Gyvenimas

2021.03.26 12:59

Bangų ir aistrų kapitonas Krikštopaitis – žmogus, kuriame siautėjo ne menkesnės audros nei jūroje

Justinas Žilinskas2021.03.26 12:59

Kapitono Broniaus Krikštopaičio asmenybė kaip tik pasakoja apie tą laiką, kai Lietuvos Respublika žengė į jūrą. Ir ši asmenybė – ir profesiniais, ir asmeniniais bruožais, atspindi savo laiką.

Šis tekstas tęsia dešimties apybraižų apie Lietuvos kapitonus seriją – atėjo metas susipažinti su žmonėmis, formavusiais modernųjį Lietuvos jūriškumą Pirmosios Nepriklausomybės laikais. Štai šios dešimt pavardžių: Liudvikas Stulpinas, Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis.

Vargu, ar apie juos skaitėte vadovėliuose mokykloje, ir džiugu, jeigu bent kuri nors iš šių pavardžių jums bus girdėta (nebent, esate klaipėdietis – jūsų laikraščiai apie tai kartais rašo, atsiranda ženklai ir mieste). Sovietmečio karta šias pavardes galėjo tarti tik patyliukais, na, o Nepriklausomybę atkūrusi – turėjo kitų rūpesčių. Per kapitonų likimus pasakosiu ir Lietuvos jūrinės ambicijos raidą bei likimą.

Kalbėdami apie Pirmąją Lietuvos Respubliką, mėgstame ją piešti kaip prarastą rojų: ponai ir ponios ištaigingomis suknelėmis iš Paryžiaus, Kauno modernizmas, Karo muziejus, karo aviacija ir šaunieji lakūnai ir tik kažkur kampelyje atsiranda vietos Klaipėdai.

Taip, jos prisijungimas šlovinamas kaip labai sėkminga geopolitinė operacija, bet toliau Klaipėdos istoriją jau rašome nuo 1939 m. Vokietijos okupacijos. Lietuvos ėjimas į jūrą lieka tik specialistų domėjimosi objektas. Apie tą laiką, kai Lietuvos Respublika žengė į jūrą, pasakoja dar vieno kapitono asmenybė.

Bronius Krikštopaitis, kaip pasakoja jo bičiuliai, taip pat ir sūnus, mėgo moterų draugiją.

Bronius Krikštopaitis, kaip ir daugelis būsimo Lietuvos Respublikos elito, buvo kilęs iš kaimo. Tėvai – ūkininkai, tačiau išgalėję leisti vaiką į mokslus – ne tik pradinę Vadoklių mokyklą, bet ir Panevėžio gimnaziją. „Elito“ sąvoką čia vartoju neatsitiktinai, mat Broniaus bendraklasiai taip pat paliko žymą Lietuvos istorijoje: jis mokėsi su Adolfu Šapoka (garsiosios „Šapokos istorijos“ atsakinguoju redaktoriumi), istoriku Pauliumi Šležu, būsimu diplomatu Stasiu Bačkiu, rašytoju Rapolu Šalteniu.

Vis dėl to, mokslai jaunuolį viliojo mažiau, nei technika: 1923 m. jis metė gimnaziją, būdamas priešpaskutinėje klasėje, ir išvyko į Kauną studijuoti technikos. Priminsiu – 1923 m. Lietuva įgauna Klaipėdą, ir valstybė žengia svarbius žingsnius jūros link. Susibūrusi ne tik Jūrininkų sąjunga, minėta pasakojant apie Liudviką Stulpiną ir Juozą Andžejauską, perkami pirmieji laivai, ryškėja ir interesas ugdyti jaunąją jūrininkų kartą, plėtoti prekybinį laivyną.

Šiais tikslais dar 1922 m. įsteigiama Lietuvos akcinė draudimo bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“, o 1923 m. – jau ir jūrininkų rengimo skyrius prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos. Būtent į šį skyrių keliauja Bronius Krikštopaitis, tuo metu – dar visiškas sausumos žiurkiūkštis, nematęs didesnio vandens telkinio už ežerą. Tačiau jaunai valstybei rengti jūrininkus (vadinamuosius „jūrų kadetus“) – sudėtinga. Taip, Lietuvoje buvo patyrusių jūrininkų, praėjusių carinės Rusijos laivybos ir laivynų kelius, bet jūrininkas be praktikos – bevertis.

Tapęs paprastu darbininku, ilgesį jūrai išlieja tik savo prisiminimų knygoje „Jūrų keliais“

Klaipėda, kad ir kokia brangi ir miela būtų, ir tie pirmieji nupirkti motoriniai burlaiviai nebuvo tinkami tarptautiniu mastu pripažintinai praktikai. Ką daryti? 1926-aisiais metais Lietuvai pavyksta susitarti su garsaus suomių verslininko Gustafo Ericsono verslo laivybos kompanija, kad lietuvių vyrukai galėtų vykti stažuotis į jo laivyną, skrodžiantį visų pasaulio vandenynų bangas.

Ir štai penkiolika jaunuolių iškeliauja į Suomiją, Alandų salas, o iš ten – galingais barkais „Olivebank“ ir „Archibald Russel“ patraukia į tolimuosius plaukiojimus aplink pasaulį. Tai buvo labai sunki praktika – ne lengvas pasivaikščiojimas deniu ir egzotiškų kraštų malonumai, laivai taip pat niekuo nepriminė prabangių lainerių.

Tai buvo dveji metai tikro, žiauraus jūros krikšto, kuris jaunuolių netausojo, neišvengta ir tragedijų: kadetas Antanas Mėlinis žuvo, o kadetas Mykolas Limba stipriai susižalojo audroje prie Horno kyšulio, dar du vaikinai, neatlaikę tolimųjų plaukiojimų, o gal ir iš ankstesnių laikų atsineštos ligos, mirė nuo džiovos (tuberkuliozės) jau krante. Prie šių plaukiojimų dar grįšime kituose pasakojimuose.

Atlikęs praktiką, Bronius Krištopaitis priimamas studijuoti Abo (Turku) jūrų institute Suomijoje, ir 1930 metais ten įgyja laivavedžio (šturmano) kvalifikaciją. Kad šis diplomas būtų pripažintas, dar reikia įgyti ir savarankiško vadovavimo laivui praktikos. Todėl tenka šturmanauti iš pasakojimo apie Juozą Andžejauską jums jau pažįstamame Klaipėdos laive „Perkūnas“, vėliau – Klaipėdos laivininkystės bendrovės laivyne, laivuose „Friesland“ ir „Rimfrost“ (vėliau – „Kretinga“). Ir štai teisė savarankiškai vesti jūrinius laivus – įgyta!

Kiek moterų verkia prie jo kapo – kronikos nutyli.

Deja, tuo laikotarpiu Bronius tampa ir tragedijos liudytoju – 1933 m. vasarą jachta „Budys“, kartu su jūrų skautais, plaukia aplankyti Liepojos uosto, tačiau jachta užplaukia ant Šiaurinio molo akmenų, ir bangos ją sudaužo į šipulius. Žūsta trys jūrų skautai – jaunuoliai, svajoję apie jūrą. Bronius Krikštopaitis, nors ir nebūdamas šio laivo vadu, giliai išgyvena tragediją.

Studijų metais, nors ir vagodamas vandenynus, Bronius pirmą kartą veda – jo išrinktoji – pedagogė Mykolina Obelenytė. Pora 1931 m. susilaukia sūnaus Juozapo Algimanto, būsimo istoriko ir filosofo, beje, tyrinėjančio ir tėvo palikimą.

Tuo tarpu sustiprėjusi Lietuva ir jos verslas vis drąsiau žvelgia į tolimąją laivybą. 1936 metais bendrovė „Maistas“ Hamburge nusiperka prekybinį laivą, kuris pavadinamas bendrovės vardu. Į laivo stiebą iškeliama Lietuvos vėliava, o veda jį trys lietuviai – jūrininkai: kapitonas Bronius Krikštopaitis, šturmanai Kazimieras Daugėla ir Aleksandras Šimkus-Šimkevičius.

Pasididžiavimas – begalinis, apie tai praneša spauda, švenčia visi. Pirmasis krovinys – avižos Belgijos žirgynams, vežamos į Antverpeno uostą, sklandžią kelionę stebi ir kiekvieną detalę aprašo žurnalas „Jūra“.

Lietuva nuo šiol – jūrų valstybė su savo išugdytais jūrininkais! „Maistas“ išdidžiai plukdo Lietuvos žemės ūkio produkciją, daugiausia į Antverpeną, o į Lietuvą pargabeną visokiausius krovinius, bene pats egzotiškiausias – tai varpai Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariljonui.Taip, išgirdę jų muziką, pagalvokim – jūra ten irgi skamba!

1936 m. Bronius Krištopaitis išlaiko egzaminus tolimojo plaukiojimo kapitono laipsniui ir netrukus gauna licenziją. 1937 m. jis tampa garlaivio „Marijampolė“ kapitonu, laivo maršrutai nusidriekia dar tolėliau – iki Havro Prancūzijoje, kur kapitonas plaukia su savo šeima ir... meiluže.

Jo sūnus visam gyvenimui įsiminė motinos pasakytus žodžius: „Įsidėmėk gerai – visos moterys susižavi jūrų kapitonais.“

Taip, Bronius Krikštopaitis, kaip pasakoja jo bičiuliai, taip pat ir sūnus, mėgo moterų draugiją. Taip pat mėgo kortas ir stiklą tauraus gėrimo, kalbas apie vertingus sandorius – jas rinkdavosi, kai šeima iškeliaudavo į teatrą.

Žinoma, galima būtų apie tai nepasakoti, ir kapitoną kelti ant pjedestalo kaip pusdievį, tačiau jis buvo žmogus – iš kūno, kraujo, kuriame siautėjo ne menkesnės audros nei jūroje. Jo sūnus visam gyvenimui įsiminė motinos pasakytus žodžius: „Įsidėmėk gerai – visos moterys susižavi jūrų kapitonais.“

Trečiasis kapitono laivas – „Kaunas“ jau dalis istorijos, sugriovusios pasaulį. 1939 m. naciai užgrobia Klaipėdą, pagrasinę, kad jeigu Lietuva neatiduos geruoju, tai kariuomenė nežinia, kur sustos. Lietuvos laivynas išvedamas į jūrą ir kitus uostus, „Kauną“ Bronius Krikštopaitis kreipia į Gdynią, nuosavo uosto nebeturi, perregistruojami, kaip dabar sakytume – virtualiame, Šventojoje.

Jūrinę prekybą dar kurį laiką Lietuva vykdo iš „Klaipėdos laisvosios zonos“ – Vokietijos suteikto Klaipėdos uosto gabalėlio, tačiau neilgai. Broniaus Krikštopaičio vedamas „Kaunas“, vėlyvą 1939 m. lapkritį, naciams pradėjus Britanijos salų blokadą, tampa torpedos, iššautos iš vokiečių povandeninio laivo „U- 57“ auka. Vienas jūreivis žūsta, bet, ačiū dievui, kitus jūrininkus išgelbsti netoliese buvę žvejai.

Grįžęs į Lietuvą, Bronius Krištopaitis apsisprendžia palikti pirmąją šeimą ir kurti naują – su buvusia meiluže, dantų gydytoja iš Kretingos Marija Paplauskaite. Žmona tam neprieštarauja, skyrybos sklandžios, bet pasaulis ir toliau griūva. Kapitonas laukia naujo laivo, tik tarptautinė situacija tokia komplikuota, kad visos laivybos bendrovės pastangos grįžti į vandenynus – beviltiškos, uostai keičia šeimininkus, kelionės nebeįmanomos, vis labiau įsiplieskia karo beprotybė.

Tik Lietuvoje dar likę šiek tiek apgaulingos ramybės – Bronius Krikštopaitis tampa Jūrininkų sąjungos valdybos nariu, kiek ankstėliau – žurnalo „Jūra“ atsakinguoju redaktoriumi.

1939 metais Sovietų Sąjunga Lietuvai atiduoda Vilnių, pamažu ruošdamasi pilnai Baltijos kraštų okupacijai. Dar niekas nežino, tik nujaučia, kad Hitleris ir Stalinas jau pasidalino šiuos Europos pakraščius, vienintėlis Pupų Dėdė kerta be užuolankų: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“.

Galima kapitoną kelti ant pjedestalo kaip pusdievį, tačiau jis buvo žmogus – iš kūno, kraujo, kuriame siautėjo ne menkesnės audros nei jūroje.

„Lietuvos Baltijos Lloydas“ išsiunčia Bronių Krištopaitį į Vilnių organizuoti laivybos Nerimi, ir netrukus mentratinis garlaiviukas noriai pūškuoja vilniečiams puikiai pažįstamu maršrutu: Vilnius – Valakampiai – Verkiai. Juo plaukiantys keleiviai 1940 m. birželį išvysta ir sovietinius kareivius bei tankus Vilniaus aikštėse – okupacija prasideda.

Pradžioje ji lyg ir nieko blogo nežada kapitonui – jis netgi grįžta į savo pažįstamą garlaivį „Marijampolė“ Rygos uoste, bet netrukus užkliūva ir sovietinėms represinėms struktūroms, NKVD, mat ne taip tempė laivą į remontą, galbūt yra kenkėjas, o nuo „kenkėjo“ iki Sibiro – vienas žingsnis, juolab, kad vienas iš kapitoną persekiojusių ir morališkai žlugdžiusių NKVD karininkų taisėsi dantis pas jo žmoną.

1941 m. Bronius Krikštopaitis suvokia, kad matyt jūra jo nebesulauks – pažįstamas gydytojas Rygoje suorganizuoja pažymą, kad suprastėjo sveikata, ir kapitonas prisiglaudžia pas naująją žmoną Palangoje, kur išlaukia nacistinę okupaciją, dirbdamas Kretingos administracijoje.

1944 m., grįžtant sovietams, Bronius Krikštopaitis iliuzijų nebeturi – nusprendžia trauktis iš Lietuvos, kaip ir dera kapitonui – jūrų keliais. Nuvykęs į Kauną atsisveikinti su sūnumi ir pirmąja žmona, jiems papasakoja, kad planuoja su žmona ir kūdikiu sėsti į nedidelį laivelį ir pasiekti Švediją.

1937 m. jis tampa garlaivio „Marijampolė“ kapitonu, laivo maršrutai nusidriekia dar tolėliau – iki Havro Prancūzijoje, kur kapitonas plaukia su savo šeima ir... meiluže.

Planas nepavyksta – tenka trauktis sausuma, kartu su kitais lietuvių pabėgėliais. Net ir kelionės metu dar bando grįžti į jūrą – prašosi jūrinio darbo Vokietijoje, veliasi į visokias avantiūras, kad pasiektų laivus, bet nesėkmingai. Ilgos klajonės buvusį kapitoną galiausiai nuveda iki Didžiųjų ežerų rajono Jungtinėse Amerikos Valstijose ir lietuvių išeivių centro – Čikagos.

Deja, jo jūrininko patirtis ten nereikalinga – tapęs paprastu darbininku, ilgesį jūrai išlieja tik savo prisiminimų knygoje „Jūrų keliais“ (išleista 1979 m., neseniai perleista Lietuvoje). JAV užauga ir kitos santuokos vaikai – sūnus ir dukra.

Likimas kapitonui dovanoja ilgą amžių – begyvendamas JAV, jis sulaukia ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., bet nebegrįžta – nei į Klaipėdą, nei į Lietuvą. Amžino poilsio atgula Čikagoje. Kiek moterų verkia prie jo kapo – kronikos nutyli.

Ši publikacija yra Lietuvos jūrų muziejaus ir kūrybinės agentūros EZCO projekto „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.