Šuoliai su guma, paraspariniai, automobilio vairavimas, motociklai – sunku būtų ir išvardinti Sigito Sinkevičiaus (58 m.) nuotykius. Atviros širdies, įdomių patirčių ieškantis vyras atradimais dalinasi ir su likimo draugais – retai kurį nuotykį patiria vienas. Šią vasarą virtualioje bibliotekoje ELVIS Sigitas atrado kuksando. Lietuvos aklųjų biblioteka dalinasi Sigito istorija.
Judėjimas buvo būdas išlįsti iš depresijos
Sigitas save pristato kaip paprastą žmogų, tik nematantį. Rega ėmė silpnėti 2009 metais – nors buvo atlikta rimta operacija, užtemo kairė akis. „Man liko dešinė akis, su ta dešine gyvenau ir žinojau, kad apaksiu. Buvo labai stipri depresija. Nieko nesinorėjo, niekas nedomino, – pasakoja Sigitas. – Ir galų gale atsibodo depresuoti. Pradėjau judėti ir buvau tiek nusilpęs, kad net nulipti nuo trečio aukšto ir vėl užlipti jau buvo sunku.
Išjudėjimas buvo būdas išlįsti iš depresijos, sustiprėti ir labiau pasitikėti savimi. Darydavau taip: persirengiu, nueinu į parduotuvę, nusiperku duonos. Grįžtu. Persirengiu, praeina pusvalandis, einu į parduotuvę, nusiperku pieno. Praeina pusvalandis, einu į parduotuvę, nusiperku pomidorų“, – pirmuosius bandymus įveikti depresiją atsimena Sigitas.
Atsigaudamas Sigitas vis stipriau suvokė judėjimo, mankštos poreikį. Domėjosi kineziterapija, kaip pats sako, buvo „įkišęs nosį“ į pilatesą. Atsivėrė vis daugiau, vis drąsesnių patirčių – šuoliai su guma, paraspariniai, automobilio vairavimas, motociklai, šaudymas... „Kada praradau regėjimą, išėjo taip, kad pradėjau mėgautis gyvenimu. Ne taip, kaip kada buvau regintis – darbas darbas darbas, kuo daugiau uždirbti, kuo daugiau buitį pagerinti, geresnį butą įsigyti, materialūs tokie dalykai... O kada praradau regėjimą, aš pradėjau gyventi ir mėgautis gyvenimu.“
Kai pirmą kartą išgirdo žodį „kuksando“, vyras galvojo, kad tai – kokia kovinė rytietiška sporto šaka. Pasirodo, visiškai ne! „Smalsu buvo, sudalyvavau vienoje treniruotėje. Man patiko viskas – filosofija, praktika, taisyklingas judesys ir jo rezultatas.“
Kuksando – dešimtis tūkstančių metų skaičiuojanti Rytų praktika
Šiai dienai yra įvairiausių būdų, kaip treniruoti kūną. O kaip „treniruoti“ kūną, protą ir jausmus kaip darnią visumą? „Kuksando yra labai sena Pietų Korėjos praktika, kuri atsirado gal prieš 10 tūkstančių metų, – sako kuksando meistras Algirdas Kumža. – Ji buvo skirta sustiprinti žmogaus energiją. Kone svarbiausias dalykas yra kvėpavimas. Tada – judėjimas. Ir – tų dviejų fenomenų sujungimas į darnią sistemą.“
Kuksando tikslas – sustiprinti žmogaus gyvybines energijas. Laimingo atsitiktinumo dėka mes šią sistemą turime nepažeistą – nenušlifuotą, nenugenėtą, ji tokia, kokia buvo sukurta prieš tūkstančius metų. Autentiškumo sėkmę lėmė kuksando technikos slaptumas. Tik prieš penkiasdešimt penkerius metus korėjiečiai nusprendė pasidalinti sukauptomis žiniomis su pasauliu.
Pasaulyje yra keli šimtai kuksando meistrų, tačiau tik aštuoni turi aukščiausią – bopsa – titulą. Meistras Jin Mokas yra vienas iš jų. Šis mokytojas atsitiktinumo dėka (jei tik mažus stebuklus gyvenime galime vadinti atsitiktinumais) susitiko su Algirdu ir Toma Kumžomis. Prasidėjo pokalbis, virtęs draugyste ir bendru tikslu kuo daugiau žmonių išmokyti paslaptingos kuksando technikos.
„Labai dažnai žmogus sako, kad dar nepasirengęs daryti kuksando, kad dar reikia pasitreniruoti. Nieko nereikia pasitreniruoti. Kuksando gali daryti kiekvienas, – tikina Lietuvos kuksando asociacijos prezidentas Algirdas Kumža. – Pagrindinis dalykas yra kvėpavimas. Netgi po pirmųjų pratybų, o juo labiau – po antrųjų, mes matome, kaip žmogus išsitiesia. Jis geriau užmiega, žvalus prabunda, nebe taip reaguoja į stresą. Ilgainiui pradeda trauktis kažkokie skausmai, kažkokie smulkūs negalavimai, kuriuos mes užgyvenome savo neteisingu gyvenimu: gal nejudėjome, gal ne taip valgėme, nemiegojome, gal dar kažkokių blogų įpročių prisikaupė.“
Knygų iššūkis
Nereginčiam žmogui sudėtinga perteikti tikslią pratimų atlikimo techniką. „Kiek aš domėdavausi apie mankštas, man vienintelis variantas – eiti į kursus arba surasti instruktorių, kuris daug praktikuoja, kad parodytų, paaiškintų. Arba paimi knygą kažkurią, kuri labai gerai aprašyta, ir – „Darykite pratimą pagal paveikslėlį Nr. 34.“ Na, ir kaip aš tą paveiksliuką pamatysiu?!.“, – retoriškai klausia Sigitas.
Padėtį taisyti ėmėsi Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), įgarsinusi net septynias sporto programas neregiams. Viena iš jų – ir Jin Moko knyga „Kuksando“, kuri drauge su kitomis šešiomis sveikatingumo knygomis nuo šiol prieinama visiems, dėl prasto regėjimo ar disleksijos negalintiems skaityti įprastai. O knyga „Kuksando“ ypatinga ne tik tuo, kad čia labai daug informacijos apie kvėpavimą, judesį, daug patarimų, ką daryti, jei prasta savijauta, nevirškina skrandis, skauda galvą ar kankina nemiga, bet ir tuo, kad vienintelė turi specialiai neregintiems skaitytojams parengtą įvadą.
„Esu turėjusi keletą pratybų su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. Atsisėdau ant kilimėlio ir kaip visada – šneku ir rodau. Ir po kelių minučių suprantu, kad rodau visiškai be reikalo, – pirmąsias patirtis su neregiais prisimena kuksando meistrė Toma Kumžienė. – Nepaisant to, kad aš daug metų pradirbusi ir žiniasklaidos, ir komunikacijos srity, tik tada suvokiau, koks svarbus yra žodis. Kiek daug reiškia pauzė (arba kaip tik – jos nebuvimas), o kur dar visi jaustukai... Man tai buvo didžiulė pamoka. Tobulėjau su kiekvienu tokiu individualiu užsiėmimu. Ši patirtis man padėjo pasiruošti ir įrašyti knygos įvadą. Supratau, kad turiu papasakoti kiekvieną menkiausią detalę. Jei šita praktika pasieks žmones, kurių ji neturėjo galimybės pasiekti, manau, kad čia bus turbūt didžiausias laimėjimas.“
„Šita įgarsinta knyga neregiams – ten aprašoma gana aiškiai, galima išklausyti ir taisyklingai atlikti pratimus, – tvirtina Sigitas. – Jei kažko nesupratai – atsisuk knygą atgal; atsisuk sakinį, ar minutę, perklausyk ir tikrai galėsi padaryti pratimą taisyklingai. Tvirtai tikiu, kad perskaitę šią knygą, neregiai pradės daugiau judėti, mankštintis.“
Kuksando praktika neregiams ir silpnaregiams
Kuksando mokymas tinka absoliučiai visiems, bet labiausiai norėjosi į užsiėmimus pakviesti tą visuomenės dalį, kuri (ypač po karantino) „pasislėpė“ savo namuose. Tai vieniši, dažnai nedrąsūs žmonės, turintys regėjimo negalią.
Neretai žmonės renkasi kur kas lengvesnį kelią – piliulę ar tabletę, ir tik tada, kai jos nepadeda, ima ieškoti atsakymų. Taip nutiko ir kuksando meistrui Algirdui Kumžai – savo istorija jis mielai pasidalino su Klaipėdoje susirinkusiais neregiais ir silpnaregiais.
„Man buvo atsiradęs neramių kojų sindromas, kurio aš negalėjau įveikti. Gydytojai nei Lietuvoje, nei kitose šalyse man negalėjo patarti (...) Aš pradėjau tą (kuksando – red. pastaba) daryti ir labai greitai pamačiau šviesą tunelio gale, įveikiau savo negalavimus. Pasitaisė ir bendra sveikatos būklė: pasidariau lankstesnis, galiu stovėti ant galvos ar atsisėsti lotoso poza... Šiandien jau galiu gyventi be tablečių, o ir psichologinė būklė pasikeitė: tapau darbingesnis, mintis taiklesnė pasidarė.“
Gyvenime niekas nevyksta nuo antro karto
Dėl specifinių praktikų, akupresūros (kai yra spaudžiami tam tikri taškai kūne), kvėpavimo ypatumų pirmąsias treniruotes kuksando meistrai visiems pradedantiesiems rekomenduoja atlikti kartu su mokytoju. „Norėtųsi, kad regėjimo negalią turintys žmonės būtų pilnateisiai kuksando bendruomenės žmonės. Kad nebūtų jokios atskirties. Nes jie gali puikiausiai daryti tą, ką ir regintys žmonės daro“, – drąsina meistras Algirdas Kumža.
„Aš noriu, kad neregiai mažiau varžytųsi, labiau judėtų, labiau domėtųsi, kad nebūtų taip užsisėdėję. Aš nežinau kodėl, bet noriu dalintis tuo, kas yra gera, įdomu, – atskleidžia Sigitas. – Gyvenime niekas nevyksta nuo antro karto. Viskas nuo pirmo karto daroma. Tereikia išdrįsti pabandyti – blogiau tikrai nebus!“
