Gyvenimas

2020.05.16 20:36

Likimo ironija – supratusi esanti homoseksuali atsiribojo nuo bažnyčios, o išvykusi į Daniją pamilo pastorę

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.05.16 20:36

Rūta nesidomėjo LGBT tema iki pirmųjų Lietuvoje gėjų eitynių, o ir pasidomėjusi laikėsi kategoriškos nuomonės, jog tai nederama. Kad dokumentikos „Spalvos“ herojė pati yra homoseksuali, ji suprato įsimylėjusi merginą, o gyvenimo ironija moteris vadina faktą, jog po viso to, nenorėdama gyventi dvigubo gyvenimo nusigręžusi nuo bažnyčios ir emigravusi iš Lietuvos, pamilo pastorę.

Kartais galima išgirsti, kad Lietuvoje nevalia kalbėti LGBT temomis, nes tai krikščioniška šalis, tačiau laidos „Spalvos“ režisierė Elena Reimerytė pabrėžia, kad ne visos krikščioniškos bendruomenės pasisako prieš vienalyčių porų santykius.

Lietuvė Rūta Jonuševičiūtė kadaise pati buvo aktyvi bažnyčios narė ir piktinosi planuojama pirmąja „Baltic Pride“ eisena 2010 metais, tačiau vėliau suvokusi, kad yra homoseksuali, katalikišką bendruomenę paliko. Ir šiandien IT projektų vadovė Rūta bažnyčioje nesilanko, tačiau gyvena nebe Lietuvoje, o Danijoje, Kopenhagoje, kartu su savo mylimąja, liuteronų bažnyčios pastore Vibeke Bidstrup.

Laidos herojė neatsimena savęs vaikystėje einančios į bažnyčią, tačiau būdama 14–15 metų išgyveno sudėtingą laikotarpį ir, atsitiktinai susidūrusi su viena krikščioniška Klaipėdos organizacija „Jaunimo misija“, panoro tapti jos dalimi. „Ten susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Labai norėjau su jais bendrauti, taip prasidėjo mano gyvenimas šalia bažnyčios“, – prisimena ji.

Rūta nekvestionavo LGBT temų tol, kol Lietuvoje neįvyko pirmosios gėjų eitynės. Būdama 22 metų mergina šiuo klausimu buvo gana kategoriška. Ji neslepia – tuometines pažiūras galima pavadinti ir homofobiškomis. „Tada man atrodė, kad tai labai negerai, labai neteisinga“, – pažymi pašnekovė.

Tačiau būtent dėl to, kad perėjo šį etapą, moteris sako dabar suprantanti kitus tokius žmones ir tai, kad jiems tiesiog trūksta informacijos, lygiai kaip anuomet trūko jai.

„Man trūko pažinti žmones kaip žmones – pažinti juos, kad tai irgi yra žmonės. Apie save tai suvokiau, kai įsimylėjau merginą. Užtruko kokius 5 metus, kol nustojau save smerkti. Buvo kosmosas, kad jaučiu jausmus, dėl kurių buvau labai prieš. Vieną vakarą norėjau kur nors trenkti mašiną – buvo per sunku, per sudėtinga“, – kalba Rūta.

Vieniems sakydavau, kad keliavau su savo antrąja puse. Kitiems sakydavau, kad keliavau su drauge. Tada turi gaudytis: palauk, kuriems ką sakiau? Kad nesumaišyčiau. Visą laiką buvo papildomas galvos skausmas.

Supratusi, kad jos orientacija kitokia ir išvažiavusi mokytis į Prancūziją, Rūta nustojo lankytis bažnyčioje. Tiesa, ir nutraukusi bažnytinius ryšius ji toliau bendrauja su keliais vienuoliais.

„Su jais nebuvo problemų – didesnė problema buvo su bendruomene. Man bažnyčia visada buvo labiau ne tikėjimas, religija, bet žmonės ir bendruomenė. Jaučiau, kad bendruomenė manęs nepriims, kad bendruomenė yra prieš. Matydavau, kaip žmonės griežtai atsiliepia, kokius rašo komentarus ir t. t. Supratau, kad nenoriu ten būti“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Spalvos. LGBT ir bažnyčia. Danijos lietuvė Rūta: ironiška, bet nusigręžusi nuo bažnyčios po penkerių metų gyvenu su pastore

Rūta pati parašė „Spalvų“ komandai kviesdama ją aplankyti ir atrasti, kaip kitaip į LGBT temas reaguojama Danijoje ir kaip su tuo tvarkosi liuteronų bendruomenė. Tokia idėja Danijos lietuvei kilo pamačius, kokią visuomenės reakciją sukėlė praėjusio sezono „Spalvų“ laida apie gėjus, auginančius vaikus.

Taip pat skaitykite

„Mačiau, kad buvo labai daug komentarų ir didžioji dalis jų buvo apie bažnyčią, kad bažnyčia sako „ne, tai nėra krikščioniška“. Buvo labai daug apie krikščionybę – pagalvojau, kad taip yra ne visur. Tai nėra visas vaizdas – kitur yra kitaip“, – pabrėžia emigrantė.

Neatsiribojus nuo bažnyčios būtų tekę gyventi dvilypį gyvenimą

Lietuvoje didžioji dauguma bažnyčių yra katalikų ir vos maža dalis – liuteronų, o Danijoje – atvirkščiai. Tai dvi skirtingos Vakarų krikščionybės kryptys, kurias geriau suprasti padeda keletas šių skirtumų:

– liuteronai remiasi tik Biblija – katalikai, be Biblijos, dar remiasi ir bažnytine tradicija,

– liuteronai neturi tokios hierarchijos, kaip turi katalikai, parapijos gali veikti autonomiškai,

– liuteronai lyderio neturi – katalikai turi skirtingo rango dvasininkus, o pats aukščiausias yra popiežius,

– liuteronų dvasininkai gali kurti šeimas, o katalikų – laikosi celibato,

– liuteronų bendruomenėje moterys gali tapti pastorėmis – katalikų bendruomenėje moterys dvasininkėmis netampa,

– liuteronai netiki šventaisiais, o katalikai jų turi daugiau kaip 10 tūkst.

Yra daug liberalių liuteronų bažnyčių, tarp jų – ir parapija, kurioje dirba Vibekė, tačiau yra ir konservatyvių pastorių, kurie nepripažįsta pastorių moterų, pasisako prieš vienalytes šeimas. Nepaisant to liuteronų parapijos sugeba viena su kita bendrauti, priimti viena kitos skirtumus.

Tokie liuteronų dvasininkų skirtumai kyla dėl jų bažnyčios autonomiškumo. Katalikų bažnyčios pozicija vienalyčių porų ar moterų dvasininkių klausimu lieka vieninga dėl šios bendruomenės hierarchiškumo.

„Bažnyčia priima visus, bet... Aš turbūt taip matau katalikų bažnyčią: tave priimu, bet... Viskas gerai, jei tu esi homoseksualus, biseksualus, bet – neturėk santykių“, – požiūrį į kažkada buvusią artimą jai bendruomenę atskleidžia Rūta.

Ji jautė, kad, jei nebūtų pasitraukusi, būtų turėjusi gyventi dvilypį gyvenimą, slėpti savo santykius. „Vieniems sakydavau, kad keliavau su savo antrąja puse. Kitiems sakydavau, kad keliavau su drauge. Tada turi gaudytis: palauk, kuriems ką sakiau? Kad nesumaišyčiau. Visą laiką buvo papildomas galvos skausmas“, – prisimena laidos herojė.

Vis dėlto visokių žmonių yra ir ten, kur ji gyvena dabar – yra ir konservatyvių asmenų, tačiau, anot Rūtos, iš jos merginos Vibekės aplinkos niekas į jųdviejų santykius nereagavo negatyviai – reakcija buvo neutrali: jokio nusivylimo, bet ir jokių džiugių šūksnių.

Pats turi spręsti, kas teisinga, o kas – ne. Taip liuteronai supranta krikščionybę. Negali tiesiog perskaityti, kas blogai ir kas gerai, turi pats suvokti, kaip reaguoti skirtingose situacijose.

Kai prieš keletą metų Rūta, palikusi mylimą darbą Lietuvoje, išsikėlė į kiek liberalesnį Amsterdamą ir per pažinčių programėlę „Tinder“ susipažino su čia draugų aplankyti ir rašyti magistro darbo atvykusia Vibeke, ji tik kiek vėliau sužinojo, kad jos nauja bičiulė – pastorė.

Šis faktas iš Vibekės gyvenimo gerokai nustebino Rūtą, tačiau nedirbdama jos mylimoji šiek tiek mažiau rimta, užsiima ir ne tokiomis rimtomis veiklomis, mėgsta linksmus dalykus, pavyzdžiui, kolekcionuoja guminius ančiukus, o kolekcijoje turi ir ančiukę vienuolę, ir ančiuką velnią, ir ančiukę Mergelę Mariją, laikančią mažytį ančiuką Jėzų.

„Vibekė į gyvenimą reaguoja labai ramiai ir su humoru. Ji kažkada sakė: jei aš ir gyvenime būčiau rimta, kai dirbu rimtą darbą, būtų per daug rimtumo. Vibekė mėgsta klausytis popmuzikos, linksmintis vakarėliuose, jai labai patinka Britney Spears. Ji mėgsta lamas, alpakas, dažniausiai nešioja skirtingas kojines. Ji dirba rimtą darbą, bet kartu yra labai atsipalaidavusi. Tai vienas man labiausiai patinkančių jos bruožų“, – pasakoja Rūta.

Įsimylėdavo žmogų, o ne jo lytį

„Gyvenimo ironija, kad aš, nusigręžusi nuo bažnyčios ir galvodama, kad tai yra vieta, kur nesu priimta, po penkerių metų gyvenu su pastore“, – sako laidos herojė.

Danijoje liuteronų bažnyčia yra nacionalinė, o dauguma pastorių – moterys (apie 60 proc.). Rūtos mergina Vibekė dirba bažnyčioje, pavadintoje Grundtvigo vardu. Grundtvigas buvo pastorius, Danijoje reformavęs krikščionybę ir prisidėjęs prie Europos demokratėjimo, galvojęs, kad tam, jog Danija būtų demokratiška šalis, turi pati imti mąstyti, užuot rėmusis tik faktais.

„Visa tai – sąmoningumas, pats turi spręsti, kas teisinga, o kas – ne. Taip liuteronai supranta krikščionybę. Negali tiesiog perskaityti, kas blogai ir kas gerai, turi pats suvokti, kaip reaguoti skirtingose situacijose“, – komentuoja Vibekė.

Ji užaugo aplinkoje, kurioje homoseksualumas nebuvo problema, susitikinėjo tiek su vaikinais, tiek su merginomis – įsimylėdavo, kaip pati sako, žmogų, o ne jo lytį. Tad jai buvo neįprasta Rūtos patirtis, kai krikščioniška bendruomenė nusiteikusi prieš homoseksualumą.

„Jei priklausai bažnyčiai, kuri turi oficialią nuostatą, kad tai nėra gerai, kad tai nuodėmė, kad turėtume daryti viską, ką galima, kad to išvengtume, tada tai labai sudėtinga, jei pas tave atėjęs žmogus apie tai pasipasakoja. Manau, yra dvasininkų ar kitų religingų žmonių, kurie patys patiria vidinį konfliktą, nes šiuo klausimu oficiali bažnyčios nuostata yra vienokia, o jų asmeninė pozicija – kitokia. Manau, daugeliui tai problema“, – svarsto ji.

Pati Vibekė nėra iš itin religingos šeimos, melstis ji pradėjo savarankiškai po tėčio netekties. „Esu iš tradicinės danų šeimos. Danijoje mes sakome „kultūriniai krikščionys“, nes tai tavo kultūros dalis. Į bažnyčią einame per vestuves, laidotuves ir konfirmaciją. Nebuvo taip, kad į bažnyčią būčiau ėjusi kiekvieną sekmadienį. Tikėjimas tapo didele mano gyvenimo dalimi, kai netekau tėčio.

Jis nusižudė, kai man buvo 6 metai. Būdama maža mergaitė jau turėjau galvoti apie mirtį ir gyvenimą. Tikėjau, kad jis [tėtis] yra kitur, kad gyvena toliau kažkur su Dievu. Pradėjau kas vakarą melstis – mama apie tai nežinojo. Tai man tapo būdu palinkėti tėčiui labos nakties, o kartu – ir Dievui“, – kalba pašnekovė.

Paulius buvo pirmasis apaštalas ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, keliavo ir būrė pirmąsias krikščionių bendruomenes. Šiuos laiškus jis paprastai rašydavo bendruomenėms ir juose kalbėdavo apie specifines tų bendruomenių problemas. Jis nesiekė įdiegti bendrų bažnyčios įstatų, nekūrė specifinių įsakymų, kaip kažkas apskritai turėtų elgtis visuomenėje.

Teologijos studijas pastorė pasirinko beveik atsitiktinai. Dėl neišlaikyto vokiečių kalbos egzamino jai nepavyko, kaip planavo, studijuoti istorijos, tad teko sugalvoti, kaip praleisti metus nestudijuojant. Vibekė įsidarbino valytoja Filosofijos ir teologijos akademijoje, kur buvo studijuojami ir didieji Danijos filosofai Kierkegaardas ir Grundtvigas. Būdama tokioje aplinkoje ji suprato, kad to norėtų mokytis pati, nes teologija sujungia viską, kas Vibekei įdomiausia: istoriją, filosofiją, etiką ir religiją.

Kodėl krikščioniškos bažnyčios turi tokias skirtingas nuostatas tais pačiais klausimais? Vibekė aiškina, kad katalikai ir liuteronai skirtingai šifruoja ir interpretuoja Pauliaus laiškus, kuriuose minimas tiek homoseksualumas, tiek gyvenimas nesusituokus.

„Yra laiškai romiečiams, korintiečiams bei laiškai Timotiejui, kur minima, kad vyrams turėti seksualinių santykių yra nuodėmė. Laiškuose romiečiams minimos ir moterys, ar bent jau galima taip išversti, lyg tai būtų sakoma. Kai kurie sako, kad tai netikslus vertimas iš senovės graikų kalbos, kad taip interpretuoti nereikėtų. Dar yra argumentas, kad Paulius nekalba išskirtinai apie homoseksualius santykius, jis kalba apskritai apie seksualinius santykius. Reikia pabrėžti, kad Biblijoje yra [aprašyta] daugybė nuodėmių, Paulius taip pat sakė, kad nuodėmė užsiimti seksu iki vestuvių.

Kad tai suprastume, turime žengti žingsnį atgal ir suprasti kontekstą, kas buvo Paulius. Jis buvo pirmasis apaštalas ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, keliavo ir būrė pirmąsias krikščionių bendruomenes. Šiuos laiškus jis paprastai rašydavo bendruomenėms, kurias pats padėjo įkurti, ir tuose laiškuose kalbėdavo apie specifines tų bendruomenių problemas. Jis nesiekė įdiegti bendrų bažnyčios įstatų, nekūrė specifinių įsakymų, kaip kažkas apskritai turėtų elgtis visuomenėje. Paulius labiau galvojo apie tai, kad tuoj ateis Paskutinio teismo diena ir turime ruoštis tam, o ne rūpintis seksualiniais santykiais“, – pasakoja pastorė.

Tačiau šiandien pasaulis kitoks ir reikėtų jį tokį ir matyti – suprasti, kad gyvename 2000 metų vėliau, o Paskutinio teismo diena neatėjo, priduria Vibekė.

Ji su Rūta jau galvoja ir apie vestuves, ir apie vaikus. Rūtai religija mažiau svarbi nei Vibekei, bet ji supranta, kokią reikšmę tai turi jos mylimajai. „Galbūt vestuvės su bažnytine ceremonija, bet kažkur už bažnyčios ribų galėtų būti kompromisas?“ – svarsto lietuvė. O kalbėdama apie vaikus merginų pora pažymi iš aplinkos sulaukianti ne mažiau klausimų, kada žada jų susilaukti, nei heteroseksualios poros.

Plačiau – gegužės 11 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Spalvos. LGBT ir bažnyčia. Danijos lietuvė Rūta: ironiška, bet nusigręžusi nuo bažnyčios po penkerių metų gyvenu su pastore