Gyvenimas

2019.06.29 21:30

Pas psichologą. Kaip nustoti darbe bijoti klaidų ir kur veda noras tapti geriausiu darbuotoju

LRT.lt2019.06.29 21:30

„Neklysti ir viską išmanyti – nerealistiški lūkesčiai“, – sako klinikinė psichologė Ieva Žvinienė ir priduria, kad tokie lūkesčiai sukelia baimę padaryti bent menkiausia klaidą ir paverčia gyvenimą vaikščiojimu ant bedugnės krašto. Jos kolegė, VšĮ „Nerimo klinika“ bendraįkūrėja Darja Norbutė paaiškina, kaip sveikai išgyventi konkurenciją darbe.

– Kaip susijęs nerimas, panikos atakos ir žmonių baimė klysti darbe, noras būti viską išmanančiu darbuotoju?

Ieva: Neklysti ir viską išmanyti – nerealistiški lūkesčiai, kurie skirti sau, aplinkiniams arba manoma, kad kiti turi lūkesčių mums. Tokia pozicija kelia nerimą – būseną, kai lydi nuojauta, jog nutiks kažkas negero.

Nerimą sunku ištverti, mūsų psichika nuolat siekia jį sumažinti. Vienas iš automatinių nerimo mažinimo būdų - neapibrėžtam nuogąstavimui rasti paaiškinimą – grėsmės šaltinį.

Taip negero nuojautą paverčiame konkretaus dalyko baime ir susikuriame „priešą”, su kuriuo galime kovoti, arba jo vengti. Tokia gali tapti bet kokia baimė, pavyzdžiui, bausmės, viršininko nepalankumo ar darbo netekimo.

Pastarosios baimės įveikimui randamas ginklas – jei nedarysiu klaidų, būsiu nepriekaištingas darbuotojas, palankumo neprarasiu. Pradedame mąstyti kraštutinumais (jei neklysiu, bus viskas gerai, jei klysiu, bus viskas blogai) ir katastrofizuoti (tikimasi blogiausio, išdidinama klaidos reikšmė).

Baimė klysti – labai stiprus jausmas, o situacijų vengimas, darbų atidėliojimas, kontrolės ir tobulumo siekimas – įprastas ir pažįstamas elgesys, kurio ištakos yra vaikystėje.

Gyvenimas tampa tarsi vaikščiojimas ant bedugnės krašto – arba puiku, arba blogai. Taip gyventi baisu, tad kaupiasi įtampa, kurios ignoravimas gali prasiveržti panikos atakomis.

– Kaip nugalėti baimę klysti?

Ieva: Taip, kaip ir kitas baimes – darant tai, ko bijoma, nes situacijų ir klaidų vengimas riboja veiklos, karjeros galimybes bei sustiprina nerimą. Pabandykite išsiųsti laišką nepatikrinę jo dešimt kartų ar padaryti netobulą pranešimą, leisdami naktį prieš pristatymą sau miegoti, o ne ruoštis, arba pabandykite deleguoti darbus kitiems ir jų netaisyti.

Tuomet pasitikrinkite, ar pasitvirtino tai, ko labiausiai bijojote, arba ar tai, kas įvyko iš tiesų jums labai pakenkė? Tikėtina, atsakymas būtų neigiamas, tačiau dar labiau tikėtina, kad šiuo patarimu bus nepasinaudota, nes baimė klysti – labai stiprus jausmas, o situacijų vengimas, darbų atidėliojimas, kontrolės ir tobulumo siekimas – įprastas ir pažįstamas elgesys, kurio ištakos yra vaikystėje.

Pasigilinę dažnas nustebtume, kiek daug nepakitusių minčių, jausmų, situacijų mes patiriame nesąmoningai, taip, kaip išmokome kažkada labai seniai. Kas tuo metu buvo tikrai naudinga, dabar kliudo gyventi.

Taigi, nurimti bijant klaidos ilgainiui gali padėti ėjimas į „baimės zoną”, palaipsniui paneigiant baisiausius scenarijus.

Taip pat vertėtų prisiminti, kad net būnant labai stresinėje situacijoje mūsų organizmas palaipsniui rimsta pats, tad nemaloni fizinė būsena praeina.

Tačiau nėra paprasta išvengti įkyrių minčių apie savo netobulumą, prastumą, gėdą, nes toks griežtas santykis su savimi pradeda formuotis dar vaikystėje ir tampa charakterio dalimi, vadinama perfekcionizmu. 

Darbe perfekcionizmas tampa gynyba nuo streso – pradedama gilintis į detales, dirbti neproduktyviai, įklimpti į nesibaigiančias abejones ir taisymus, nematyti platesnės perspektyvos, priimti netinkamus sprendimus ir pan.

Iš tiesų mūsų sprendimai ir iš esmės visas gyvenimas – mūsų rankose. Tad mes patys renkamės, ar, patiriant nuolatinį stresą darbe gyventi baimėje, ar vaduotis iš jos; ar gyventi fantazijomis apie mūsų bejėgiškumą, ar pamatyti ir įtvirtinti savo lygiavertiškumą; vengti „pavojingų“ situacijų, ar rizikuoti ir įgyti naujų patirčių. Kartais to pasiekti žmogus gali pats, o kartais gali prireikti psichologo pagalbos.

– Ką išgyvena karjeros siekiantys žmonės? Kaip pasirengti tam psichologiškai?

Darja: Karjera – labai plati sąvoka, tad ir karjeros siekiantys gali patirti įvairiausių išgyvenimų bei iššūkių. Pirmieji iššūkiai kyla dar renkantis karjeros kelią.

Kas man įdomu, svarbu, ką man patiktų daryti, kokie mano siekiai – visi šie klausimai gali sukelti sumaišties, pasimetimo ir nerimo jausmus.

Kartais norima atrasti vieną, „tą teisingą“ atsakymą, o toks reikalavimas sau kelia dar daugiau įtampos.

Vėliau mes bandome įsivertinti savo gebėjimus bei įgūdžius, reikalingus norimam darbui, jeigu jų trūksta – ieškome, kur tokių įgūdžių įgyti.

Dažnai nutinka taip, jog siekiant savo tikslų, geriau pažįstame save ir savo ribotumą, suprantame, jog vienus ar kitus dalykus mokame ne taip gerai, kaip įsivaizdavome, arba tam tikri darbai neteikia tokio džiaugsmo, kokio tikėjomės, kyla nusivylimas ar net pradedame nuvertinti save.

Darbe perfekcionizmas tampa gynyba nuo streso – pradedama gilintis į detales, dirbti neproduktyviai, įklimpti į nesibaigiančias abejones ir taisymus, nematyti platesnės perspektyvos, priimti netinkamus sprendimus.

Svarbu „neužsisėdėti“ toje būsenoje, stengtis suprasti, kas mane nuvylė, kodėl man nuobodu ar pikta, jeigu reikia, klausti, ieškoti pagalbos, ieškoti geriausio kompromiso tarp savo tikslų ir siekių, gebėjimų ir įgūdžių bei realybės reikalavimų.

Nemanau, kad tam įmanoma pasiruošti iš anksto, nes iš anksto nežinome, kokie sunkumai gali kilti. Tačiau galime mokytis stebėti save, atkreipti dėmesį į tai, kaip jaučiamės darbe ir kodėl taip jaučiamės.

– Kaip sveikai išgyventi konkurenciją darbe?

Darja: Konkurencija – tai kai trokštame kažko, ką kitas turi ir siekiame tai gauti. Darbe galime siekti įvairiausių dalykų: įvertinimo, paaukštinimo, premijos, pripažinimo.

Kai jaučiamės nesaugiai dėl savo galimybių pasiekti, tai ko norime, gali kilti pavydo jausmas, kartais net noras nuvertinti žmogų su kuriuo konkuruojame ir bent taip „sumažinti“ jo pasiekimus.

Visa tai kelia įtampą darbo vietoje. Tačiau, kai konkurencijos nėra per daug, ji gali būti naudinga, skatinti siekti savo tikslų.

O sveikai išgyvename ją tada, kai suvokiame ir gebame įsivardinti, kas su mumis vyksta: su kuo ir dėl ko konkuruojame, kodėl šis tikslas man svarbus, kas bus su manimi, jeigu nepavyks pasiekti to, ko noriu, kiek savo jėgų ir pastangų aš pasiryžęs tam skirti. Svarbiausia, kad konkurencija mūsų viduje netaptų automatiniu, nesąmoningu procesu, į kurį tarsi „įkrentame“.

– Ką daryti žmonėms, kurie darbe nuolat patiria stresą, o gal net ir panikos atakas?

Ieva: Siūlyčiau išbandyti trijų žingsnių strategiją: pirma, pagilinti žinias apie stresą ar panikos atakas, nes mokslu grįstos žinios prisideda prie nerimo mažinimo; antra, mokytis įvairių nusiraminimo būdų ir juos praktikuoti;  trečia, mėginti suprasti savo patyrimą – įsivardinti, kodėl būtent aš, būtent šiame darbe nuolat patiriu stresą ar panikos atakas, kokie jausmai su panikos atakomis susiję ir apie kokius nepatenkintus poreikius jie byloja.

Visa tai esame sudėjusios į mobiliąją programėlę „Ramu“, tad ja naudojantis galima pasimokyti įvairių pagalbos strategijų bei metodų, atrasti sau tinkamus arba sugalvoti savų. Programėlė – savipagalbos priemonė, kuri negali atstoti psichoterapijos ar medikamentų tuomet, kai tikrai reiktų juos vartoti.

Tačiau tikimės, kad programėlė paskatins žmones, patiriančius panikos atakas, jas atpažinti, suprasti ir išmokti sutrumpinti ar nutraukti panikos atakas bei įsigilinti į šio sukrečiančio patyrimo aplinkybes. Galbūt  kažkam tai taps kelio į gilesnį savęs pažinimą ir priėmimą pradžia.

– Ką daryti kolegoms, jeigu mato, kad kažkas darbe blogai jaučiasi, kad žmogui reikia pagalbos?

Darja: Labai svarbus klausimas! Šiuo metu „Nerimo klinika“ inicijuoja akciją „Įkvėpk, iškvėpk“, kurios metu skatinsime dialogus apie psichikos sveikatą darbovietėse.

Norime siekti platesnių tikslų: normalizuoti nerimo sutrikimus ir informuoti apie galimus sprendimo būdus. Norime, kad darbovietėse ar viešose erdvėse žmonės jaustųsi saugiai ir žinotų, kad sulauks pagalbos panikos metu.

Todėl greitu metu startuosime su iniciatyva, kurios metu bus kuriamas organizacijų tinklas, kurios yra motyvuotos didinti sąmoningumą apie psichikos sveikatą.

Svarbiausia judėjimo žinia –  jeigu matome, jog žmogus blogai jaučiasi darbe, svarbiausia nenutylėti, nepraeiti pro šalį, o parodyti, kad mes tai matome, išgirsti, kas tą žmogų vargina, paklausti, kokios pagalbos norėtųsi, padėti ją susirasti.

Darbo erdvė yra glaudi bendruomenė, tačiau kartais, dėl konkurencijos ar nežinojimo, kaip prieiti ar paklausti, kaip paprašyti pagalbos ar kitų jausmų, mes bijome į tą bendruomenę kreiptis, prireikia specialių ženklų.

Jei turite klausimų psichologams ar norite pasiūlyti temą, kurią jie galėtų aptarti, rašykite mums el. paštu tavo@lrt.lt. 

Taip pat skaitykite