Amerikietiški gabaritai ar praktiškas masinės gamybos vokiškas automobilis? Tokį klausimą kėlė dalis lietuvių prieš 30 metų. Lietuva atkūrė nepriklausomybę, o rusišką „deficitinę“ techniką ėmė išstumti vakarietiški automobiliai, tapę geidžiama preke.
Daliai žmonių kelionės į vakarietiškus automobilių turgus tapo pavojingu pragyvenimo šaltiniu. Išvykos į užsienį siejosi ne tik su praleistomis paromis prie pasienio postų, bet ir pakelėse tykančiais pavojais – užpuolimais bei vagystėmis.
Automobilių parko atnaujinimo tendencijos kėlė ir kritiškų klausimų: kaip po 5 ar 10 metų atrodys šalis, kuri šiandien masiškai tempia ir čia prekiauja Vakaruose jau nebenaudojamais 10 ar 15 metų senumo automobiliais?
„Dabar lenksime visą Europą turėdami tiek surūdijusių keturračių, suaugusių su žeme. Didžioji dauguma automobilistų važinėdami „ladomis“ geidžia matyti vakarietiškų automobilių simbolius ant savo žirgų. Kol kas tik 10 procentų mūsų keliuose važinėjančių automobilių yra iš Vakarų“, – teigė 1994 metų vasario mėnesį parengtas Jogailos Morkūno reportažas.
LRT RADIJO laidoje „Buvo nebėra“ kartu su šio laikotarpio automobilių entuziastu ir leidinio „Pakruoje žieds“ leidėju Augustu Balčiumi kalbėjome apie automobilius, jų įvairovę ir problemas pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Vietoj automobilių „Lada“ – važinėtos „audinės“ ir „golfai“
Sovietmečiu automobilių pasirinkimas buvo skurdus, o priėjimą sunkino ir nuolatinės eilės. Situacija ėmė keistis po 1990 metų, tačiau galimybes ribojo prasidėjęs sunkmetis bei didėjanti atskirtis.
Tačiau atsivėrusi Vakarų rinka viliojo pavadinimais ir tariama ar tikra kokybe. Pamažu į šalies gatves įsiliejo naujų jos dalyvių, Lietuvoje dar negirdėtais pavadinimais.
„Reikia suprasti, kad lietuviai neturėjo jokio suformuoto skonio apie automobilius ir iš Vakarų buvo vežama absoliučiai viskas. Tie automobiliai skonį ir formuoja. Galima ir prie kolūkinio baroko temos pritempti, jog tai (naujai statomi namai – LRT.lt) atsirado iš amerikietiškų serialų ir filmų, buvo labai didelis amerikietiškų automobilių bumas“, – teigė A. Balčius.
Tačiau greitai pastebėta, jog tokio automobilio išlaikymas kainuoja nemažus pinigus. Be to, sugedus ne visada būta ir remontui reikalingų dalių. Prasideda paieškos to, kas praktiška ir lengvai suprantama. Tuo galima paaiškinti ir vokiškų automobilių sėkmę.
„Volkswagen Golf“ buvo paprastas automobilis. Manau, tikrai išskirti reikia „Audi 100“. Modelis 1982 metais išleistas, automobilis savo klasėje buvo pats aerodinamiškiausias ir techniškai be galo paprastas su ilgu, pleištiniu priekiu. Puikus automobilis tuometiniam europiečiui ir lietuviui. Vairavo ir miestiečiai, ir kaimiečiai, juo veždavo ir bulves į turgų parduoti“, – juokauja A. Balčius.
Įdomu ir tai, jog vis dar skurdžioje Lietuvoje ne tik imta reklamuoti naujus automobilius – rengtos jų parodos. Viena tokių įvyko 1993 metais, o joje kalbantis tas pats J. Morkūnas ironizuoja, jog apie tokius plieninius žirgus lietuviai gali tik pasvajoti.
Lietuvoje ėmė steigtis ir automobilių gamintojų atstovybės. Vienos bankrutavo, kitos išsilaikė, tačiau naujas automobilis ar pirkimas iš gamintojo buvo prieinamas toli gražu ne visiems – pagrindinė prekyba vyko turguose.
„1991 metais Lietuvoje įsikuria pirma atstovybė, tai buvo „Hyundai“, tuo pačiu metu „Eva Auto“ pagal užsakymus veža vokiškus ir švediškus automobilius. 1993 metais jau turime 30 naujų automobilių atstovybių. Jos, aišku, atsidaro, užsidaro, bet parduodamų automobilių skaičius kiekvienais metais vis auga. Situacija stabiliai gerėja, autoparkas atsinaujina“, – teigia pašnekovas.
Rizikingos kelionės
1995 metais režisierius Algirdas Tarvydas sukūrė trumpametražį filmą „Gariūnų vyrai“, kuris pasakojo apie automobilių prekeivių keliones į Vakarus. Tokia veikla tapo pragyvenimo šaltiniu nemažai daliai darbo netekusių žmonių, tačiau su automobilių „parvarymo“ verslu siejosi ir nemažai pavojų.
„Profesija tikrai buvo kelianti daug streso. Vien pervažiuoti sieną kartais trukdavo ir kelias paras. Vokietijos turguose irgi negalėjai miegoti, konkurencija buvo didžiulė. Jeigu pavyko nupirkti automobilį, tada klausimas, kaip grįžti namo. Klausimas yra Lenkija, nes ten buvo tokie pragaro vartai. Jeigu vienas važiuoji, yra istorijų, kai susistabdo, koją peršauna, apvagia ir automobilį palieki. O jeigu pavyksta, grįžti į turgų ir bandai automobilį parduoti“, – teigia A. Balčius.
Vakarietiškų automobilių poreikis augo ir kitose Rytų valstybėse. Tuo metu Vokietijoje buvo neblogai pažįstama Marijampolė ar Gariūnai, nes būtent šiuose turguose buvo prekiaujama parvarytais automobiliais.
„Verslas su pabaiga, labai sunku plėstis pardavinėjant automobilius ir 1999 metais matosi, kad nesiseka toliau kažkur nueiti. Kalbant apie turgus, būtina Gariūnus paminėti, nes ten toks mini- Las Vegasas buvo tais laikais. Gariūnuose mokestis buvo 30 litų, ten būdavo koncertų, gėrimų, esu girdėjęs, kad net ir striptizas buvo, jis gyvavo labai stipriai. Šalia būdavo reketininkų, bandydavo ir kainas numušti“, – teigia A. Balčius.
Gerėjanti ekonominė situacija ne visada teigiamai atsiliepdavo automobilių verslininkams. Pamažu juos ėmė išstumti atstovybės ir oficialūs automobilių pardavėjai. Dar 1999 metais krizės metu Marijampolėje nuogąstauta, jog valdžios požiūris į prekeivius yra prastas, o automobilių prekybos verslas išlaiko nemažą dalį miesto.
„Žmonės įvairūs, vieni tą patį daro toliau, išvystė verslus. Kai kas virto į kažką didesnį, persikvalifikavo, kitais dalykais užsiima. Dėl ko pradėjo turgus slopti, Lietuvoje situacija ėmė gerėti, ėmėme naujesnius automobilius pirkti“, – teigia A. Balčius.
Vagystės ir prabanga
Į vakarietiškus automobilius persėdo ir šalies vadovai, tačiau jų transportas niekada neprilygo turtingiausiems ar tokiais norėjusiems būti asmenims. Kai kurių automobilių kainos net ir šiandien kelia nuostabą.
„Landsbergis dar spėjo pavažinėti su „Chaika“ sena, vėliau atsirado „Opel Senator“ limuzinas ir tada atsirado „landsberginis“ „Mercedes 126“, kurių buvo 2. Numeriai buvo AAA 001. O vėliau po šito „Audi V8“ ilginto kėbulo – irgi retas modelis, „Audi A8“, o Grybauskaitės laikais buvo kitas „Mercedes“, – teigia A. Balčius.
Aukščiausių valdžios pareigūnų automobiliai turėjo ir ypatingus numerius. Apie 2000-uosius metus garažą papildė ir Seimo nariams nupirkti 3-ios serijos automobiliai „Volkswagen Golf“. Visi jie buvo ženklinti LRS valstybiniais numeriais.
Dar įdomiau tai, jog po kelerių metų tokius numerius už kelis šimtus litų buvo siūloma įsigyti ir eiliniams piliečiams. Tai vertinta įvairiai.
„Tai buvo nesąmonė ir tokia sovietija dvelkė, nes ir sovietmečiu valdžios institucijos su ypatingais numeriais važinėdavo. Buvo konkrečių numerių, kurie nebuvo prieinami publikai. Vėliau užperkami tie numeriai ir Seimo nariai visuomenėje tampa taikiniais“, – teigia pašnekovas.
Archyviniuose vaizdo įrašuose pašnekovas užfiksavo ir itin įdomių atvejų, kai Lietuvoje jau vairuojamos tikrų tikriausios retenybės. Reiktų akcentuoti ir tai, jog ir automobilių turėjimas kėlė galvos skausmą, vagystės buvo dažnos.
Primityvios signalizacijos nesunkindavo darbo vagims, o dažnai iš vagysčių gimdavo ir ciniškas verslo modelis, kurio pagrindas – siūlymas nukentėjusiam nuo vagystės asmeniui savo „nuvarytą“ automobilį išsipirkti.
Tačiau nepaisant pavojingų sąlygų, Lietuvoje radosi ir išskirtinių automobilių, kuriuos sau leisdavo vienetai. Tokie automobiliai akį patraukia ir žvelgiant į archyvinius vaizdus.
„Kai buvo susprogdinta parduotuvė „Jan and Co“, filmuojami griuvėsiai, o aikštelėje stovi žalias 8-os serijos BMW. Jis tuo metu kainavo apie 300 tūkst. litų. Vienas garsiausių Lietuvoje buvusių automobilių tai „Lotus Omega“. Vienas verslininkas turėjo Lazdynėliuose tokį automobilį, jų buvo pagaminta 950 ir tuo metu tai buvo pats greičiausias keturių durų automobilis. Jis irgi buvo pavogtas ir iškeliavo į Rusiją“, – teigia A. Balčius.
Automobilių entuziastas teigia, kad persėdimas į vakarietiškus automobilius žymėjo didelius skirtumus. Tačiau ir šiandien atsiranda entuziastų, kurie ieško šio laikotarpio automobilių.
„Ta rinka auga ir ji labai stipri. Tas yra labai smagu. Tuo domisi ne tik vyresni, bet ir jaunesni. Seni lietuviški numeriai yra vertinami, taip pat ir seni automobiliai. Žinau net ir dvyliktokų, kurie renkasi pirkti seną automobilį, nors gali pirkti ir naujesnį. Tiesiog taip geriau. Ir numeriai seni yra kolekcionuojami, ypač jeigu tai sena Vilniaus registracija, numeriai VVV, tokių numerių kaina gali siekti ir iki 1000 eurų“, – teigia A. Balčius.
