Karantinas koreguoja ir veterinarų darbą. Keturkojų šeimininkai atakuoja kliniką nerimo skambučiais, tikina, kad jų augintinis užsikrėtė koronavirusu. Bet iš tiesų klinikoje daugėja kitokių pacientų – persiėdusių, mat vis rečiau jie išleidžiami į lauką išsilakstyti. Apie tai mums pasakojo puikų humoro jausmą turintis veterinarijos gydytojas.
Pas Aiskaudą – tik po vieną
Rokiškyje ant veterinaro Petro Šeško kabineto durų kabo perspėjimas, kad į vidų leidžiama tik po vieną pacientą.
Skambinantiems registruotis vizitui gydytojas rekomenduoja apsilankymą atidėti, jei nėra rimto reikalo. Nebepriima augintinių, kuriems reikalingas nagų karpymas, šuniškas pedikiūras, ausų valymas ir panašios grožio procedūros. Nuo vizito jis prašo susilaikyti ir tų šeimininkų, kurie veterinarui nori parodyti tik kokį išdygusį spuogiuką.
Būdavo, į gydytojo kabinetą ateina ir pirmą kartą gyvenime šunį ar katę įsigiję žmonės. Nori gyvūną pasverti, pasikalbėti apie šio priežiūrą, maitinimą, skiepus, nukirminimą. Dabar tokius pasimatymus specialistas irgi siūlo atidėti, bet skiepams pacientus priima.
Veterinaras, kaip ir šeimos gydytojai, dabar dažnokai „gydo“ ir telefonu. Šuns ar katės šeimininkas pasakoja simptomus, o jis duoda patarimų, kaip sunegalavusiam gyvūnui padėti.
„Jei atneš kautynėse susidraskiusį katiną, žinoma, neišvarysiu, žaizdas sulopysiu“, – šypsosi pašnekovas.
Koronavirusą pažinojo nuo seno ir nebijojo
Įdomi tendencija: per karantiną pagausėjo savaitgalinių pacientų.
„Šventinėmis ligomis vadiname virškinimo sutrikimus nuo persiėdimo, viduriavimus“, – paaiškina jis.
Judėjimo apribojimai atsiliepia ir gyvūnų sveikatai, kai žmonės be reikalo kojos iš namų nekelia, daugiau dėmesio skiria mylimiems keturkojams, juos papildomais ir gardesniais kąsniais pamalonina.
P.Šeškas nuolat sulaukia įsibaiminusių žmonių skambučių – visi šaukia įsitikinę, kad jų augintinis serga „covidu“ kaip žmogus.
Tuo pačiu klausimu – ar gyvūnai gali platinti koronavirusą, veterinarui skambina net ir augintinių neturintys. Žmonės tiesiog nerimauja, nežino, ar saugu gatvėje prasilenkti su už pavadžio vedamu šunimi.
„Pasišneki ir žmogų įtikini, kad taip negali būti. „Covido“ atmaina „šienauja“ žmones, naminiai gyvūnai nei užsikrečia, nei ją platina“, – supanikavusius ramina veterinaras.
Žodis „corona“ gyvūnų gydytojams seniai žinomas, dar prieš kelis dešimtmečius ta injekcija sirgo veršeliai ir kiti gyvuliai, jis sukeldavo viduriavimus, plaučių ligas.
„Anuometinė „corona“ buvo nepavojinga žmonėms, nekreipėm į ją dėmesio. Dabartinis „Covid-19“ virusas yra mutavęs, patogeninis ir kai kuriais atvejais net mirtinas“, – pasakoja pašnekovas.
Griežti reikalavimai – dėl pieno ir mėsos
Taigi rajono centre karantino metu veterinaro kabineto durys varstomos gerokai rečiau.
Jei tektų gyventi vien iš šunų, kačių bei kitų smulkių gyvūnėlių gydymo, P.Šeškas sako, kad neišsiverstų.
Dabar jį gelbsti sutartys su ūkininkais. Pagal dabartinę tvarką ir stambus ūkis, ir vieną karvę, avį ar ožką auginantis žmogus privalo turėti sutartį su jį aptarnaujančiu veterinarijos gydytoju.
Čia daug griežčiau nei žmonių pasaulyje – privalomi profilaktiniai patikrinimai ir skiepai, o tai žmonių medicinoje seniai nebegalioja, paliktos laisvės rinktis.
Kiekvienas ūkio gyvūnas įtraukiamas į apskaitą, paženklinamas, paskiepijamas ir nuolat stebimas, metodiškai atliekami profilaktiniai kraujo tyrimai dėl tuberkuliozės, bruceliozės ir leukozės.
„O kaipgi kitaip, juk valgom mėsą, pieno produktus, reikia, kad būtų saugu. Jei nebūtų profilaktikos ir privalomų skiepų, netrukus išlįstų visokie užkratai“, – sako specialistas.
Snarglys tįsta ir kalakutams
P.Šeškas pasakoja, kad profilaktinė priežiūra būtina ir paukštynams.
Net vienadieniai viščiukai sulaukia gydytojo dėmesio. Paukščiai skiepijami ir gydymas vyksta iki tol, kol pradeda dėti kiaušinius. Dedeklėms jau negalima duoti jokių vaistų.
„Kai klausia, kur dirbu, sakau: Rokiškio paukštyne. Žinantys, kad mano pavardė Šeškas, žmonės kvatoja. Aš irgi juokiuosi“, – linksmai į situaciją žiūri veterinaras.
Rokiškietis veterinaras visame Panevėžio regione garsėja kaip paukščių daktaras, nes daugiau nėra nė vieno veterinaro, gydančio sparnuočius.
Jis vyksta teikti pagalbos žąsims, antims, kalakutams, gydė net strutį. Rokiškio rajone žmonės laiko fazanų, povų, bet šie paukščiai nebuvo susirgę.
„Kalakutai serga kvėpavimo takų uždegimais, kosėja, sloguoja, juos kamuoja bronchitai. Būna, jiems bėga nosys kaip žmogui, karkia, neprakvėpuoja normaliai, būna išsižioję“, – nupasakoja netradicinių pacientų bėdas.
Naminius paukščius ligos puola dėl netinkamų sąlygų. Jiems būtina dažnai keisti kraiką ir patalpą vėdinti. Jei drėgna ir tvyro aštrus paukščių išmatų tvaikas – visos sąlygos veistis baciloms.
Po narkozės rainis pabėgo
„Visko čia yra buvę“, – kvatoja veterinaras.
Kad atvežti skiepyti gyvūnai pabėga – dažnas reikalas. Pabėga net ne iš klinikos, pabėga iš namų, kai šeimininkai pasako, kad veš skiepyti.
Augintinių atmintis neįtikėtinai gera, kartą pabuvę veterinaro kabinete vėliau visais įmanomais būdais stengiasi to išvengti.
Vieni žmonės rytą gerdami kavą tarpusavyje sušneko, kad dabar veš šunį skiepyti. Tas nuolat sukosi apie kojas ir staiga akimirksniu dingo. Kiek bešaukė, kur beieškojo, šuo prapuolė ir baigta. Teko skambinti veterinarui ir atšaukti paskirtą laiką. Vakarop, kai jau veterinaro kabinetas nebedirbo, šuo lyg niekur nieko atsirado.
Kartą P.Šeškas sode vaikėsi operuoti ruoštą ir narkoze jau „užmigdytą“ katiną.
Suleido dozę, gyvūnas ramiai gulėjo ant kilimėlio, atrodė, jau įminga, ir staiga kažkas trinktelėjo kabineto durimis. Žiūri – paciento nebėra.
Apspangęs katinas šoko ant kojų ir movė pro durų plyšį laukan. Veterinaras iš paskos.
„Vaikiausi pacientą, o galvoje – vienas klausimas: iš kur reikės gauti panašų, jei nepavyks pagauti“, – juokauja jis.
Vis dėlto apsvaigintą rainį veterinaras galop sugavo ir grąžino ant operacinio stalo procedūrai.
Prašo tablečių šuns prigimčiai pakeisti
Komedijų būna, kai žmonės įsigyja gyvūną ne pagal save.
„Viena bobutė prašo veiksmingų tablečių. Net supykusi aiškina, kad šuo kasa daržą, nuolat nuniokoja lysves, prirausia gėlynuose urvų. Prašo duoti vaistų nuo kasimo“, – prisimena juokingą situaciją.
Teiraujasi moters, kokios gi veislės jos šuo? Pasirodo, taksas. Urvinis medžioklinis šuo.
„Aiškinu, kad žmonės dešimtmečiais tą veislę išvedinėjo, o ji dabar viena tablete nori viską užslopinti“, – kvatoja pašnekovas.
Kiti žmonės irgi panašiai, nusipirko gražų, paukščiams medžioti skirtos veislės šunį, o palaikę jį baisiai susierzino, kad tas sparnuočius vaiko. Prašė veterinaro to paties – išrašyti vaistų, atpratinsiančių augintinį medžioti savo sodo paukštelius.
P.Šeškas ir tikrus šeškus gydė. Vienu metu rokiškėnai jų nemažai laikė. Veterinaras stebėjosi: ar miško gyvūnas tinkamas žmogui į draugiją? Šeimininkai šeškus gyrė, pasakojo, kad jie labai jaukūs ir draugiški, nors prikrečia linksmų eibių. Šeškai baisiai mėgsta landžioti po drabužių rankoves ir iškrausto kišenes.
Dar neretai pagalbos prašoma, kai augintiniai praryja nevalgomus daiktus – dažnai žaislus, visokius kamuoliukus.
Pirma pagalba – pravimdyti. Jei svetimkūnis spėjo nuslinkti į žarnyną, pacientą tenka siųsti į rimtesnę kliniką, peršvietus nustatyti tikslią daikto buvimo vietą ir operuoti.
Sužalotų atveža ir policija
P.Šeškas su žmona Vida dabar laiko mišrūnę kalytę. Žmona ją rado prie šiukšlių konteinerių ir parsivedė namo. Buvo sulysusi ir apleista. Atšerta tapo tikra gražuole, dabar sveria apie 30 kilogramų.
Kitą sužalotą benamę veterinaras išgydė ir išvežė geriems žmonėms į kaimą.
Pasiklydę, žmonių išmesti ir benamiai – P.Šeško kasdienybė.
Jei Rokiškyje kas randa klaidžiojantį šunį ar katę, pirmiausia skambina veterinarui. Tuos vargšiukus gydytojas apžiūri, jei reikia, gydo.
Mieste gyvūnų prieglaudos nėra, tad tokių bėdžių likimas priklauso nuo kelių geraširdžių rokiškėnų, kurie pamestinukus priglaudžia ir aktyviai jiems ieško naujų namų, kelia informaciją į feisbuką.
„Vakar paskambino – rado labradoro veislės patinėlį. Nuvažiavau, bandžiau nuskenuot čipą, bet jo nebuvo. Jei būtų mikroschema, tuoj būtume radę šeimininką“, – apie naujausią rastinuką, kuriam irgi reikės naujų namų, pasakoja veterinaras.
P.Šeškas sulaukia ir policijos skambučių. Jei kelyje kas randa nutrenktą šunį ar katę, pirmiausia praneša jam.
Nesuprato, už ką pinigus ima
P.Šeškas gimė ir augo Kamajuose. Į veterinariją pasuko 11 metų vyresnio brolio pėdomis.
Baigdamas mokyklą ir pats svarstė rinktis su žemės ūkiu susijusią specialybę, gal agronomo. Bet kai dėstytoju tapęs vyresnėlis pasikvietė į Kauno žemės ūkio akademiją, kai jaunėlis pasėdėjo auditorijose, pasiklausė įdomių paskaitų, abejonių, kur stoti, neliko.
Brolis dabar gyvena ir dirba Šakiuose, mes ne konkurentai“, – šypsosi rokiškietis.
P.Šeškas po studijų pirmą krikštą gavo kolūkyje, plūkėsi labai intensyviai.
Kolūkiams byrant buvo pirmasis tame krašte atidaręs privatų veterinarijos kabinetą.
„Sunku buvo, nežinojom, kas ta privati įmonė, su kuo valgoma. Žmonės nesuprato, manė, kad kažkas man moka algą, o iš jų dar papildomai pinigus imu“, – pasakoja.
Kol stabilumo nebuvo, uždarbį teko prisidurti iš kitur, vienu metu važinėjo į Lenkiją, prekiavo.
Tuo laiku daug veterinarų metė savo profesiją, nes kaimuose nyko gyvulių ūkiai, laukai tuštėjo. Šunų ir kačių irgi nedaug kas laikė, o ir mados nebuvo dėl smulkmės į daktarą kreiptis. Veterinarai ėmėsi kitų darbų. Ir P.Šešką ne kartą kvietė dirbti į muitinę. Susilaikė.
Šeškai užaugino sūnų ir dukrą. Mergaitės specialybė – drabužių dizainerė, ji gyvena Vilniuje, o sūnus – dantų technikas, grįžo į Rokiškį ir tame pačiame pastate, kur tėčio kabinetas, atsidarė laboratoriją.
