Pirmąkart į psichiatrijos ligoninę Paulius prisistatė pats – mintys buvo tokios nevaldomos, kad manė, jog išprotės. Teatro režisierius LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pamena: pradėjus gydymą dirbti nebegalėjo, nes vaizduotė buvo užblokuota. Gyvenimas palaipsniui gerėjo, bet į psichiatrijos ligoninę gulėsi ir darkart, kai pats nutarė nebegerti vaistų ir kliedėdamas šoko ant važiuojančios mašinos.
Gilus ir beatodairiškas nyris į teatrą, kūrybą, bohemą ir alkoholio jūrą išvirto į sunkų smūgį Pauliaus Ignatavičiaus psichikai: kliedesius, suicidines mintis, balansavimą ant beprotybės ribos, gydymą psichiatrijos ligoninėje, krūvas vaistų. Su tuo teko gyventi ilgiau nei dešimtmetį, reikia ir dabar, bet jau kitaip. Tačiau Paulius kasdien kyla į viršų ir atranda gyvenimą iš naujo, kuriame vis daugiau šviesos. Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Esate teatro režisierius, meno žmogus. Prieš dešimt metų būtent dėl šių aplinkybių jūsų gyvenimas įgavo kitokį pagreitį. Kas tai buvo?
– Išvažiavau statyti pirmo savo rimtesnio spektaklio į Šiaulius. Užsidariau menininko vienatvėje, buvo išgerta tikrai daug alkoholio, labai sulindau į Kafkos medžiagą. Visas į tai sulindau, o kai galų gale pastačiau spektaklį, kažkaip pramušė stogą. Pastatyti pavyko, išėjo puikus spektaklis, buvo nominuotas, bet vyko, galima sakyti, grynos menininko kančios procesas, kaip mes įsivaizduojame: bohema, kančia...
Esame karta, kuri savo alkoholinį kelią pradėjo turbūt nuo kokios septintos klasės. Tai buvo įprasta ir studijų metu. Nežinau, kodėl taip viskas susiklostė, bet visą laiką turėjo būti kažkokia šventė. Teatras – kaip šventė: premjera – šventė, repeticija – šventė... Kažkaip tas šventes ir švęsdavai, buvo tikrai daug išgerta. Po to jau smegenys nebesusitvarkė.
– Buvote įklimpęs į alkoholį?
– Tikrai buvau. Tuo metu dar neturėjau šeimos ir gyvenimas buvo toks: kambarėlis, teatras, išėjimas į barą ir viskas. Užsidarai savyje ir smegenys kuria, kuria, kuria, kuria, kol galų gale prasideda kažkokie kliedesiai. Sakykime, vieną kartą esu patikėjęs, kad esu Jėzus Kristus. Ir tai sakau ne juokais, tiesiog buvo daug išgerta, buvo kalėdinis laikotarpis ir kažkaip taip man susišvietė. Atsimenu, bare „gydžiau“ žmones, visi priėmė tai kaip kažkokį juoką. Ne viską sugebi ir prisiminti. Bet kažkaip man pavyko iš to išlipti pačiam su draugų pagalba.
Tada tas gyvenimas atrodė liūdnai: buvo didelės vaistų dozės, tu tiesiog esi labai prislopintas, tavo vaizduotė yra užblokuota. Tai buvo didžiulis peilis, nes nebegalėjau normaliai dirbti, atrodė, nebėra minčių.
– Bet iki išlipimo reikėjo nugarmėti.
– Taip, reikėjo nugarmėti. Gerai, kad tuo metu turėjau draugų, kurie suprato, kas vyksta. Tuo metu prie nieko kažko tokio blogo tai neprivedė – tas psichozinis epizodas, kai pagalvojau, kad esu Jėzus Kristus. Bet kitą dieną atsikėliau ir kažkaip supratau, kad reikia nuvažiuoti pas daktarą. Nuvažiavau, išrašė vaistų, bet pavyko išlipti be vaistų, tik vis tiek tas alkoholis nepaleido, vis tiek naikinau save. Manyje buvo labai daug savidestrukcijos.
– Jūs esate minėjęs šizoafektinį sutrikimą. Kas tai yra?
– Tai būtent tokie epizodai, kai tu adekvačiai nevertini savęs, pasireiškia būtent tokie kliedesiai, kai tau atrodo, kad esi kažkas. Kai patiri pirmą kartą, tai labai gąsdina.
– Jūs išsigandote? Jums neatrodė smagu?
– Ne, ne, ne, tikrai neatrodė smagu. Na, gal tada, kai buvau Jėzus Kristus, kažkiek buvo smagu, kol neišsiblaiviau.
– O kai nuvažiavote pas gydytoją, kaip atrodė tas pagalbos prašymas?
– Kadangi reikėjo greitai, tai nusigavau per draugus tiesiog išsirašyti vaistų. Nebuvo jokio pokalbio, bet kai toliau save naikinau likusius pusę metų, jau pats supratau, kad nebesusitvarkau su savo mintimis.
– Ar galite pasakyti, kokios buvo tos mintys? Ar tarp jų buvo suicidinių?
– Buvo visokių minčių, ir suicidinių. To turinio aš nelabai pamenu, bet tą rytą, kai nusprendžiau eiti į ligoninę, buvau labai mažai miegojęs, jau atrodė, kad manyje yra kažkoks velnias, buvo kažkokie balsai... Mintys sukasi žaibišku greičiu, kažkaip nebesugaudai savęs, atrodo, kad išprotėsi. Tada supratau, kad reikia eiti į ligoninę. Nuėjau, pats prisidaviau.
– Nuėjote į psichiatrijos priimamąjį?
– Taip, į Vasaros gatvę. Nuėjau ir pasakiau, kad nebesusitvarkau su savimi, ir mane priėmė. Tiesa, dar prieš tai buvau pas psichiatrą, psichoterapeutą, bet turbūt man tikrai reikėjo gydymo. Manau, gerai, kad nuėjau ir kad mane kažkaip atpumpavo.
– Tai vyko prieš dešimt metų. Dabar turite šeimą, esate pripažintas režisierius, bet per tą dešimt metų kažkas su jumis irgi vyko. Psichiatrijos ligoninėje jums padėjo susitvarkyti su alkoholiu ar ne?
– Tuomet aš negėriau gal metus laiko, bet po to vėl pradėjau. Tada tas gyvenimas atrodė liūdnai: buvo didelės vaistų dozės, tu tiesiog esi labai prislopintas, tavo vaizduotė yra užblokuota. Tai buvo didžiulis peilis, nes nebegalėjau normaliai dirbti, atrodė, nebėra minčių. Toks vegetacinis periodas, bet tuo metu to reikėjo, reikėjo tos pauzės. Tuo metu aš dar nei iš namų nebuvau išėjęs, dar gyvenau su mama.
– Ką jūs tada darėte?
– Lankiausi pas psichiatrą ir pas psichoterapeutą ir bandžiau kažkaip susikurti tą gyvenimą iš naujo. Galiausiai tai pavyko, nes išėjau iš mamos, pradėjau dirbti, statyti spektaklį, bet kartu vėl pradėjau vartoti alkoholį. Vėl į tą pačią balą. Turbūt tai buvo dar blogiau, nes gėriau ir vaistus, ir alkoholį. Tikrai nerekomenduoju to daryti.
– Tačiau tai iliuzija.
– Taip, tai iliuzija, bet tuo metu taip neatrodė. Grįžo bohema, jau buvau sukūręs šeimą.
Buvo psichozės epizodas su girdimais balsais, matomais vaizdais. Tiesiog bėgau iš paskos mašinos ir ant jos užšokau, nes galvojau, kad mane nuveš kažkur, kur yra nušvitę žmonės.
– Kaip toks labai didelis įvykis, kaip šeimos sukūrimas, paveikė jūsų emocinę būklę?
– Tikrai teigiamai paveikė. Su draugu šnekėjome, kad antroms pusėms reikia duoti po medalį, kurios gyvena kartu su žmonėmis, sergančiais depresija, turinčiais šizoafektinį ar kitą sutrikimą. Iš tikrųjų šeima, vaikas, santuoka labai daug davė. Atrodė, kad viskas eina geryn, buvo toks jausmas. Bet tas alkoholis nepasitraukė, o kai prasidėjo karantinas, išvis buvome užsidarę namie ir gėrėme. Tikrai tuo nesididžiuojame ir nesidžiaugiame, ir nerekomenduojame.
– Tai privedė prie atkryčio?
– Tiksliai nežinau, kas privedė prie atkryčio. Galbūt tai irgi privedė prie atkryčio, galbūt tai buvo tiesiog nesisaugojimas. Kažkaip labai inertiškai kūriau tuos spektaklius vieną po kito netausodamas savęs. Vėl įkrenti į tas medžiagas, į sudėtingas temas... Buvo daug darbo.
Prieš pusantrų metų vėl patekau į psichiatrijos ligoninę. Tas atkrytis buvo visai kitoks. Aš nusprendžiau mesti vaistus nepasikonsultavęs su gydytoju. Nors tų vaistų gėriau mažai, vis tiek jie turbūt mane prilaikė. Irgi nerekomenduoju to daryti nepasitarus su gydytoju, bet nusprendžiau mesti.
Tada pradėjau eiti, atrodė, dvasingumo keliu, buvo daug meditacijų, daug Rytų filosofijos ir kažkaip nusimeditavau į blogąją pusę. Ima atrodyti, kad esi kažkoks nušvitęs žmogus, tau tada visi atrodo menki padarai. Atsiranda susireikšminimas iš kitos pusės – nebe destrukcija, bet kita iliuzija, kad tu kažkoks nušvitęs, gali visiems paaiškinti, koks tas tikrasis kelias ir t. t., tokia didybės manija. Tai buvo kita medalio pusė.
Tai supratau tik tada, kai mane paguldė. Tai jau buvo pavojingiau, vėlgi buvo psichozės epizodas su girdimais balsais, matomais vaizdais. Tiesiog bėgau iš paskos mašinos ir ant jos užšokau, nes galvojau, kad mane nuveš kažkur, kur yra nušvitę žmonės. Tai jau buvo pavojinga gyvybei. Ačiū Dievui, kad nieko neatsitiko.
Vėl patekau į psichiatrinę ir vėl prasidėjo savęs kūrimas iš naujo. Dabar jau viskas – nuo to laiko esu atsisakęs alkoholio, dėl to labai džiaugiuosi. Bet po tokio sukrėtimo, kaip ir daktarai sako, ateina depresijos epizodas. Dabar aš kovoju su ta depresija ir bandau įvairiausius būdus. Lankausi pas psichoterapeutą ir medituoju, bet jau saikingiau, jau suprantu, kur ribos.
Visas pokalbis – sausio 28 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
