Gyvenimas

2021.04.03 20:03

Tragiško likimo tanklaivių kapitonas Domeika išeivijoje tapo ir JAV prekybos milžinės akcininku

Justinas Žilinskas2021.04.03 20:03

Tragiškai gyvenimą baigęs kapitonas Zigmas Domeika buvo pirmasis, kuriam Lietuvos susisiekimo ministerija suteikia tolimojo plaukiojimo kapitono kvalifikaciją. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Venesueloje ir atstovavo Venesuelos lietuvių bendruomenei Pasaulio lietuvių bendruomenės seime Toronte.

Šis tekstas tęsia dešimties apybraižų apie Lietuvos kapitonus seriją – atėjo metas susipažinti su žmonėmis, formavusiais modernųjį Lietuvos jūriškumą Pirmosios Nepriklausomybės laikais. Štai šios dešimt pavardžių: Liudvikas Stulpinas, Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis.

Vargu, ar apie juos skaitėte vadovėliuose mokykloje, ir džiugu, jeigu bent kuri nors iš šių pavardžių jums bus girdėta (nebent, esate klaipėdietis – jūsų laikraščiai apie tai kartais rašo, atsiranda ženklai ir mieste). Sovietmečio karta šias pavardes galėjo tarti tik patyliukais, na, o Nepriklausomybę atkūrusi – turėjo kitų rūpesčių. Per kapitonų likimus pasakosiu ir Lietuvos jūrinės ambicijos raidą bei likimą.

Būsimasis kapitonas Zigmas Domeika gimė Rygoje, mieste, kuriame jūrą išvydo ir antrosios istorijos herojus – kapitonas Juozas Andžejauskas, viename iš didžiausių Rusijos imperijos lietuvių centrų už Lietuvos ribų.

Z. Domeika gerbiamas už indėlį sukuriant Venesuelos lietuvių savišalpos bendrovę, joje užima valdybos pirmininko pareigas, tampa Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininku.

Domeikų šeimos būta gausios, bet išgalėjusios leisti vaiką į mokslus, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Zigmo tėvas buvo mobilizuotas, o visa šeima pasitraukė į Rusiją. Klajoti ten teko daug, glaudžiantis tai viename, tai kitame mieste, kol bolševikų perversmas ir netrukus užgriuvęs kraupus pilietinis karas 1918 m. privertė parbėgti į besikuriančią Lietuvą, į Kauną.

Zigmas tęsia mokslus, bet jais nesižavi. Gal todėl, kad jį traukia jūra? Be to, vaikinas mokosi Kauno lenkų gimnazijoje. Turbūt paklausite, o kodėl lenkų? Galbūt dėl to, kad Domeikų pavardė Lietuvos istorijoje skamba ne pirmą kartą, galima atsiminti filomatą Igną (Ignacijų) Domeiką, kuris, po 1831 metų sukilimo nukeliavo iki pat Čilės ir ten įkūrė pirmąjį universitetą Pietų Amerikoje? Nežinau, ar šie Domeikos susiję su anais, bet taki Abiejų Tautų Respublikos tapatybė ir daugiakalbė dvasia galutinai tampa lietuviška tik naujojoje Lietuvoje.

1923 m., sulaukęs šešiolikos, Zigmas įstoja į Jūrininkų skyrių prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos (tikriausiai atsimenate šį pirmąjį bandymą rengti jūrininkus Lietuvoje iš pasakojimo apie Bronių Krikštopaitį?), vėl mokosi vidutiniškai, ir užsidirba pataisą iš... lietuvių kalbos.

Taip, vaikinui, vaikystę praleidus Rygoje, Rusijos užkampiuose ir dar baigusiam lenkišką gimnaziją, tai turėjo būti sunkus dalykas. Mokslai vyksta su pertraukomis – bet Lietuvos vyriausybei sutarus su G. Eriksono laivynu dėl kursantų praktikos, Zigmas Domeika išvyksta į tolimuosius plaukiojimus – jo laukia keturstiebis milžinas barkas „Olivebank“.

Nors apie šias sunkias praktikas jau užsiminiau, nusakydamas Broniaus Krikštopaičio kelius, tačiau šiek tiek papasakosiu ir čia: viena iš priežasčių, kodėl suomių jūrų magnatas mėgo priimti kursantus į savo laivyną – mat pirmus metus jiems už plaukiojimus nemokėdavo, t .y. jaunuoliai aptarnaudavo milžiniškus laivus už dyką, na, už praktiką.

Be to, vyrukai atvykdavo į svetimus laivus nemokėdami vietos kalbos, o praktika apėmė ne tik nuolatinį darbą laive, bet ir mokymąsi. Vadinasi, pirmiausia būdavo sunki tarnyba ir kalbų mokymasis, o tik tada – studijos.

Zigmas Domeika tampa pirmuoju lietuviu, kuriam Lietuvos susisiekimo ministerija suteikia tolimojo plaukiojimo kapitono kvalifikaciją.

Zigmas barke praleidžia dvejus metus – dalyvauja ir didžiajame 165 dienų plaukime aplink Horno iškyšulį. Tenka patirti ir bičiulių mirtį, ir siaubą, kai laivas vos neįšalo prie Kanados krantų (burlaivis – ne ledlaužis, ledai jį gali tiesiog sutraiškyti), teko ir streikuoti, kai kapitonas, neapdairiai nepasirūpinęs pakankamu geriamojo vandens kiekiu, privertė įgulą kęsti pragarišką troškulį ir tenkintis tik vos ne vos surinktu lietaus vandeniu.

Beje, G. Eriksonas savo raštuose skundžiasi, kad lietuviai kursantai – vaidingo būdo! Ne tik nemoka kalbų, bet ir buntavoja, gi pats Zigmas prisiminimuose prideda, kad jie ant žalvarinių laivo detalių įbraižė savo vardus, kad tik istorija jų nepamirštų!

1927 m. jaunasis jūrininkas nusprendžia, kad gana tų burlaivių, ir persėda į suomių garlaivį – tad dar devynis mėnesius plaukioja iki pat Pietų Amerikos jūrų, o tada laukia aukštosios jūreivystės studijos Abo institute, Suomijoje. Skirtingai nuo mokslų Kaune, Jūrų institutą Zigmas baigia geriausiai iš visų lietuvių, net cum laude (su pagyrimu)!

Ką veikti toliau? Reikia praktikos, kuri leistų pretenduoti į diplomus, leidžiančius vesti laivus. Be to, gyvenimas – reiklus, juk Suomijoje studijuota už valstybės stipendijas, o tais laikais valstybė stipendijų už ačiū nedalino – už jas reikėjo atidirbti. Vienintelė vieta Lietuvoje, kur jūrininkas gali dirbti – žinoma, Klaipėdos uostas.

Taip prasideda darbas uosto valdyboje, taip pat – ir plaukiojimas įvairiausiais laivais: šturmanavimas jau kelis kartus minėtame „Perkūne“, tuo pačiu – tobulinama kvalifikacija. 1933 m. Zigmas Domeika įgyja artimojo plaukiojimo šturmano kvalifikaciją, po poros metų – tolimojo plaukiojimo šturmano. Nuo jos – vos vienas žingsnelis iki kapitono. Bet dar tenka paplaukioti garlaiviais, puoštais įvairiais pavadinimas „Stephanie“, „Holland“, netgi praktikuotis su Panamos vėliava plaukiojančiame laive „Evellyn Marion“.

Fanfaros kapitonui nuaidi 1936 metais – Zigmas Domeika tampa pirmuoju lietuviu, kuriam Lietuvos susisiekimo ministerija suteikia tolimojo plaukiojimo kapitono kvalifikaciją.

Zigmas Domeika aktyvus ne tik jūroje, krante taip pat – įstoja į Šaulių sąjungą, Klaipėdos lietuvių klubą, Klaipėdos jachtklubą, žinoma, ir Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyrių. Dar įdomiau – tas, kuris mokykloje turėjo pataisą iš lietuvių kalbos, 1936 metais išrenkamas vienintelio specializuoto jūrinio žurnalo Lietuvoje „Jūra“ atsakinguoju redaktoriumi! Tad – į kokį krantą gyvenimo bangos išplaus niekada nenuspėsi. Ir vartant šį žurnalą, skaitant jo straipsnius neįtartume, kad jį redaguoja buvęs pataisininkas!

Įgijus tolimojo plaukiojimo diplomą, žinoma, kapitonas tampa norimu darbuotoju, ir jis prisijungia prie akcinės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“, apie kurią jau rašėme ankstesnėse apybraižose. Iš pradžių dirba laivų inspektoriumi, vadinasi, yra atsakingas už bendrovės naudojamų laivų ir juose dirbančio personalo priežiūrą, ilgainiui – tampa ir bendrovės vadovybės dalimi. Kapitonauja garlaivyje „Friesland“, plaukioja po Baltijos, Šiaurės jūrą, vieno reiso metu specialiai nuvyksta aplankyti savo jaunystės praktikos barko – „Olivebank“, vis dar vagojančio vandenynus, šį susitikimą aprašo ir žurnale „Jūra“.

Išeiviai lietuvišką dvasią siekia perteikti ir jaunimui – kapitonas vadovauja lietuvių jūrų skautų skyriui, dalinasi savo patirtimi, pasakojimais.

1939 m. Lietuva netenka Klaipėdos, laivai išvedami į kitus uostus, o kur dėtis kapitonams? Vieni dar bando plaukioti po karo niokojamas jūras, bet pavojai – milžiniški (galime prisiminti Broniaus Krikštopaičio laivo „Kaunas“ likimą). Zigmas Domeika grįžta į Kauną, jaunystės studijų miestą – ten „Baltijos Lloydas“ paveda jam rūpintis vidaus laivyba, kapitonas tampa Kauno uosto viršininku, rūpinasi, kad Nemuno vandenis teškentų mentratiniai garlaiviai. Bet netrukus prasideda Sovietų Sąjungos okupacija, o tada atsibeldžia ir naciai. 1944 m. Zigmas Domeika nusprendžia trauktis iš Lietuvos.

Vokietijoje ilgai neužsibūna, bet ir laiko nešvaisto – spėja padirbėti ir užgimstančioje Jungtinių Tautų humanitarinėje iniciatyvoje UNRRA, kuri rūpinasi pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų gerove, tai aktualu ir tūkstančiams lietuvių, atsidūrusių perkeltųjų asmenų stovyklose ir laukiančių, kur juos nublokš lemtis.

Zigmą lemtis bloškia už vandenyno, tik ne ten, kur daugumą – ne į Jungtines Amerikos Valstijas, o piečiau – į Venesuelą (gal čia Domeikų giminės tradicija – keliauti į Pietų Ameriką, o gal praktikos prisiminimai?).

Venesueloje jam pavyksta nenutolti nuo jūros – kapitonu jį pasamdo „Shell“ kompanija, viena didžiausių naftos gamybos kompanijų pasaulyje, tad lietuvis stoja ant dar vienos rūšies laivo – tanklaivio – kapitono tiltelio. Vis dėlto, karjera jūroje ilgai nebetrunka – 1950 m. jis pereina dirbti į JAV prekybos milžinę, investuojančią ir Venesueloje, „Sears & Roebuck Cie“, kur dirba įvairiose pareigose, tampa ir bendrovės akcininku.

G. Eriksonas savo raštuose skundžiasi, kad lietuviai kursantai – vaidingo būdo!

Emigracijoje Zigmas Domeika aktyviai dalyvauja Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenime, tiesa, bendruomenė – negausi, apie 2000 žmonių, tačiau buriamasi į organizacijos, leidžiami leidiniai.

Zigmas Domeika gerbiamas už indėlį sukuriant Venesuelos lietuvių savišalpos bendrovę, joje užima valdybos pirmininko pareigas, o 1962 m. tampa Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininku, atstovauja Venesuelos lietuvių bendruomenei Pasaulio lietuvių bendruomenės seime Toronte 1963 m.

Išeiviai lietuvišką dvasią siekia perteikti ir jaunimui – kapitonas vadovauja lietuvių jūrų skautų skyriui, dalinasi savo patirtimi, pasakojimais, ir turbūt tikisi, kad vieną dieną ir jie kils ant kapitonų tiltelių, kad ves laivus, kurių laivagalyje plevėsuoja Tėvynėje tik slapta galinti beplevėsuoti trispalvė vėliava.

Deja, vėliavos sugrįžimo jam sulaukti nelemta – Zigmo Domeikos gyvenimas užgęsta tragiškai ir netikėtai – ne, jo nepasiglemžia jūros bangos, jį nužudo iš darbo atleistas darbuotojas, o kūną priglaudžia Karakaso žemė.

Ši publikacija yra Lietuvos jūrų muziejaus ir kūrybinės agentūros EZCO projekto „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.