Kasdienėje virtuvėje pravartu vadovautis tokiais receptais, kurių gamyba nereikalauja daug pastangų. Šia taisykle, panašu, vadovavosi ir Lietuvos didikams prieš kelis šimtus metų gaminę kulinarai. Gastronomijos istorikas, lektorius Antanas Astrauskas sako, kad vienas tokių patiekalų – jėzuitų bigosas, kurio receptą savo užrašuose turėjo dar Radvilų virėjas. Artėjant Vilniaus 700 metų gimtadieniui, specialus gastronominis projektas „Skaniausios Vilniaus istorijos“ kviečia legendinį jėzuitų bigosą namuose pasigaminti ir patiems.

Pasitikdamas savo garbingą 700 metų jubiliejų, Vilnius jam ruošiasi iš anksto ir kartu su oficialia Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“ pristato šiai progai skirtą gastronominį projektą „Skaniausios Vilniaus istorijos“. Projektas subūrė žymius miesto istorikus, kurie bendromis jėgomis atkūrė įvairiose sostinės epochose išpopuliarėjusių valgių receptus ir juos prikėlė naujam gyvenimui. Projektas supažindina su įvairiais istoriniais receptais, kuriuos pagamino keliautojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius bei pakviečia juos pasigaminti savo namų virtuvėje.

Vienas sostinei itin reikšmingų patiekalų yra jėzuitų bigosas – istorinis Abiejų Tautų Respublikos gastronomijoje 16-18 amžiais itin paplitusių mėsos patiekalų tipas. Deja, pasak A. Astrausko, šiandien žinome bemaž tik vieną, labai vėlyvą jo versiją – bigosą su raugintais kopūstais, kurį labiausiai išgarsino Adomas Mickevičius epinėje poemoje „Ponas Tadas, arba paskutinis antpuolis Lietuvoje“ (1834), laikomoje ne tik vertingiausiu lenkų literatūros šedevru, bet ir savotiška bajoriškos virtuvės enciklopedija.

„Pirmieji tokio bigoso receptai pasirodo tik pačioje 18 amžiaus pabaigoje, ir jam prigyja „tinginių (arba dykinėtojų, veltėdžių) bigoso” pavadinimas, aiškiai sufleruojantis, kad patiekalui pagaminti daug pastangų nereikia. Wincenta Zawadzka 1858 m. savo knygoje „Lietuvos virėja“ jo receptą priskyrė daržovių patiekalams. Jam tereikia vakarykštės virtos jautienos ir jos sultinio likučių. Į puodą su raugintais kopūstais dedami kiaulės taukai, kubeliais supjaustyta virta jautiena, užpilama sultiniu ir troškinama, o pabaigoje dėl spalvos dar pridedamas šaukštas taukuose paskrudintų miltų“, – pasakoja istorikas.