Gyvenimas

2021.03.06 13:44

Fotografus vienija meilė gyvūnams: neatlygintinai fiksuoja iš likimo gniaužtų išplėštų keturkojų istorijas

LRT.lt2021.03.06 13:44

Ne paslaptis, jog profesionalios specialistų paslaugos kainuoja didelius pinigus, o šių pinigų daugelis organizacijų negali sau leisti. Norint kurti pokyčius bei pasiekti užsibrėžtus tikslus, tokioms ne pelno siekiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) patyrę įvairių sričių specialistai – ypatingai reikalingi.

Laimei, atsiranda žmonių, kuriems pinigai nėra pagrindinis „arkliukas“. Šie žmonės – dėl gyvūnų gerovės bei aistros savo profesijai laiko neskaičiuojantys savanoriai, GGI projekto „neBrisius.lt“ fotografai, rašoma organizacijos pranešime žiniasklaidai.

Ne pelno siekiančiai organizacijai nėra nieko svarbiau kaip atsidavę bei savo darbą mylintys savanoriai. Tokio tipo organizacijos veikla – beveik visiškai priklausoma nuo joje savanoriaujančių žmonių užsidegimo bei dedamų pastangų.

Žinoma, savanoriai, atėję į organizaciją, taip pat gali tikėtis gauti neįkainojamos profesinės bei gyvenimiškos patirties, kuri šiems gali ženkliai pagelbėti tolimesniuose karjeros bei gyvenimo etapuose. Na ir vertėtų prisiminti visus karmos taškus, už kilnius bei geranoriškus poelgius prisidedant prie gerovės siekiančių organizacijų tikslų.

Projekto tikslas – papasakoti gyvūnų istorijas

Pasakojant apie GGI vykdomą projektą „neBrisius.lt“, kurio tikslas – pasidalinti gražiomis istorijomis apie augintinius, kurie buvo priglausti iš prieglaudos, gatvės ar kitais būdais išgelbėti bei apdovanoti naujų šeimininkų meile, svarbu paminėti, jog šio projekto gyvavimas yra ženkliai paremtas projekte aktyviai veikiančių savanorių – fotografų, kurie, neskaičiuodami savo laiko bei kaštų, geranoriškai prisideda prie projekto įgyvendinimo proceso.

Tai savanoriai, nebijantys prisitaikyti prie skirtingų augintinių charakterio bruožų, dėl spalvingesnio kadro pasiryžę išsitepti purvu. Žmonės, ieškantys ir nebijantys iššūkių, jaučiantys aistrą savo profesijai bei siekiantys tobulėti, o svarbiausia – siekiantys gyvūnų gerovės. GGI, skatindama savanorius prisijungti į organizacijos ir projekto „neBrisius.lt“ gretas bei padėkoti dabartiniams savanoriams, kviečia susipažinti su keletu šio projekto komandos narių – fotografų.

Projekto fotografai

Greta Kniežaitė – Novikovienė

Septynerius metus savanoryste užsiimanti Greta jau nuo pat vaikystės fotografijai jautė didelį pašaukimą. Viskas prasidėjo nuo gyvūnų, gamtos bei žmonių fiksavimų kadre.

– Kas Jus pastūmėjo užsiimti šia savanoryste bei prisidėti prie projekto įgyvendinimo?

– Kai iš pajūrio išvykau studijuoti į sostinę, susipažinau su savo dabar jau vyru. Jis, pamatęs mano daromas nuotraukas, pastūmėjo įsigyti veidrodinį fotoaparatą. Sutaupiau, įsigijau ir pradėjau dar daugiau fotografuoti, mokytis iš savo klaidų, tobulėti. Fotografuodavau ir šventes, pradėjau daryti fotosesijas nemokamai, kad tik įgyčiau daugiau patirties.

Ir tada vieną dieną sėdint prie kompiuterio atėjo vadovas ir padėjo lankstinuką, kad projektas ieško fotografų savanorių. Akys tik sužibo, paskambinau, susitariau susitikti su projekto vadove Elena Mituze ir po darbų ten skuodžiau.

Pakalbėjome, buvau labai užsidegusi, nes supratau, kad turėsiu didžiulį šansą tobulėti kaip fotografė ir tuo pačiu padėsiu tūkstančiams išgirsti ir pamatyti neįkainojamas istorijas, susipažinti su nuostabiais žmonėmis ir juos pradžiuginti mylimų augintinių nuotraukomis.

Fotografė GGI organizaciją pasirinko dėl ypač artimo ryšio gyvūnams, o svarbiausia – didžiulės aistros savo profesijai. Daugiau nei 400 fotosesijų, negailėjimas savo brangaus laiko bei atsidavimas organizacijai ir gyvūnams – dalykai, kuriais Greta gali drąsiai didžiuotis bei pasigirti.

Greta dirba nekilnojamo turto įmonėje, profesionaliai daro šeimos, vestuvių, krikštynų, asmenines ir kitokio tipo fotografijas. Anot fotografės, dėl didelio bagažo fotografijų organizacijos viduje, fotosesijų su gyvūnais užsakymų skaičius taip pat sparčiai auga.

– Kuo gyvūnų fotografija Jums ypatinga?

– Kai tik susitinku su fotosesijos dalyviais – augintiniu ir šeimininku, – pirmiausia mane gyvūnas pajaučia, nes nespinduliuoju baime, visada esu ramiai nusiteikusi. Kartais net šeimininkai nustemba, kaip jų augintinis iš nesuvaldomo, būdamas su manimi tampa ramesnis.

Pamačiusi gyvūną, iš karto susikuriu apie jį vaizdinį, koks jis. Visi išgelbėtieji gyvūnai, ypatingai šunys, labai aiškiai išspinduliuoja savo istoriją, ką patyrė, koks jo gyvenimas buvo. Pagal tą vaizdinį stengiuosi, kad ir nuotraukose atsispindėtų ryšys su šeimininku, koks augintinis laimingas, ką jis dabar turi. Nerealu yra tai, kad visuose gyvūnuose matau dėkingumą jį išgelbėjusiam šeimininkui, akys viską pasako.

– Ar fotografuojant gyvūnus susiduriate su sunkumais, iššūkiais?

– Didelių sunkumų neteko patirti. Nors tikrai būna ir taip, kad fotografavau šunį, kuris labai nemėgsta svetimų žmonių, o ypač jei tiesiogiai žiūri į jį ir yra atsistojęs. Tad fotosesiją atlikau sėdėdama, tik kilstelėjus sulaukdavau nemalonaus urzgimo. Bet bijoti nebijojau, nes, manau, kad jei ir įkastų man ar įbrėžtų, tai tik mano pačios kaltė, nes lindau, o jis tik norėjo išvengti kontakto.

Taip pat dar buvo taip, kad atvykau į butą nufotografuoti katino, o jis iš karto pasislėpė po sunkiai pakeliama lova, tai prasėdėjau 30 minučių kalbėdama su šeimininke ir pasakiau, kad kol nenufotografuosiu, niekur neisiu. Tada ėmiausi savo taktikos, tiesiog kiek įmanoma palindau po lova, pakalbinau katiną ir jis jau mano rankose. Baimė katinui dingo, fotosesija atlikta. Taigi, kiekvienas gyvūnas turi skirtingą charakterį, tik reikia mokėti prie jo prieiti ir suprasti, kas jam patinka, o kas nelabai.

– Ar šios savanorystės metu pasisėmėte kažko ypatingo, kas praturtino Jūsų profesinę bei gyvenimišką patirtį?

– Praturtina ši savanorystė mane visapusiškai: ir patirtimi fotografijoje, ir gyvenime. Kiekviena fotosesija man iššūkis, koks gyvūnas manęs laukia, kaip sugebėsiu perteikti nuotraukose jo emociją. O kalbant apie gyvenimišką patirtį, tai daug giliau ir rimčiau žiūriu į atsakomybės jausmą pasiimant gyvūną, kad tai ne žaisliukas, juo reikia rūpintis, jis tampa pilnaverčiu šeimos nariu ir jeigu nori, kad gyvūnas tave mylėtų, tu turi jam duoti kur kas daugiau nei jis gali.

– Ar rekomenduotumėte kitiems savanoriams prisidėti prie šio projekto ir kodėl?

– Tikrai rekomenduočiau prisidėti prie šio projekto visiems norintiems ir mylintiems gyvūnus, nes ši patirtis tikrai neįkainojama.

Elena Mituzė

Elena organizacijoje savanoriauja jau 7 metus bei visą šį laiką koordinuoja „neBrisius.lt“ projektą. Projekto vadovė organizaciją pasirinko dėl šios inicijuojamų veiklų su gyvūnais, o projektą koordinuoti nusprendė, nes pati yra fotografė bei tiesiogiai galėjo prisidėti prie projekto įgyvendinimo, taip siekė skleisti gerąjį pavyzdį kitiems.

– Kuo šis projektus Jums ypatingas?

– Ypatingas, nes šiame projekte susijungia mano du gyvenime mylimiausi dalykai, tai gyvūnai ir fotografija, projektas yra pozityvus, rodo garąjį pavyzdį, na trumpai tariant, laimingos istorijos, kurios užkrečia kitus..

Projekto vadovė stengiasi įkvėpti bei motyvuoti kitus projekto dalyvius, lyderiauja ieškant naujų būdų, kaip toliau plėtoti projektą. Elena per 7 metus yra padariusi išties didelį skaičių fotografijų, kurio net negalėtų įverdinti. Šiuo metu fotografija užsiima mažiau, nes išsiplėtus komandai atsirado daugiau atsakomybių.

Organizacijoje Elena įgavo vertingos patirties, pasak Elenos, didelė patirtis yra vien tas, kad neturint finansinių išteklių galima organizuoti darbus ir nuveikti daug kilnių veiklų gyvūnų labui. Fotografė – projekto vadovė pasakoja, kad gyvūnų fotografija – vienas iš sudėtingesnių fotografijos žanrų, nes pakartoti akimirkos su gyvūnu dažnai neįmanoma, todėl tokiose fotosesijose vertėtų neprarasti budrumo. Fotografės teigimu, fotografuojant svarbu išlikti kantriam bei skirti tam laiko, tuomet išlauktas kadras anksčiau ar vėliau ateina.

Živilė Stavarytė

Živilė projekto dalimi tapo prieš pusę metų, tad daugelis fotosesijų dar priešakyje. Fotografė prieš prisijungdama prie projekto jau turėjo patirties su gyvūnų fotografija, tad šiuo metu nekantrauja realizuoti savęs šioje organizacijoje bei pasisemti daugiau vertingos patirties.

– Kas Jus pastūmėjo užsiimti šia savanoryste bei prisidėti prie projekto įgyvendinimo?

Be galo myliu gyvūnus, todėl kiekviena sėkmės istorija labai džiugina ir motyvuoja, o kadangi pradedu savo fotografijos pradžią, tai puiki praktika augti kaip specialistei, tuo pačiu susipažinti su daug žmonių, patirti geras emocijas ir, svarbiausia, daryti, ką labiausiai mėgsti – fotografuoti ir būti šalia gyvūnų.

– Kodėl pasirinkote savanoriauti būtent šią organizaciją, o ne kitą?

– Na, turbūt taip jau sutapo, kad pati prieš kelis metus dalyvavau sėkmės istorijos fotosesijoje, atradau neBrisių, kaip puikų projektą ir net nebuvo abejonių, kad noriu būtent čia savanoriauti, nes mano sėkmės istorijos visas procesas buvo labai sklandus ir smagus. Apie kitus tokio pobūdžio projektus net nebuvau girdėjusi.

– Kuo jums gyvūnų fotografija ypatinga?

– Labai ypatinga, nes be galo myliu gyvūnus, nes jie nesivaržo prieš kameras, būna savimi, rodo tikras savo emocijas, kurios dažniausiai būna geros ir taip mane motyvuoja. O taip pat, fotografuoti gyvūnus yra ir nelengvas iššūkis, todėl tai puiki terpė užsigrūdinti ir įgyti praktikos.

– Ar fotografuojant gyvūnus susiduriate su sunkumais?

– Taip, susiduriu, kadangi gyvūnams negali įsakyti vienaip ar kitaip atsisėsti, pozuoti, jie nori būti laisvi, o laisvumą reikia mokėti pagauti gražiuose kadruose, iš paskos lakstyti, bandyti nulaikyti sunkų fotoaparatą su viena ranka, o su kita sudominti gyvūną.

Taip pat ir laiko atžvilgiu, tai gali užtrukti daug ilgiau nei fotografuojant žmogų. Neapsieinama ir be purvo ant drabužių, lipimo į purvynus ir panašiai, tačiau su tuo viskas tvarkoje, nes žinau, kur einu, todėl reikia tiesiog tinkamai pasiruošti tiek fiziškai, tiek išvaizdos prasme.

Živilė fotosesijų metu stengiasi pasisemti kuo daugiau gerų emocijų, nes fotografuojamos – būtent sėkmės istorijos, kurios beveik visada ir būna paremtos geromis emocijomis. Pasak fotografės, toliau seka pažintys su žmonėmis, kurias plečiant pradeda atsirasti ir klientai fotosesijoms.

– Ar rekomenduotumėte kitiems savanoriams prisidėti prie šio projekto ir kodėl?

– Rekomenduočiau prisidėti, nes reikia šviesti mūsų visuomenę apie tai, kad gyvūnas yra laimė. Žinoma, be visų laimių, žaidimų, yra ir kita pusė, jog gyvūnui reikia pasišvęsti ir juo rūpintis, tačiau kuo mūsų komanda bus didesnė, tuo plačiau sklis ši žinia.

Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.