Gyvenimas

2021.03.12 21:32

Pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas – žmogus, kurio laivas pirmasis priėmė skęstančio „Titaniko“ signalą

Justinas Žilinskas2021.03.12 21:32

Niekas nežino, kas buvo pirmasis Lietuvos jūrininkas, žmogus, šiame žemės lopinėlyje drąsiai metęs iššūkį bangų keteroms, vėjams ir srovėms – ir to niekada nesužinosime: šią paslaptį patikimai saugo Baltijos bangos ar pakrantės smėlynai. Tačiau mes žinome pirmąjį Lietuvos jūrų kapitoną. Tad apie jį ir pirmasis pasakojimas.

Šis tekstas pradeda dešimties apybraižų apie Lietuvos kapitonus seriją – atėjo metas susipažinti su žmonėmis, formavusiais modernųjį Lietuvos jūriškumą Pirmosios Nepriklausomybės laikais. Štai šios dešimt pavardžių: Liudvikas Stulpinas, Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis.

Vargu, ar apie juos skaitėte vadovėliuose mokykloje, ir džiugu, jeigu bent kuri nors iš šių pavardžių jums bus girdėta (nebent, esate klaipėdietis – jūsų laikraščiai apie tai kartais rašo, atsiranda ženklai ir mieste). Sovietmečio karta šias pavardes galėjo tarti tik patyliukais, na, o Nepriklausomybę atkūrusi – turėjo kitų rūpesčių. Per kapitonų likimus pasakosiu ir Lietuvos jūrinės ambicijos raidą bei likimą.

Liudvikas Stulpinas (kituose dokumentuose ir parašuose – Stulpingas) gimė 1871 metais netoli Telšių, Žemaitijos širdyje, Jomantų kaime. Jo tėvai – Kazimieras ir Juozefata – regis, turėję ir bajoriškų šaknų, neskurdo. Tačiau likimas šeimos nepagailėjo – tėvai mirė, kai Liudvikui tebuvo 15 metų.

Paprastai tokio amžiaus vaikai jau galėdavo eiti „pusberniais“ pas ūkininkus, bet Liudvikas pasirinko kitą kelią – jis patraukė į Liepoją. Kodėl? Tai irgi lieka paslaptis – gal vaikiną patraukė kokio nors atklydėlio pasakojimas apie laivus, skriejančius per bangas baltomis burėmis, it milžiniškos gulbės? Gal tėvas jį nusiveždavo į Telšius, kur slūgso Masčio ežeras, pasišiaušiantis nedidelėmis, bet – bangelėmis? O gal tiesiog žinojo, kad Liepojoje yra darbo – kitokio nei kaime, ir net Telšiuose ar Kaune.

1886 metais Liepoja (pagal vokišką tradiciją – Libau, rusiškoje – Libava) – vienas sparčiausiai besivystančių Rusijos imperijos miestų, uostų – ir dar su didele lietuviška bendruomene. Tačiau Liudvikas ieško ne tautiečių, ir nueina kitu keliu, nei paprastai atkeliavę ieškantys darbo – ne į augančius fabrikus mieste. Jis parsisamdo junga (jaunesniuoju jūreiviu) latvių burlaivyje „Honoria“ („Garbė“), pradeda jūrininko kelią.

Kad ir kokie gražūs atrodytų burlaiviai, tarnyba juose – sunki, labai sunki. Vienas kitą keičiančios vachtos (budėjimai), darbas ant rėjų milžiniškame aukštyje, siekiant suvaldyti vėjo plakamas bures, laivui supantis aukštyn – žemyn, o kartais – tiesiog nuobodus denio šveitimas. Bet jaunuolis atlaiko pirmuosius išbandymus, nepasiduoda, šešerius metus plaukioja įvairiais burlaiviais, dirba uoste.

1897 m. jis pradeda darbuotis Liepojos uosto ledlaužyje „Ledokol II“ – tai dar kitokia patirtis. Ledlaužiai tuo metu – vienas naujausių technikos stebuklų, žiemos laivybos įgalintojai, o Liudvikas – jau bocmanas, kitaip tariant – denio komandos viršininkas, pats duodantis nurodymus jūreiviams ir jungoms. 1899 m. su šiuo laivu jis iškeliauja į rusų – švedų arktinę ekspediciją iki pat Špicbergeno salyno.

Plačiausiai Liudviko Stulpino vardas nuskamba 1912 metais – mat „Birma“ priima skęstančio svajonių laivo „Titanikas“ nelaimės signalą.

Sumanus, narsus ir nemažai patirties sukaupęs trisdešimtmetis jūrininkas supranta – tolimesnė karjera neįmanoma be mokslo, tad 1901 m. įstoja į Liepojos jūreivystės mokyklą. Mokykloje – sudėtingi navigacijos ir kiti jūrų mokslai, taip jis gauna tolimojo plaukiojimo šturmano, o 1903 m. išlaiko ir tolimojo plaukiojimo kapitono egzaminus. 1903 m. Liudvikui ir jo žmonai Veronikai gimsta ir pirmasis sūnus – Napoleonas. Bet į kapitono tiltelį kelias atsiveria ne iš karto.

1906 m. Rusijos Rytų Azijos bendrovė, matydama didžiulius Rusijos imperijos gyventojų emigracijos srautus, kurie jau kelis dešimtmečius driekėsi per Vokietijos ir kitus Europos uostus, įsteigia laivybos liniją Liepoja – Niujorkas, ir Liudvikas Stulpinas pagaliau iš burlaivių perlipa į naujojo kelionių amžiaus šauklius – garlaivius. 1907 m. bendrovė jį pasamdo kaip jaunesnįjį garlaivio „Livonia“ šturmaną, bet netrukus bendrovės laivynas pasipildo naujais garlaiviais – „Estonia“, „Lithuania“, kuriuose Liudvikas Stulpinas taip pat šturmanauja įvairiose pareigybėse. 1908 m. jis tampa būtent garlaivio „Lithuania“ kapitonu.

Lietuvis – „Lietuvos“ kapitonu! Kapitonystė – šaunu, bet kapitono gyvenime taip pat gausu nuotykių ir pavojų. 1910 m. Liudviko Stulpino vedamas laivas su 700 keleivių užplaukia ant uolų prie Škotijos (berods, tai – vienintelė šio kapitono patirta nelaimė), dėkui dievui – išvengta aukų, keleivius paėmė kitas garlaivis.

Kita istorija, nutikusi po pusmečio – jau būdamas garlaivio „Birma“ kapitonas, jis Baltijos jūroje, žiemą, išgelbsti žūstančio vokiečių burlaivio įgulą, už tai apdovanojamas. Liudviko Stulpino vedami laivai plaukia pačiais įvairiausiais maršrutais, jis tampa vienu geriausių Rytų Azijos bendrovės laivyno kapitonu.

Žinoma, plačiausiai Liudviko Stulpino vardas nuskamba 1912 metais – mat „Birma“ priima skęstančio svajonių laivo „Titanikas“ nelaimės signalą (teigiama, kad „Birma“ buvo pirmasis laivas, pasikalbėjęs su katastrofą patyrusiu laineriu), ir, nei akimirkos nesuabejojęs, skuba į pagalbą. Kapitonas paskiria 15 papildomų kūrikų, kad laivo varikliai turėtų kuo daugiau galios, įgula pasiruošia, kad turės priimti, šildyti ir maitinti lediniame vandenyje sušalusias aukas.

Vis dėlto, „Birma“ tolokai nuo tragedijos vietos – apie 100 jūrų mylių, o „Titanikas“, matyt, neviltyje ir panikoje, praneša netikslias koordinates. Tad atvykęs į katastrofos vietą, nei Jacko, nei Roses (tokie personažų iš Jameso Camerono filmo „Titanikas“ vardai) ten neberanda – tik ledkalnį (internete galima susirasti visą „Birmos“ kelionės gelbėti „Titaniko“ ataskaitą). Likusius gyvus katastrofos liudytojus išgelbsti anksčiau atvykęs laivas – „Carpathia“.

Sumanus, narsus ir nemažai patirties sukaupęs trisdešimtmetis jūrininkas supranta – tolimesnė karjera neįmanoma be mokslo.

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Liudvikas Stulpinas tampa didžiausio bendrovės garlaivio „Rossija“ kapitonu, karo metu šis garlaivis rekvizuojamas karo laivyno reikalams. Už gerą tarnybą Rusijos imperija apdovanoja kapitoną Šventojo Stanislovo ordinu su kardais. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo užkulisiuose Rusijoje įvyksta bolševikų perversmas, o bolševikams tarnauti Stulpinas nepanori, jis grįžta į Liepoją – ir grįžta ne vienas, o iš Suomijos parveža į Lietuvą lietuvių karo pabėgėlius. Karo metu gimsta ir jo antrasis sūnus – Aleksandras (1915 m.).

Karui pasibaigus, o Lietuvai kovojant dėl Nepriklausomybės, taip pat ir jūrinės valstybės statuso, ypač po Klaipėdos prisijungimo operacijos, tėvynei labai reikia patyrusių jūros vilkų. Tad Liudvikas Stulpinas iš Liepojos parsikviečiamas į Lietuvą, vadovauti Klaipėdos uostui. Bet dar iki šių pareigų, jis jau rūpinasi Lietuvos laivyno steigimu – keliauja po kitas valstybes, ieško laivų, juos perka, rūpinasi jų remontu, vėliau – aktyviai propaguoja jūros reikalą jaunos valstybės gyvenime.

Nieko keisto, kad kapitonas Stulpinas tampa ir Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės pirmininku, pasisako už jūrininkų mokyklos steigimą. Jo interesų platumą liudija ir dar keletas įdomių faktų: pavyzdžiui, jis pirmas iš lietuvių ima organizuoti gintaro kasybą prie Juodkrantės. Už nuopelnus plėtojant Lietuvą kaip jūrų valstybę 1929 m. apdovanojamas IV laipsnio Gedimino ordinu.

Liudvikas Stulpinas į amžinuosius vandenynus iškeliauja 1934 m., bet atmintis apie jį gyvuoja. Sovietmečiu kapitono vardas stumiamas į užmarštį, bet, ypač „Titaniko“ istorija, vis tiek prasiskverbia (man pačiam ją teko skaityti berods žurnale „Mokslas ir gyvenimas“). Atkūrus Nepriklausomybę pirmojo jūrų vilko vardas vėl skamba vis plačiau, kaip lietuvių jūrinių ambicijų simbolis.

L. Stulpino vardu pavadinama mokykla Klaipėdoje, kur įsteigiamas ir jo muziejus, įamžinamos memorialinės vietos, kapitono pavadinimą gauna ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ laivas, mėginama net pastatyti paminklą Klaipėdoje. Tačiau dėl paminklo kyla rimtas konfliktas – ir jo meninės vertės, ir vietos, kur statyti, tad galiausiai paminklas iškeliauja į Telšius – arčiau Liudviko gimtinės. O mums siūlau žvelgti ne į paminklą, o į istorines nuotraukas: tą tvirto stoto žemaitį, kapitoniškai užriestais ūsais, pasibalnojusį ne arklį, o didžiausius to meto laivus. Pirmąjį lietuvį – tolimojo plaukiojimo kapitoną.

Ši publikacija yra Lietuvos jūrų muziejaus ir kūrybinės agentūros EZCO projekto „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.