1896 metais pasaulis išvydo nepaprastą išradimą – kinematografą. Tūkstantmečiais įvairių menininkų siektas tikslas pavaizduoti judėjimą tapo įmanomas vienu projektoriaus rankenos pasukimu. Taip anuomet daugumai kinas tapo neabejotinu šviesos bei ateities simboliu. Tačiau sulig XXI amžiaus pradžia, galime stebėti, kaip kinas ima vis labiau gręžtis į praeitį.

Šiandien nostalgija kine ir televizijoje tampa vis labiau matomu reiškiniu. Televizijos serialas „Keistesni dalykai“, naujausios „Vaiduoklių medžiotojų“ dalys, paskutiniai filmai apie Indianą Džounsą ir kita kino bei televizijos produkcija rodo šiuolaikinių režisierių ir, tikėtina, žiūrovų norą prisiminti, pasidžiaugti praeitimi. Kodėl nostalgija kine ir televizijoje darosi vis populiaresnė? Kodėl įvairūs žiūrovai, laukdami savo mylimų filmų ar serialų tęsinių, tikisi išvysti tai, ką jau iš esmės yra matę? Kaip vertinti šį vis didėjantį nostalgijos įsigalėjimą? Apie tai ir dar daugiau – diskusija su kino kritiku ir LRT užsienio produkcijos įsigijimo vadovu Dmitrijumi Gluščevskiu.

Ved. Antanas Laurušas.