Gyvenimas

2021.03.19 21:32

Pirmojo laivo su Lietuvos vėliava kapitonas Juozas Andžejauskas – dar ir kontrabandininkų gaudytojas

Justinas Žilinskas2021.03.19 21:32

Pirmojoje apybraižoje plaukiojome pirmojo lietuvio – jūrų kapitono keliais, o dabar metas prisiminti pirmojo laivo, plaukiojusio su Lietuvos vėliava, kapitoną Juozą Andžejauską.

Šis tekstas tęsia dešimties apybraižų apie Lietuvos kapitonus seriją – atėjo metas susipažinti su žmonėmis, formavusiais modernųjį Lietuvos jūriškumą Pirmosios Nepriklausomybės laikais. Štai šios dešimt pavardžių: Liudvikas Stulpinas, Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis.

Vargu, ar apie juos skaitėte vadovėliuose mokykloje, ir džiugu, jeigu bent kuri nors iš šių pavardžių jums bus girdėta (nebent, esate klaipėdietis – jūsų laikraščiai apie tai kartais rašo, atsiranda ženklai ir mieste). Sovietmečio karta šias pavardes galėjo tarti tik patyliukais, na, o Nepriklausomybę atkūrusi – turėjo kitų rūpesčių. Per kapitonų likimus pasakosiu ir Lietuvos jūrinės ambicijos raidą bei likimą.

Juozas Andžejauskas gimė 1887 m. liepos 3 d. Rygoje. Ryga – vienas didžiausių tuometės Rusijos imperijos miestų, vienas svarbiausių uostų Baltijoje, taip pat – vienas didžiausių lietuvių centrų.

Andžejauskų šeima neskurdo, o Juozas laivais susižavėjo dar nebaigęs gimnazijos, tad įstojo į Magnushofo jūrininkų mokyklą Rygoje. Beje, Rygos jūrininkų mokykla buvo viena seniausių Rusijos imperijoje, joje studijuojantys būsimieji jūrininkai krimto aibę mokslų: laivų mechanikos, laivų mašinų, navigacijos, laivų statybos, užsienio kalbų.

Šioje mokykloje Juozas gavo artimojo plaukiojimo šturmano diplomą, o vėliau – ir tolimojo plaukiojimo šturmano. (Šturmanas – tai jūrinė profesija, kapitono padėjėjas, atsakingas už navigaciją ir navigacinę įrangą, antras pagal svarbą žmogus po kapitono). Teoriniai mokslai – dar ne viskas, nes jūrų profesijai būtina praktika, kurią tais laikais (ir dar ilgokai vėliau) mokyklos mokiniai atlikdavo buriniuose laivuose, ir tik po sunkios praktikos galėjai gauti tolimojo plaukiojimo kapitono diplomą. Juozas Andžejauskas visus reikalavimus sėkmingai įvykdė.

Tarnybą Juozas Andžejauskas pradėjo Rusijos karo laivyne, tačiau ten ilgai neužtruko – perėjo į prekybinį laivyną, tą pačią Rytų Azijos laivybos bendrovę, kurios laivais plaukiojo pirmosios istorijos kapitonas – Liudvikas Stulpinas. Negana to, Juozas Andžejauskas netgi kurį laiką dirbo šturmanu didžiausiame bendrovės garlaivyje „Rossija“, kurio kapitonas buvo Liudvikas Stulpinas.

Rusijoje įvykus bolševikų perversmui, 1919 m. Juozas Andžejauskas grįžo į atsikuriančią Lietuvą ir iš karto įstojo į kariuomenę, nors kol kas savo kaip jūrininko patirties pritaikyti negalėjo, vis dėlto, jaunai valstybei labai reikėjo žmonių, turinčių karininkų patirties. Bet svajonė apie jūrą ir Lietuvą kaip jūrinę valstybę buvo stipri – ir čia prasideda viena netikėta istorija.

Patirties sukaupęs jūrininkas ne tik rūpinosi uostu – jis taip pat augino ir jaunąją jūrininkų kartą, kurių kelias paprastai prasideda nuo buriavimo arba jungavimo.

Skaitytojai galbūt žino, kad iki Klaipėdos prisijungimo Lietuvos išėjimas į jūrą buvo labai ribotas, apsiribojo Palanga ir Šventąja. Lietuva nebūtų turėjusi net šių teritorijų, jeigu ne ginčas su Latvija, kam priklauso Palanga, tarptautinio arbitro J. Simsono išspręstas Lietuvos naudai.

Vienintelė vieta, kur šiame ruože buvo galima įrengti uostą – Šventoji, bet tam reikėjo milžiniškų investicijų, o jų nebuvo – ir iš kur rasis Pirmojo pasaulinio karo nuvargintoje, apiplėštoje valstybėje, kuri dar turėjo save apginti Nepriklausomybės karuose nuo bolševikų, bermontininkų, ir, deja, Lenkijos? Tad kaip pabrėžti jūrines intencijas? Kaip pradėti Lietuvos kaip jūrinės valstybės metraštį?

Taigi, dar 1919 m. ambicingi Lietuvos žmonės, garsūs tautinio atgimimo ir Pirmosios respublikos veikėjai – Martynas Yčas, Justinas Staugaitis, Jonas Šliūpas ir mūsų jau minėtas kapitonas Liudvikas Stulpinas sugalvojo įsteigti „Lietuvos garlaivių bendrovę“.

Laivai, žinoma, brangus dalykas, tad prie bendrovės kapitalo labai prisidėjo užsienio lietuviai, ir buvo nupirkta keletas laivų, tarp jų – ir motoriniai burlaiviai, pavadinti „Jūrate“ ir „Kastyčiu“. Bet kur juos registruoti? Į problemą pažiūrėta išradingai – jie registruoti... Jurbarke (beje, Lietuvos jūrininkų sąjunga, prie kurios ištakų stovėjo ir Juozas Andžejauskas irgi įkurta ne prie jūros, o prie Nemuno, Kaune). Bet jeigu yra laivas, reikia ir kapitono, o kapitonų pasirinkimas – nedidelis. Tad 1921 m. Lietuvos kariuomenės vyr. leitenantas Juozas Andžejaustas išėjo į atsargą ir netrukus tapo pirmojo lietuviško laivo „Jūratė“ kapitonu.

Jaunuoliai, dirbę ar mokęsi pas Juozą Andžejauską, pasakoja, kad kapitonas buvo mažakalbis ir griežtas, bet teisingas

„Lietuvos garlaivių bendrovė“ turėjo didelių ambicijų – net įsigyti okeaninį lainerį, tačiau tikrovė – negailestinga. „Jūratė“ pasirodė netinkama rimtai jūrinei laivybai, nors plaukiojo po Baltiją, bet tolimesniems keliams – netiko. Tačiau pati Lietuva žengia dar didesnį žingsnį jūrinės ambicijos link – drąsios avantiūros keliu iš Antantės perima Klaipėdą, ir Lietuva įgyja pilnavertį, tikrą uostamiestį.

1924 m. Juozas Andžejauskas pereina dirbti į Klaipėdos uostą, kuriam, priminsiu, vadovauja Liudvikas Stulpinas. Juozas Andžejauskas užima įvairių uosto tarnybų vadovo, vėliau – svarbias locmano pareigas (tai yra – asmens, kuris įveda laivus į uostą), o 1926 metais pasižymi ir kaip kontrabandininkų gaudytojas (incidentas toks rimtas, kad Juozo Andžjeausko vedamam locmanų laivui „Schlieckmann“ (vėliau pervadintu į „Šarūnas“) teko persekioti kontrabandininkų laivą „Willy“ ir net šaudyti į jį).

1931 m. jis perima Klaipėdos uosto ledlaužio ir gelbėjimo laivo „Perkūnas“ vado pareigas. Patirties sukaupęs jūrininkas ne tik rūpinosi uostu – jis taip pat augino ir jaunąją jūrininkų kartą, kurių kelias paprastai prasideda nuo buriavimo arba jungavimo.

Jaunuoliai, dirbę ar mokęsi pas Juozą Andžejauską, pasakoja, kad kapitonas buvo mažakalbis ir griežtas, bet teisingas, bet tuo pačiu jam rūpėjo, kad vaikinai sukauptų kuo daugiau patirties, tad suorganizuodavo jiems išvykas ir į tarptautines regatas, kad pamatytų „kitą krantą“ (Nuo 1937 m. Juozas Andžejauskas vadovavo buriavimo mokyklai Smiltynėje, iki tol egzaminuodavo jaunuosius buriuotojus, buvo regatų teisėjas).

Juozo Andžejausko gyvenimas nutrūko netikėtai.

Už indėlį į Lietuvos jūrų reikalą, Juozas Andžejauskas 1933 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, taip pat išdidžiai nešiojo Kūrėjo savanorio bei Nepriklausomybės medalius.

Yra ir dar viena istorija, liudijanti narsų kapitono charakterį, kurią papasakojo Juozo Andžejausko mokinys Stasys Marcinkevičius (ir perpasakojo Venantas Butkus). Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, Lietuva tuoj pat pajuto spaudimą dėl Klaipėdos. Ir ne tik dėl to, kad nacistinės organizacijos steigėsi pačioje Klaipėdoje, kėlė riaušes ir neramumus.

Buvo kariaujamas psichologinis karas: vasaros mėnesiais į Klaipėdą atplaukdavo keleiviniai laivai iš Vokietijos. Jie sustodavo prie krantinės, įjungdavo garsiakalbius ir imdavo groti vokiškus maršus, ypač tuo mėgavosi laivo „Preussen“ („Prūsija“) įgula. Vieną kartą šis koncertas baigėsi vokiečių muštynėmis su lietuviais bei susirėmimu policija. Juozo Andžejausko vadovaujamas „Perkūnas“ irgi neliko nuošaly: nuplaukė prie krantinės ir riaušininkus išmaudė brandspoitu, dabar sakytume – vandens patranka, skirta gesinti gaisrus laivuose. Šįsyk ja teko užgesinti politinį gaisrą.

Juozo Andžejausko gyvenimas nutrūko netikėtai. 1938 m. jis nuplukdė „Perkūną“ į Liepoją remontuoti. Lipdamas į remontuojamą laivą doke, paslydo, iškrito ir sunkiai susižeidė. Gydytojai dar bandė išgelbėti jo gyvybę, bet nepavyko – kovo 19 d. kapitonas mirė. Kapitoną priglaudė Klaipėdos miesto kapinių žemė. Deja, sovietmečiu šios kapinės buvo sunaikintos ir paverstos „Skulptūrų parku“.

Ši publikacija yra Lietuvos jūrų muziejaus ir kūrybinės agentūros EZCO projekto „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.