Vargu, ar kas būtų galėjęs prieš gerą dešimtmetį pagalvoti, kad filmo „Atgal į ateitį“ siužetas gali išsipildyti ir savotiškai tapti vienu pagrindinių, šiuolaikinę politiką apibendrinančių lozungų.

Šiandien regime, kaip įvairios, dažnai populistinės politinės jėgos formuluoja savo tikslus ir vizijas, remdamosis nostalgišku įsivaizdavimu apie praeitį. Šis politiką persmelkiantis nostalgiškas praeities ilgesys nėra būdingas tik Vakarams. Turkija, Indija, Kinija, kitos pasaulio populistinės politinės jėgos be išimčių mobilizuoja nostalgiją. Jei konservatyvių pažiūrų žmonės dažnai semiasi politinio žinojimo iš praeities, natūralu, kad kairiosios jėgos savo politinius planus modeliuoja žvelgdamos į ateitį. Neatsitiktinai, kairioji politinė mintis, dažnai įvardijama kaip progresyvioji. Ar tikrai dešiniąsias politines jėgas vienijantis bruožas yra nostalgija? Ar nostalgija yra susijusi su demokratijos pasaulyje mažėjimu? Ar nostalgija politikoje gali būti pozityvus fenomenas? Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime kartu su VU klasikinės filologijos katedros docentu, antikos filosofijos žinovu Dr. Viliumi Bartninku.

Ved. Antanas Laurušas.