoju, kaip tai įprasmins tam tikrą mano gyvenimo etapą ir kaip į tai sureaguos klientai. Tarkim, „Mandorla“ pakabukas, simbolizuojantis sakralų moteriškumą, dar kitaip vadinamas „visatos gimda“, sutapo su mano mokslais pas Michaelą Boehm. Pas ją studijuoju archetipus ir „embodiment“ praktiką, kas pamažu tampa mano stiliaus konsultacijų ir naujos metodologijos, kaip žaisti moteriškomis energijomis per drabužius, dalimi.
Moteriškumo pakabukas yra mano raktas į vienokią save – jautrią, švelnią, kūrybišką ir reaguojančią į tai, kas vyksta aplink čia ir dabar; penio pakabukas leidžia išsitraukti aštrų kardą ir išravėti kliūtis ar nuoskaudas, pakelti savo paslaugų kainą, siekti ilgalaikio tikslo; šukučių pakabukas man visuomet primena, kad ir kaip būtų baisu – jis mane saugo visais Lietuvos miškais, kur pasiklystų ne tik bjauri mados redaktorė, bet ir patyręs daugkartinis sėkmingų įmonių įkūrėjas, besispjaudantis madingomis abreviacijomis. Weimaro karoliai tiesiog smagiai liečia kaklą savo sunkumu, lyg kažkieno rankos tave būtų apkabinusios iš nugaros. Ir visus šiuos dalykus gali nešioti drauge, šimtą metų, bet kuria proga. Toks yra mano tikslas – derinti priešingybes, paskatinti kiekvieną kultivuoti norimas asmenybės dalis, geriau suprasti save, labiau tikėti savimi.
– O kaip į tokius simbolius, amuletus reaguoja užsieniečiai? Ar jiems įdomu, kas slepiasi už tokių papuošalų, ar perkama tai, kas tiesiog gražu ir atitinka jų stilių?
– Nustebsite, pastaruoju metu sutinku labai daug lietuvių kilmės amerikiečių, kurie pasakoja savo senelių ir prosenelių istorijas, vardina jų vardus, kartais net išspaudžia „labas“; jie labai gerai žino, iš kur jie, tačiau apie šalį kalba šiek tiek lyg tai būtų tolimas Marsas. Žmonės reaguoja arba nereaguoja į mano istorijas pagal tai, kaip širdingai jas pasakoju, ir ar juos tai paliečia, ar ne. Tarkim, po šukučių kolekcija slypi gėrio ir blogio kova. Ar tai aktualu šiandien? Kaip niekada.
Prieš metus prasidėjęs karas mane prislėgė taip, kad galvoti apie naujas kolekcijas, matant griaunamus gyvenimus, niokojamus miestus, man nepavyko. Plyštanti širdis įtraukė į baisią depresiją, nes tikrai nesitikėjau, kad mes, kaip civilizacija, iš tiesų dar galime patirti tokį akibrokštą ir jo visiškai nesuvaldyti. Taip, galbūt mano inspiracijos ezoterinės, taip, galbūt matau gyvenimą per rožinius akinius, bet mokslas įrodė, jog mes – nelabai racionalios būtybės.
Mūsų elgesio šablonai yra automatiniai, pastatyti ant pirmykščių išgyvenimo instinktų, kurie leido mokytis planuoti, judėti į priekį tam tikra linkme ir su tikslu („reikia eit kažką susimedžiot vakarienei“ ar „nukausiu slibiną – gal užkariausiu valdovo dukros širdį“, „atrinksiu grūdus nuo pelų ar sunešiosiu metalines kurpaites ir išsipildys noras“) ir kultivuoti ryšį su kitais žmonėmis („jeigu susipyksiu su visomis genties moterimis, kas man atneš uogų, kai būsiu devintą mėnesį nėščia?“ ar „šita išmano visas lapų nuovirų gydomąsias savybes, reikia gyventi kažkur netoli jos“). Kolektyvinė pasąmonė pilna istorijų, pasakų, mitų, herojų likimų ir stebuklinių amuletų, o mes juos savinamės, kai ten randame prasmę, paguodą, paskatą ar džiaugsmą.
Žmonės renkasi labai ivairiai: architektė nešioja šukučių pakabuką dėl jo estetinės formos, tačiau jos atvesta į vieną mano renginį mergina, vadovaujanti technologijų įmonei, nešioja tas pačias šukutes dėl kito jų aspekto. Viena moteris su mano auskarais gimdė. Kita moteris pirko dovanų penio pakabuką sau, o sužadėtiniui – „mandorlą“, nes tokiu būdu jie tartum vienas kitam pasižadėjo. Mes renkamės kuo tikėti. Ten, kur nukreipiame savo dėmesį, ten susitelkia energija. Vis dėlto, geras dizainas yra universalus, iš esmės visiems patinkantis, pasąmonėje mus traukiantis tuo pačiu dažniu. Daug magijos yra emocijose, ir aš bandau tas emocijas sudėti į pakabučius, auskarus, žiedus ir apyrankes.
– Tavo papuošalais puošiasi ir Holivudo garsenybės. Pavyzdžiui, nekart su tavo kurtais vėriniais ar pakabukais buvo pastebėta aktorė Courteney Cox. Kaip tai nutiko?
– Courteney Cox stilistę Maryam Malakpour pažįstu jau daugiau nei dešimtį metų. Tada ji dar aktyviai dirbo su grupe „The Rolling Stones“. Nuolatos jai siųsdavau savo darbų naujienas. Praeitą vasarį ji man atrašė: „Super, mes ryt atvažiuosim viso šito paimti pasimatuoti“. Tada Courteney dėvėjo papuošalus viso spaudos turo metu, reklamuodama naują serialą, ėjo su jais į vakarinius pokalbių šou (Jimmy Kimmelio ir kitus). Kažką nusipirko. Ukraina buvo ką tik užpulta, man nepavyko džiaugtis šiuo gražiu momentu, širdyje buvo tiek sielvarto, kad atrodė, kur aš čia su savo papuošalais?!.. Neseniai užklydusi į instagramą pamačiau, jog Courteney šventė Naujuosius metus su mano karoliais, ir paklausiau Maryam, ar galėčiau nuotrauką „perpostinti“. O ji man: „Aš dabar Meksikoje, bet poryt vėl matuojamės, atsiųsk viską, ką turi naujo“. Jeigu atvirai, tai pagoniškas saulės pakabukas nebuvo mano mėgstamiausias, bet Maryam tobulai jį suderino, ir Courteney atrodė fantastiškai.
Ukraina buvo ką tik užpulta, man nepavyko džiaugtis šiuo gražiu momentu, širdyje buvo tiek sielvarto, kad atrodė, kur aš čia su savo papuošalais?!..
Tad atsakant, kaip tai nutiko, kad viena įsimintiniausių dešimtojo dešimtmečio televizijos aktorių įsiamžino tokiu svarbiu jai momentu su mano papuošalais, paliksiu nuspręsti jums. Ar tai buvo 100 proc. sėkmės, nes sirguliuodama parašiau žinutę tinkamu momentu? Ar tai buvo 100 proc. darbo ir atkaklumo – ignoruojant visus tuos atvejus, kai Maryam man tiesiog neatsakydavo (nes gauna 51 tokią žinutę per dieną), o aš toliau mandagiai klausdavau, kaip galiu būti jos projektų dalimi? Na, dar, be abejo, reikėjo kažkaip atsidurti tame kontekste, kur galėjau su ja susipažinti. Ir kaip paskui netikėti dichotomijomis – žmogaus valia ir visatos geraširdiškumu?! Čia aš viską nuosekliai suvedu į savo stebuklingus amuletus! (Šypsosi.)
– Courteney – ne vienintelė garsenybė, pasipuošusi tavo papuošalais. Kas dar pasirinko tavo dirbinius?
– Julia Roberts, Jessica Chastain, Charlotte Lawrence, Courtney Trop, Caitlin Hickey, Kendall Jenner, Madeline Fass, Debora Watson, Tali Lennox, Brooke Shields, Emily Weiss. Gal su C. Cox yra ypatingiausias santykis. Tarp žinomų žmonių yra ir įmonių vadovų, Harvardo universiteto profesorių, reklamos specialistų, muziejus statančių architektų, bet jei atvirai – man visi klientai vienodai garsūs, ypatingi. Ypač džiaugiuosi, kai mano papuošalus nešioja draugės, didelis džiaugsmas būti jų gyvenimo dalimi. Gal tik vieni veidai yra labiau atpažįstami – ir tuomet sulaukiu interviu klausimų iš tokių portalų kaip jūsiškis, o tai savo ruožtu man suteikia progą pasiekti dar daugiau širdžių.
– Gal tuomet gali atskleisti, kaip apskritai viskas vyksta su užsienio garsenybėmis – ar tu susirandi jas ar jos – tave?
– Visaip. Gali turėti brangų spaudos biurą ir jis nuolat siūlys garsenybių stilistėms tavo papuošalus. Jeigu turi biudžetą vienam vakarui, tiesiog tą garsenybę gali „nusipirkti“: sumokėti, jog pasipuoštų būtent tavo daiktu. Taisyklė tokia, kad apsirengimas prasideda nuo drabužių, ir jeigu tavo papuošalas „įsipaišo“, tuomet yra šansų, jog bus panaudotas. Gali būti ir taip, jog garsenybė jau yra kažkokio papuošalų gamintojo veidas, ir tada nėra vilčių, jog ji kada nors užsidės tavąjį (na, nebent tai žurnalo puslapiai, skirti naujo sezono madai). Jeigu esi prekių ženklas, apie kurį rašo „gatekeepers“ spauda (tie, kurie tave iškelia į viršūnes arba nuleidžia pakalnėn) ir žino įtakingi stilistai, tuomet jie tave patys susiranda. Viskas priklauso nuo to, kiek esi talentingas, kiek geras tavo produktas, kiek „teisingų“ žmonių sugebi pasiekti su tuo produktu ir, aišku, kiek įdomi tavo asmeninė istorija ir estetika, galų gale, kiek sugebi būti matomas šiuo metu aktualiame kultūriniame kontekste ir juo naudotis.
Kalbant apie konkretų mano atvejį, tai atvažiuoti į šalį, kurioje nieko nepažįsti, nesimokei, neturi jokių ryšių, ir manyti, jog į tave kažkas kreipsis ar lauks išskėstomis rankomis, yra naivu. Tačiau pasakoti, kaip ir ką konkrečiai dariau, taip pat yra beprasmiška – prikalbėtume tūkstančius valandų. Kiekvienas mūsų turime savo išeities tašką ir savo istoriją. Vieną akimirką tu – keistuolis naujokas, o kitais metais galbūt jau būsi laukiamas svečias – viskas tavo rankose. Aš visada patariu bandyti!
– Kaip dažnai grįžti į Lietuvą?
– Mintimis – kasdien. O realybėje tai jau seniai nebuvau, todėl būtų laikas susiruošti!
