Dabar 16-metę Avą, prieš 8 metus atvykusią iš Irano, Lietuvoje labiausiai nustebino, anot pačios, itin maži butai, kurie dar ir buvo be nuostabiųjų persiškų kilimų. Į akis jai krito ir ypač aukšti lietuviai, tačiau ir pati iraniečių šeima čia neliko nepastebėta. Tiesa, žvilgsnis nebuvo itin malonus – kurį laiką šeimai sunkiai sekėsi išsinuomoti butą, nes juos laikydavo teroristais.
Avos mama – anglų kalbos mokytoja, tėtis – virėjas. Į Lietuvą iraniečių šeima atvyko, kai Avai buvo vos 8-eri. Nemokėdama nei žodžio lietuviškai ji iškart žengė į lietuvišką mokyklą, o šiandien lietuviškai kalba tobulai, mokosi vienoje geriausių gimnazijų Vilniuje.
Tačiau pradžia buvo šokiruojanti: nauja tolima šalis, kultūra, kalba, klimatas ir dar gluminantys klausimai iš atsitiktinių žmonių, ar Ava su tėvais – ne teroristai. Merginą kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Ava, tu esi iš Irano, tau 16 metų, bet jau turi nemenką gyvenimo čia, Lietuvoje, istoriją. Jau jautiesi mūsų šalies gyventoja?
– Aišku. Mane visi labai draugiškai priima, tai labai padeda jaustis kaip pilietei.
– Kaip ta visa istorija prasidėjo? Kodėl nusprendėte atvažiuoti į Lietuvą?
– Mes į Lietuvą nusprendėme atvažiuoti prieš maždaug 8 metus, o visa tai prasidėjo tada, kai man buvo maždaug 8–9 metai. Tėvai sugalvojo skristi į šalį, kur man ateityje būtų daugiau galimybių.
– Tai dėl tavęs buvo priimtas toks nelengvas sprendimas?
– Taip.
– Tėvai tave labai myli.
– Labai.
Gal taip ir nebuvo, bet jaučiau, kad visų žvilgsniai yra nukreipti į mane, nes aš juodais plaukais, o mano klasėje visi turėjo šviesesnius plaukus. Jie iš karto pažino, kad aš nesu lietuvė, ir nebandė draugauti.
– Kaip išsirinkote Lietuvą?
– Pirmiausia norėjome į Kanadą, bet tėvai savo elektroniniuose paštuose gavo daug reklamos apie Lietuvą, apskritai Baltijos šalis. Tuo metu Lietuvoje dar buvo litai, jie pamatė, kad yra žymiai pigiau, kad dėl gyvenimo kokybės, gyvenimo lygio verta atvažiuoti į Lietuvą. Jie norėjo ir į Prancūziją, Vokietiją, bet ten gana brangu.
– Kuo užsiima tavo tėveliai?
– Mano tėtis turi greito maisto paviljoną, o mama dirba darželyje anglų kalbos mokytoja.
– Tau labai gerai sekasi mokykloje. Dabar tu mokaisi gimnazijoje, į kurią reikia įstoti, nėra taip, kad tiesiog patenki. Kaip tau pavyksta taip gerai mokytis, kaip tu galvoji?
– Aš manau, kad labai didelę įtaką turėjo mano pirmos pradinės klasės mokytoja. Ji išties labai man padėjo mokantis lietuvių kalbos, apskritai pritampant prie Lietuvos gyvenimo.
– Grįžkime prie pradžios, atvykimo, tokio gyvenimo lūžio. Buvai 8 metų mergaičiukė. Ar atsimeni pradžią, kai tėvai papasakojo, kad gyvenimas stipriai keisis?
– Aš atsimenu, kad man pasakojo, bet visgi išskristi ir tai patirti yra du skirtingi dalykai. Atsimenu, kai pirmą dieną nuėjau į klasę, mano mokytoja buvo atvirkščiai persiškai užrašiusi ant lentos: „Labas, mano vardas Gražina, malonu susipažinti.“ Ji nežinojo, kad mes rašome atvirkščiai negu Lietuvoje.
– Tai kaip ta pirma diena mokykloje? Šiaip eiti į naują mokyklą jau turbūt baisu, o čia – kita šalis, kita kultūra, kita kalba ir net žmonių išvaizda kitokia.
– Aš labai džiaugiuosi, kad jau turėjau tokią patirtį, pirmą rugsėjo dieną Irane. Gal visgi nebuvo taip baisu, nes jau buvau baigusi 2 klases. Bet, atsimenu, atėjau ir ten tiesiog stovėjo eilė mokinių su tėvais, rankose laikė gėles. Atsimenu, stoviu prie klasės ir net nežinau, ar man įeiti į klasę, buvo taip baisu. Tas slenkstis – atrodė, jeigu aš įeisiu, tai jau pradėsiu savo gyvenimo mokyklą.
Mane pasodino pirmame suole prieš pat mokytoją, matomoje vietoje, kad matytų, ar aš dirbu, ką aš iš viso veikiu per pamokas, jeigu nieko nesuprantu. Tuo metu kažkiek mokėjau kalbėti angliškai, bet mano mokytoja, deja, mokėjo tik lietuvių ir rusų.
– Tai kaip atrodė tas susikalbėjimas, iš tikrųjų – nesusikalbėjimas?
– Net nežinau, kaip pasakyti, kaip atrodė. Aš tiesiog žiūrėjau į ją ir bandžiau suprasti, kai nesupratau nieko.
– Kai grįžai namo po pirmos dienos, turbūt užpykai ant tėvų: klausykit, ką jūs čia sugalvojote, kodėl negalėjome likti Irane, kur visus pažįstu ir moku kalbą?
– Po pirmos dienos, atsimenu, buvau labai pavargusi, nes tas stresas stovėti ir tiesiog... Gal taip ir nebuvo, bet jaučiau, kad visų žvilgsniai yra nukreipti į mane, nes aš juodais plaukais, o mano klasėje visi turėjo šviesesnius plaukus. Jie iš karto pažino, kad aš nesu lietuvė, ir nebandė draugauti. Jeigu kalbi kita kalba, kodėl turėtų prieiti?
Mane pasodino su berniuku, atsimenu vardą – Rokas. Jis nebuvo labai stropus, dėl to mane persodino, nes suprato, kad tai beviltiška, reikia, kad aš sėdėčiau šalia tokio žmogaus, kuris man bent kažkiek padėtų.
– Paminėjai faktą, kad lietuviškoje mokykloje buvai pasodinta su berniuku. Turint omenyje, kad Irane mergaitės ir berniukai mokosi atskirai, kaip šitas skirtumas tave paveikė?
– Aš apie tai sužinojau iš anksčiau, man tėvai pasakojo, kad tikriausiai sėdėsiu viename suole su berniuku, tai nenustebk. Mano mokytoja, kadangi buvo labai gera, man leido rinktis, ar aš noriu sėdėti su mergaite, ar su berniuku. Bet aš pabrėžiau, kad viskas gerai, galiu ir su berniukais sėdėti.
– Kada pajutai, kad po trupučiuką susitvarkai su kalba, ji nebeatrodo tokia baisi?
– Po šešių mėnesių aš jau beveik galėjau kalbėti, nes kiekvieną dieną ėjau į mokyklą, pati labai stengiausi išmokti lietuvių kalbą. Buvo taip, kad grįždavau namo ir be jokių pertraukų – tiesiai prie namų darbų, mokomės kalbą.
Mums net neleisdavo pasižiūrėti į kambarį. Būdavo toks jausmas – kodėl? Juk aš nieko nepadariau, aš tiesiog gimiau šitoje šalyje, bet neturiu nieko bendro su politika.
– Tai buvai be galo ryžtinga ir stropi, turėjai stiprų tikslą.
– Taip. Aš nuo vaikystės labai mėgau matematiką. Tiesiog mano močiutė labai ilgai buvo ir pradinių klasių, ir gimnazijos mokytoja, ji mane mokė matematikos į priekį, daugybos, dalybos. Tai man padėjo pasijusti kiek geriau, tarkime, per matematikos pamokas.
– Klausau įtempusi ausis, bet negirdžiu jokio akcento. Taip buvo iš karto, kad ta lietuvių kalba kažkaip pasidavė tavo liežuviui, ar iki tam tikro laiko kitaip tardavai žodžius? Pati atsimeni tą pokytį?
– Aš atsimenu tai, kad buvo praėję maždaug metai, kai paskambino viena mamos draugė lietuvė ir aš atsiliepiau mamos telefonu, o ji pagalvojo, kad kalba kažkokia lietuvė. Supratau, kad bent jau per telefoną nesigirdi, kad turiu akcentą, esu iš kitos šalies.
– Ava, dabar viskas gražu, turbūt ir draugų būrys nemenkas, bet kalbant apie pačią pradžią iš tėvų, kaip suaugusių žmonių, pusės – ką tu atsimeni, ką jie patyrė, kai norėjo čia įsitvirtinti?
– Tėvams buvo išties labai sunku, ypač tėčiui. Mamai būdavo baisu, nes aš nežinojau kelio nuo mokyklos iki namų, ji eidavo su manimi ar važiuodavo autobusais.
Kai mes atskridome, prieš kelis mėnesius buvo atskridę mano teta ir dėdė, tad jie turėjo butą. Tai iš karto buvo didelis žingsnis į priekį. Atsimenu, kad tas butas buvo gan didelis, bet, tarkime, Irane butai yra labai labai dideli, palyginti su Lietuva, jie dažniausiai yra du tris kartus didesni. Tikriausiai niekada nesu mačiusi, kad sesė su broliu gyventų viename kambaryje, kažkaip visada atskirai.
Man labai į akis krito tai, kad nėra kilimo, prabangių auksinių ar kažkokių paveikslų. Mums kilimas – kaip namuose turėti sienas. Buvo paprastas butas, kaip ir visų lietuvių. Po metų iš Irano atsiskraidinome savo kilimą, taip jo norėjome. Rankų darbo, tas šilkas... Tėvai ir tikriausiai aš pajutau, kad to reikia, – iš Irano ir Lietuvos perimti viską ir sėdėti kartu.
Lietuvoje labai aukštos lubos. Irane žmonės yra žemesni. Kas labai krito į akį, kad lietuviai yra labai labai aukšti.
– Kai reikėjo rasti tą butą, žinau, kad tėvams teko susidurti su stereotipais. Ką jūs išgirsdavote?
– Labai dažnai būdavo: paskambiname, susitariame, kad susitiksime, ir jie, tarkime, neišgirsta, kad esame iš kitos šalies, nes aš labai dažnai pakalbėdavau, tada nueidavome ir sakydavo: ne, mes nenuomojame žmonėms iš kitų šalių.
– O kada atsirasdavo ta priešprieša? Tuomet, kai sužinodavo jūsų pavardę, jūsų kilmės šalį, tiesiog jus pamatydavo?
– Tuo momentu, kai mes atidarydavome duris, kai jie pamatydavo mūsų plaukus, akis, visą išvaizdą.
– Kaip jūs jausdavotės?
– Tai tikrai nėra geras jausmas, ypač dėl to, kad vienu metu būdavome mes ir žmonės iš kitų šalių, tarkime, Prancūzijos, Amerikos, Vokietijos. Jiems nuomodavo, bet mums ne. Mums net neleisdavo pasižiūrėti į kambarį, neįleisdavo. Būdavo toks jausmas – kodėl? Juk aš nieko nepadariau, aš tiesiog gimiau šitoje šalyje, bet neturiu nieko bendro su politika. Yra susidaręs toks įspūdis iš radijo, televizijų ir kitų neteisingos informacijos šaltinių.
– Tai, grubiai tariant, galvodavo, kad jūs turite kažkokių teroristinių sąsajų?
– Taip. Kai kurie tiesiai klausdavo: ar jūs nesate teroristai?
Visas pokalbis – vasario 4 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
