Vienas iš labiausiai žinomų, naujuosius laikus simbolizuojančių, meno kūrinių be abejo yra Marcel`io Proust`o literatūrinis šedevras „Prarasto laiko beieškant“. Šioje knygoje, Proust`as aprašo savo patirtį, kuomet sausainio gabalėlis perkėlė jį iš nykios dabarties į romantizuotą vaikystę, taip puikiai pailiustruodamas kaip veikia nostalgijos jausmas.

Iš tiesų, literatūra yra viena esminių nostalgiją nagrinėjančių medijų ir, turbūt, nekeista, jog joje galime atrasti pačių įvairiausių ir įdomiausių šio nagrinėjimo pavyzdžių. Jane`ės Austen „Puikybė ir prietarai“, Giuseppe`ės Lampedusa`os „Leopardas“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ yra knygos, kurios vienu ar kitu būdu susijusios su nostalgija. Vieni autoriai tiesiogiai imasi nagrinėti šį reiškinį, o kitų autoriai pasimėgaudami per savo rašinius nusikelia į tuos laikus, kurie jiems atrodo mielesni. Taip atgimsta klasikiniai „whodunit“ žanro detektyvai, tokie, kaip legendinės Agatha`os Christie istorijos ar „Netflix“ platformoje pasirodęs „Ištrauktų peilių“ detektyvas su Daniel`iu Craig`u.

Na, o vieno, intelektualinio šnipų trilerio autorių galime įtarti jaučiant nostalgiją ne tik klasikinei aristokratijai, bet ir šimtametėms tradicijoms, filosofiniam mąstymui bei netgi prašmatniems kostiumams. Todėl apie nostalgiją literatūroje ir asmeninį santykį su šiuo ilgesiu praeičiai plačiau padiskutuosime su rašytoju bei antikinio pasaulio žinovu – dr. Mantu Adomėnu.

Ved. Antanas Laurušas.