Gyvenimas

2021.06.04 08:53

Joti atsisakiusios jojikės – apie tai, kaip jojimas luošina žirgus ir kaip jie keičiasi iš jų nieko nereikalaujant

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.06.04 08:53

Vis dažniau tradicinis santykis su žirgu, kaip su darbo įrankiu ar sporto priemone, kvestionuojamas. Dokumentikoje „Spalvos“ kalba laisvų žirgų augintoja Olga Choroškova iš „Arklių slėnio“, etiško žirgyno savininkė Laima Martinavičienė bei garsi žirgų atletė Stormy May. Prieš penkiolika metų jos sukurtas dokumentinis filmas įtikino daugybę žirgų mylėtojų visame pasaulyje nulipti nuo žirgo.

Olga – Žirgų globos asociacijos vadovė ir pirmos tokios Lietuvoje ypatingą takų sistemą pritaikiusios arklių prieglaudos vedėja.

„Dažniausiai būna, kad žmogus sako: „Aš buvau žirgyne. Man nuo vaikystės patiko arkliai, bet keičiau žirgynus, nes vis ieškojau to kontakto su arkliu, kurio iki šiandien neradau. Ir kai atvažiavau čia, atradau visišką kosmosą.“ Čia ant jų nėra jojama, su jais nėra dirbama, jie nėra vedžiojami su kantarais. Yra tiesiog jų laisvė ir jų pasirinkimas. Tikrai dažnas komentaras: tai kam jie tada reikalingi? Kam aukoti tuos pinigus tam, kad kažkas tiesiog laikytų arklius, kurie neduoda visiškai jokios naudos?“ – sako ji.

Šiandien „Arklių slėnio“ pievose ganosi dvidešimt žirgų su pačiomis įvairiausiomis istorijomis. Tai ir valstybinėse įstaigose dirbę, o šiandien niekam nereikalingi arkliai, ir buvę konkūro čempionai, ir ūkio darbininkai ar žmonių neprižiūrėti poniai.

Spalvos. Arklių prieglaudoje dirbanti buvusi jojikė Olga jau trejus metus nelipa ant žirgo: grubiai tariant, buvau invalidų gamintoja

Pusės „Arklių slėnio“ gyventojų praeitis buvo ypač skausminga. Prieš septynerius metus žmonės rado likimo valiai sniege paliktus pusantro šimto arklių, kurie gyveno purve, be maisto, dalis jų negalėjo net stovėti, o dalis mirė gelbėtojų akyse. Po tokių traumų kai kurie žirgai iki dabar bijo žmonių, jais tiesiog nepasitiki.

Iš prigimties arkliai yra labai socialūs gyvūnai, labai mėgstantys bendrauti ir ieškantys to bendravimo patys.

O. Choroškova

Siekdami išgelbėti arklius nuo likimo skerdykloje kai kurie savanoriai stengiasi išpirkti juos ir padovanoti Žirgų globos asociacijai. Taip padarė ir Inga Mitunevičiūtė, kuri įsigijo vieną baltą kumeliuką iš ūkininko Kaušakio bandos. Jį pavadino Snaigiumi.

„Jis turėjo didelę bandą, gal šimtą keturiasdešimt, ir laikė juos prastomis sąlygomis lauke, labai nesirūpino. Tarp jų plito visokios ligos, jie buvo labai apleisti. Kakava, pavyzdžiui, nepasikėlė nuo žemės. Ji gulėjo ir negalėjo pasikelti. Tokios būklės buvo daug arklių. Buvo byla, tada teismas konfiskavo tuos arklius.

Snaigius buvo kelių mėnesių kumeliukas. Man širdis neatlaikė, tada buvau studentė – nei labai daug pinigų turėjau, nei ką, bet su mama ir močiute susidėjome ir jį išpirkome, kad netaptų mėsa. Tik neturėjome, kur laikyti, tai padovanojome Žirgų globos asociacijai. Taip jis čia apsigyveno. Dabar labai dažnai atvažiuojame, su Snaigiumi užmezgėme asmeninį santykį: mokomės kartu vaikščioti, kad jis reaguotų į savo vardą ir taip toliau. Jį globojame“, – pasakoja moteris.

Olga žavėjosi arkliais nuo pat gimimo, tačiau būdama druskininkietė neturėjo jokios galimybės jų pamatyti iš arti, paliesti. Gyvendama Italijoje ji nusprendė vesti savo dukrą į jojimą. Po kelių pamokų dukra leido suprasti, kad to nori ne ji, o jos mama. Olgai džiaugsmo teikė vien tai, kad ji galėjo arklius stebėti iš toli valydama gardus.

„Po truputį įsitraukiau į įprastą jojimą. Jojimo pamokos, o paskui – sportas, paskui – trenerė, teisėja ir invalidų gamintoja, grubiai sakant, – atvirauja pašnekovė. – Puikiai žinau, ką ir kaip dariau, kur klydau. Tai nėra viktimizmas, tai yra realizmas. Puikiai žinau antrąją medalio pusę, ypač sporto. Retas arklys, kuris po intensyvaus sporto, išeina sveikas, be pasekmių. Dauguma jų išeina neįgalūs.“

Olga teigia dabar besijaučianti kaip buvusi narkomanė – didžiuojasi savimi, kad jau trejus metus nelipa ant arklio ir nejaučia jokio noro to daryti. Vien buvimas su jais, jų pažinimas, pasak laidos herojės, duoda daug daugiau, nei sėdėjimas ant sprando ir vertimas daryti tai, kas įdomu ne pačiam arkliui, o jojikui.

Didžioji permaina Olgos santykyje su žirgais įvyko patyrus didelę fizinę ir psichologinę traumą.

„Buvau užpulta eržilo, kurį pažinojau ilgus metus ir su kuriuo gan ilgai dirbau. Man reikėjo įeiti į vadinamąją „bačką“ ir uždėti jam kantarą. Paskui, kada pradėjau ieškoti atsakymų, supratau, kame buvo reikalas. Siūlant jam uždėti kantarą man atrodė, kad jis žaidžia, nes jis dantimis griebdavo tą kantarą, šveisdavo į kitą pusę, aš pakeldavau ir vėl bandydavau daryti tą patį. Ketvirtą kartą jis atsisuko, stvėrė mane už peties, pakėlė ir sviedė į sieną“, – pamena Olga.

Po šio įvykio ji ėmė paniškai bijoti arklių – net tų, kuriuos gerai pažinojo. Buvo labai sudėtinga – grįžusi į darbą ji negalėdavo prieiti prie arklių, kuriuos prieš tai matė kiekvieną dieną. Jai teko rinktis: arba viską mesti, arba ieškoti sprendimo.

„Buvau įsitikinusi, kad puikiai viską žinau. Kas geriau už mane gali pažinoti arklius? Pasirodė, kad aš nei velnio apie arklius nežinojau, visiškai nieko. Bet noras likti šalia jų man atvėrė visiškai kitokį pasaulį. Aš pradėjau daug skaityti, važinėti į seminarus ir domėtis jų etologija ir psichologija. Tada supratau, kad tas eržilas tuo metu su manimi ne žaidė, o jautė labai didelį psichologinį stresą. Jis man komunikavo ir aiškiai sakė „ne“, – pažymi Žirgų globos asociacijos vadovė.

Žirgai ne padykę – jiems skauda

Amerikietė Stormy yra labai gerai žinoma arklių specialistė, kuri kadaise planavo kaip atletė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Šiandien ji nebejodinėja ir veda bendravimo ir ryšio su žirgu pamokas kitiems žmonėms. Prieš šešiolika metų jojimo atsisakiusi Stormy nufilmavo dokumentinį filmą „Žirgo kelias“ („The Path of the Horse“), kuris pristato bendravimą su žirgu nenaudojant smurto.

„Treniravau arklius. Keli jų visiškai nenorėjo daryti to, ko iš jų buvo prašoma. Viena jų buvo didelė olandiškos veislės kumelė, su kokiomis jojama dailiajame jojime. Aš planavau su ja dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet mes negalėjome pradėti treniruočių. Ji mane mylėjo, bet vos užlipdavau ir bandydavau su ja joti, ji užsisklęsdavo. Sustodavo ir nejudėdavo. Buvo siaubinga, kai turėjau ją spardyti, stumti ir vaikyti, kad priversčiau pajudėti, kai ji aiškiausiai rodė, kad nenori to daryti. Ji vis labiau darėsi užsispyrusi ir kovinga.

Ėmiau ieškoti geresnių būdų. Radau vos šešis žmones pasaulyje, kurie turėjo kitokią strategiją. Tuo metu populiarėjo jojimas be kamanų – nevaldant žirgo galvos. Galvojau: oho, kaip žmonėms pavyksta? Bet išsiaiškinau, kad tai tas pats dalykas. Tu išugdai žirgą su kamanomis ir apynasriu, o kai jis supranta, kad privalo klausyti to, ką sakai, juos nuimi. Tokiu būdu atrodo, kad tai kažkas magiško. Bet tai tiesiog auklėjimas ir kontroliavimas“, – aiškina žirgų žinovė.

Anot jos, daug žmonių sako: mano arklys labai mėgsta tai daryti. Tokiems žmonėms ji atsakanti: „Nuimk visą įrangą ir pažiūrėkime, ar tavo žirgas vis dar labai norės viską daryti, ar ateis pas tave?“

„Žmonės gali pabandyti leistis į šiuos ieškojimus. Ir aš bandžiau tai pasiekti pati. Mano dokumentiniame filme „Žirgo kelias“ pabaigoje matote žirgą. Aš nustojau juo jodinėti dvejiems metams, nes nusprendžiau filmuoti dokumentiką ir sukurti kitokį ryšį su juo. Mes pasiekėme tą draugystės tašką, kai galėjau išeiti į ganyklą, atsistoti ant akmens ir jis atbėgdavo, leisdavo man užlipti ant jo kelioms minutėms. Tai buvo nuostabu, bet aš nušokdavau, nes tai buvo tik žaidimo būdas. Tai nebuvo jojimas – tai buvo santykis. Supratau, kad magija glūdi visai ne čia. Magija yra lygiame santykyje ir ryšyje, kurį sukuri“, – sako Stormy.

Olga tikina – „Arklių slėnyje“ arkliai tampa visiškai kitokie, nes čia nejaučia streso, įtampos, nėra jiems nemalonios gyvenimo rutinos. Arkliai žino, kad priėjęs žmogus nieko iš jų nereikalaus.

„Užtat jie reikalauja. Čia yra vieta, kur arkliai išnaudoja žmones. Iš prigimties jie yra labai socialūs gyvūnai, labai mėgstantys bendrauti ir ieškantys to bendravimo patys. Kartais netgi per daug įkyriai“, – juokiasi Olga, o tuo metu arklys glaudžiasi prie jos galvos.

Žirgai pradeda demonstruoti, kad nebenori to daryti, o mes galvojame, kad jie padykę, ir turime juos priversti. Bet taip nėra – jie nenori to daryti, nes jiems skauda.

S. May

„Laimos žirgai“ yra Trakų rajone įsikūręs žirgynas, kuris praktikuoja pagarbų jojimą arkliais. Pačios Laimos manymu, tik labai atletiški žmonės turėtų ryžtis lipti ant balno.

„Žmogus turi labai gerai laikyti pusiausvyrą, turi turėti gerą fizinį pasiruošimą. O kad jį turėtum, neužtenka vien tik joti ant žirgo. <...> Tai tikrai didžiulio fizinio pasiruošimo reikalaujantis dalykas. Tarybiniais laikais prieš konkūro treniruotę vyrai ir moterys turėdavo atlikti voltežiruotes. Tai gimnastika ant žirgo, kada tu ir užšoki, ir stovi ant žirgo, ir nušoki. Tu įrodai, kad esi fiziškai pasiruošęs dalyvauti konkūre neluošindamas žirgo. Šiuo metu šito visiškai nėra, tai visiškai nereikalaujama. Ir žirgai tikrai masiškai luošinami“, – pasakoja Laima.

Pasak moters, žirgai labai mėgsta muziką – išmokus žirgų kūno kalbą gali su jais šokti. Šokis su žirgu – didžiausia Laimos terapija, padėdavusi juodžiausiais laikotarpiais. Su žirgu galima vaikščioti, bėgioti – visai nebūtina ant jo joti, nes jis duoda tą patį – tiek jojant, tiek šiaip bendraujant.

Tiesa, žirgų nuotaikos kinta. Kartais jie gali būti visai be nuotaikos ir nenori nieko daryti. Nenusiteikusį bendrauti žirgą Laima tiesiog palieka ramybėje – paleidžia ganytis. „Aš esu prieš tai, kad būtinai reikalautume iš žirgo to, ko reikia. Manau, turi būti kažkiek laisvės rinktis. Niekada neprievartauju“, – pažymi ji.

Idėjos, kurias Laima bandė įgyvendinti prieš maždaug penkerius metus, nesulaukdavo jokio atgarsio. Dabar jau formuojasi bendruomenė, atsiranda žmonių, kurie visiškai nenori joti ant žirgo, o nori su juo bendrauti ir tiesiog būti šalia. „Žirgų paslaptys atsiveria tik augant žmogaus sąmoningumui. Ir niekaip kitaip“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot Stormy, kai su arkliu kuri santykį be jodinėjimo, jis labiau atsiveria bendravimui. Dingsta lūkestis, kad jis bus paklusnus ir darys tai, ką tu jam liepi, taip jis gali lengviau save išreikšti natūralesniais būdais.

„Aš daug domėjausi, kaip balnas ir jojiko svoris veikia arklį. Moksliniai tyrimai parodė, kad pirmiausia arklio nugaroje sutrikdoma kraujo cirkuliacija. Įsivaizduokite: jeigu dėvėtume kuprinę ant pečių, kažkurį laiką būtų gerai, bet vėliau norėsite paslinkti petnešas, ilgai patogu nebus. Balnas yra prisegtas vienoje tikslioje vietoje. Jis priveržtas labai stipriai ir arklys negali jo paslinkti. Vien suveržtas balnas be jojiko trikdo kraujotaką, arklio nugara tirpsta.

Dažnai gali pamatyti baltus ruožus balno vietoje ant žirgo nugaros. Tai reiškia, kad tose vietose buvo tiek daug spaudimo, jog tai sunaikino kailio pigmento ląsteles odoje. Tai sukelia diskomfortą arkliui ir galimai skausmą. Tada žirgai pradeda demonstruoti, kad nebenori to daryti, o mes galvojame, kad jie padykę, ir turime juos priversti. Bet taip nėra – jie nenori to daryti, nes jiems skauda. Tada mes juos užčiaupiame – užrišame nosį, įdedame stipresnius žąslus, verčiame bėgti ratu, kol jie pavargsta. Kai suvokiau, kaip tai vyksta, supratau, kad niekada nebenorėčiau to daryti.

Žąslai yra metalinis, odinis arba plastikinis elementas, kuris iš esmės sukurtas arkliui kelti skausmą. Žmonės kartais sako, kad žąslai netraumuoja arklio, nebent labai stipriai tempi, bet tai – netiesa. Jeigu jis nekeltų skausmo, neveiktų. Burnos vidus – kaip mūsų dantenos, labai jautrios. Ten nėra raumenų. Žąslai laikosi ant liežuvio ir burnos kraštų, kur remiasi į kaulus su plonu sluoksniu nervinio audinio. Tai gali būti labai skausminga. Esu taip užveržusi, kad arklys iš skausmo nukrito ant žemės. Tu gali sulaužyti jam žandikaulį“, – tikina laidos herojė.

Olga, būdama Italijoje, užsiiminėjo kaubojišku jojimu, vadinamuoju vesterno. Į Lietuvą ji grįžo kupina entuziazmo, kad atveža jojimą be žąslų ir darbą laisvėje, ko Lietuvoje nėra. Deja, labai greitai noras tai įgyvendinti praėjo.

„Man aplaužė ragus, grubiai sakant. Pradžioje bandžiau, bet paskui supratau, kad dar ne laikas, dar ne metas Lietuvai. Tuo metu įsitraukiau į Žirgų globos asociacijos veiklą. Kuo daugiau joje skendau, tuo labiau mačiau arklių realybę Lietuvoje ir kokia svarbi ir reikalinga kai kuriems iš jų ta pagalba. Kuo toliau, tuo mažiau kilo noras kovoti su žmonėmis, bet tuo didesnis buvo noras padėti jiems.

Žinau, kad negalima pakeisti viso pasaulio, bet mes galime pakeisti kiekvieno iš jų pasaulį. Čia grįžau visa tokia entuziastė: dabar jums parodysiu, kaip galima kitaip. Ir paskui tą „parodysiu“ tiesiog susikišau į kišenę. Dabar turiu galimybę parodyti tiems, kuriems rūpi iš tikrųjų“, – sako pašnekovė.

Beje, ji pažymi, kad žmonės gali joti ant žirgo, bet turi gerbti ir pažinoti šį gyvūną. Tai turi būti simbiozė ir partnerystė, o ne išnaudojimas. Taip pat ji neteigia, kad kiekvienas žmogus, lipantis arkliui ant nugaros, jį luošina. Vis dėlto ji – už laisvą arklių pasirinkimą.

„Gal esmė būtų duoti galimybę žmogui išmokti duoti, bet nesitikėti nieko atgal. Tiesiog duoti. Tai turbūt vienas gražiausių atradimų bent jau mano gyvenime – kad galima duoti ir iš to gauti „kaifą“, naudą sau besirūpinant ir nesitikint nieko gauti atgal“, – priduria Olga.

Plačiau – gegužės 24 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos prodiuserė ir režisierė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. Arklių prieglaudoje dirbanti buvusi jojikė Olga jau trejus metus nelipa ant žirgo: grubiai tariant, buvau invalidų gamintoja
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt