Ustawowo Litwa składa się z pięciu regionów etnograficznych - Auksztoty, Dzukii, Suwalczyzny, Żmudzi oraz Małej Litwy. Wileńszczyzna, którą zamieszkuje największy odsetek Polaków na Litwie, jest zaliczana do Dzukii. Czy obecny podział odpowiada rzeczywistości? Od kiedy jest używana nazwa Wileńszczyzna i jakie są jej granice? Dlaczego w XIX w. chłopi litewsko i białoruskojęzyczni zaczęli przechodzić na język polski? Dlaczego Wileńszczyzna jest bezpośrednim dziedzictwem Wielkiego Księstwa Litewskiego? Na te i inne pytania odpowiadają prof. Alfredas Bumblauskas z Wydziału Historii Uniwersytetu Wileńskiego, dyrektorka Instytutu Badań Edukacyjnych i Innowacji dr Barbara Stankiewicz, prezes Towarzystwa Genealogiczno-Heraldycznego Litwy Czesław Malewski i dr Irena Masojć z Centrum Języka Polskiego i Kultury Polskiej w Akademii Edukacji Uniwersytetu Witolda Wielkiego.
Red. Antoni Radczenko
Kas geresnio, kaimyne? Ar Lietuvai reikalingas papildomas etnografinis regionas?
Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Vilnijos kraštas, didžiąja dalimi apgyvendintas Lietuvos lenkų, yra priskiriamas Dzūkijai. Ar dabartinis suskirstymas į regionus atitinka tikrovę? Nuo kada vartojamas Vilnijos krašto pavadinimas ir kokios jo ribos? Kodėl XIX amžiuje lietuviškai ir baltarusiškai kalbantys valstiečiai tapdavo lenkakalbiais? Kodėl Vilnijos kraštas laikomas tiesioginiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų paveldėtoju? Į šiuos ir kitus klausimus atsako VU universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. (HP) Alfredas Bumblauskas, Švietimo tyrimų ir inovacijų instituto direktorė dr. Barbara Stankevič, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos garbės pirmininkas Česlavas Malevskis ir dr. Irena Masoit iš Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lenkų kalbos ir kultūros centro.
Red. Antoni Radčenko
Kitos nuorodos: